Geriausia mama jaučiuosi, kai tyliu. Kai žiūriu į miegantį vaiką, kai esu toli, kai ilgiuosi ir kuriu planus, koks džiaugsmingas, koks meilus bus mūsų susitikimas. Kai sklaidau senas nuotraukas ir šypsausi: štai čia pirmosios maudynės, o čia – pirmasis laikraštis, kurį įpiršome savo kūdikiui, kad jis atrodytų juokingai – tik atsisėdo, apkamšytas pagalvėmis, ir jau su rytine spauda mažuose rausvuose kumštukuose. Kai skaitau apie pirmuosius metus, žingsnius, žodžius.
Keista skaityti dienoraštį, kurį rašyti kantrybės ir nuovokos užteko neilgam. Jei tada būčiau žinojusi, kiek džiaugsmo ir krykštavimų atneš tos nepadieniui parašomos eilutės, būčiau rašiusi ir rašiusi… Tada atrodė: viską prisiminsiu, negi galima TAI užmiršti. Buvau pilna kažkokių keistų vilčių ir nuojautų, užmiršusi laiką, suaugusiųjų atminties duobes ir svetimą patirtį – ne viskas, kas mums šiandien svarbu, išlieka ilgus metus.
Todėl ir negaliu papasakoti savo vaikui jo istorijos diena po dienos – nuo pirmojo atodūsio iki šios akimirkos. Ypač liūdna, kai negaliu atsakyti į visus klausimus, nes tai, kas man atrodė svarbu, nėra svarbu kitam.
Ryškiausiai įsimena kaltės jausmas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kaltė gimsta drauge su vaiku ir niekur nedingsta. Matyt, taip yra patvarkiusi gamta, siekdama, kad visos motinos jaustų nerimą: pavėlavo, nespėjo, pražiūrėjo, nedavė, yra negeros…
Kai nešiau prie konteinerio didžiulį lyg pusė žmogaus katiną, nejučia šypsojausi: atsisveikinu su pirmuoju mano bandymu atsipirkti, išpirkti tą kaltę dovanomis, surasti universalų, vienintelį savo pakaitalą. Jo ieškojau kasdien, bandžiau ilgas vaikiško laukimo valandas užpildyti dovanomis. Jis primena džiaugsmingą mano keturmetės šūksnį: „Mama, tu neparsinešei kompiuterio, vadinasi, šį vakarą žaisi su manimi!“ Tiesa, paskui, gerokai vėliau, kažkaip išmokau padalyti tas neilgas mūsų gyvenimo dienas ir valandas, kad jausčiausi nors šiek tiek geresnė. Laikinai geresnė.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mūsų kaltė auga kartu su vaikais. Iš pradžių, kad ne tai ir ne taip darome, paskui – kad vaikas daro ne tai, ko siekia, nori, reikalauja kiti, kad neatitinka kažkieno lūkesčių, kad nepateisintos tavo pačios slaptos viltys, kad per jį negali realizuoti savo neįgyvendintų troškimų, kad bijai, jog vakarykštis tavo nedėmesys ar šios dienos bloga nuotaika netaptų pamatu rytdienos klaidoms ar net klystkeliams. Keistos mes ir kvailos. Mums protingi žmonės, išminčiai, guru sako, rašo, visu balsu rėkia: tai ne tavo nuosavybė, tik bendrakeleivis, pasirinkęs ar Dievo parinktas neilgai kelionei greta tavęs. Kodėl tu tvarkaisi jo gyvenime lyg nuosavame kambary? Kodėl negali susitaikyti, kad gamta taip ryškiai perpaišo mūsų ydas, trūkumus ir vos matomu štrichu – privalumus bei dorybes?
Todėl, kad man lemta jaustis bloga motina. Visada. Net tada, kai mano vaikas lygiai taip pat išgyvens savo vaikų gimimą ir augimo, brendimo sunkumus. Būties ieškojimus ir buities rūpesčius. Nusivylimus ir išbandymus. Mylės, patirs praradimo sielvartą, išdavystę, džiaugsis menkaverčiais ir dideliais dalykais.
Tokia bausmė. Nieko konkretaus, jokio kaltės įrodymo, jokio įkalčio, gal net rasčiau galybę kontrargumentų ar pateisinimų. Rodos, viskas gerai, rodos, nieko bloga. Tik ta su kūdikio užuomazga kraujyje atsiradusi, neišgirsta, neperskaityta, neįkalbėta atsakomybė. Lyg gyventum už du, už tris, už penkis… Už visus, kurie ateis per kartas, kurių nebepasieksiu nei ranka, nei žvilgsniu.
Ar ne tai Dievulis turėjo galvoje, išvarydamas iš rojaus Motiną?
Jei taip, tai vienintelis paaiškinimas, kodėl taip retai jaučiuosi gera, teisinga ir neįsiskolinusi.
…Miegok. Sekmadienį man atneši gėlių ir karolius, kuriuos pasislėpusi vėrei visą šią savaitę. Matai, viską žinau, viską jaučiu. Viską sudėlioju ir perdėlioju lyg kompiuteris. Kopijuoju ir ištrinu. Pasitikrinu, bet dėl nieko nesu tikra. Šį vakarą ir visada – tik tave mylinti mama.
AUDRONĖ
Tos dienos išvakarėse
