Užežerė: paprastas gyvenimas tarp dviejų ežerų

Užežerės kaimas, įsikūręs Sedos miestelio pašonėje, pasitinka atvykėlius dideliu kryžiumi prie sankryžos, kur kryžiuojasi į Plungę, Telšius, Mažeikius ir Sedą vedantys keliai. Daugelis vietų čia turi savo istorijas, kurias, kaip ir apie savo gyvenimą, noriai pasakojo sutikti draugiški, jau ne vienus metus Užežerėje gyvenantys žmonės. TURI SAVO EŽERĄ
Sankryžoje, prie kurios dabar stovi išvaizdus medinis kryžius, anksčiau būdavę labai daug nelaimių – žūdavę žmonės. Užežerės kaimo gyventojai, paraginti tuometinio klebono Sauliaus Katkaus, užsakė kryžių, kurį pats klebonas ir pašventino. Pasak vietos žmonių, nuo to laiko didelių nelaimių čia nebeatsitinka.
Tą Užežerės dalį, kuri glaudžiai prisišliejusi prie Sedos miestelio rytinės dalies, žmonės vadina gyvenviete, o kaimas išsidėstęs abiejose kelio į Telšius pusėse. Kaimo pavadinimas, vietos gyventojų spėlionėmis, tikriausiai kilęs nuo to, kad jis yra tuoj pat už Sedulos ežero.
Tiesa, turi užežeriškiai ir savo „ežerą“ – juo vadinama didelė bala, atsirandanti lietingu metu ar prasidėjus pavasario polaidžiams. Pasak netoliese gyvenančio Stanislovo Musulo, tas „ežeras“ čia slūkso beveik ištisus metus. Kartais jis taip ištvinsta, kad apsemia šalia esantį kelią, kuriuo nebeįmanoma išvažiuoti, nuo vandens kenčia ir šalia esančios sodybos.
„Toje baloje jau įsikūrė laukinės antys, betrūksta čia prileisti tik žuvies. Trikampio formos vandens telkinys atsirado tą plotą numelioravus. Ne kartą kreipėmės į valdžią, bet mūsų balso niekas neklauso. Kur žiūri seniūnas – aš nesuprantu. Kaimynas bandė pats taisyti padėtį, bet nepasisekė – vanduo kaip buvo, taip tebėra“, – nepatenkintas kalbėjo vyriškis.
SVEIKATA NELEPINA
Pasak iš netoliese kažkada buvusio Rubikalių kaimo kilusio Stanislovo, Užežerėje jis gyvena „jau daugelį metelių“. Atitarnavęs kariuomenėje, vyriškis apsistojo „Raudonosios vėliavos“ kolūkyje. Ten išdirbo beveik 15 metų. Gyventi nebuvo lengva, teko daug ir sunkiai dirbti, kaimynų vaikai buvo padegę šalia tvarto buvusį pagalbinį pastatą, bet viskas tada baigėsi laimingai. Vėliau teko patirti dar vieną gaisrą. Pablogėjus tėvų sveikatai iš Akmenės rajono persikėlė gyventi pas juos į Pievėnus, vėliau, pasistačius namą Užežerėje, apsigyveno čia.
„Anksčiau ši vieta vadinosi Sedos miestelio Elektrinės gatvė, paskui tapo Užežerės gyvenviete. Kol atsigulsiu į grabą, nežinau, kur gyvensiu“, – nelinksmai juokauja Stanislovas.
Nelepina vyriškio ir sveikata: jau ruošiasi aštuntajai operacijai. „Kai buvau 45erių, sveikata buvo arkliška. Kur dirbo trys vyrai, padirbdavau vienas. Trys vyrai visą dieną iš fermos veždavo mėšlą ir vos spėdavo iki vakaro. Aš apsisukdavau iki pietų. Matyt, tada ir pagadinau sveikatą“, – samprotauja užežeriškis.
PYKSTA
ANT MELIORATORIŲ

Stanislovas dabar dar turi senelio paliktos per 6 hektarus žemės, bet ją sako šiemet apdirbsiąs paskutinį kartą. Vėliau teks apsėti žole. Ne ką gali padėti ir kartu gyvenantys neįgalūs sūnūs bei žmona. Daug pensijos tenka išleisti vien vaistams. Be jų neapsiein1s nė dienos.
„Visą gyvenimą dirbau, o kiek tos pensijos – 430 litų! Ponai šampaną gėrė, o mes po šūdus ir brudus braidėm. Jauni moka šnekėti, todėl daugiau ir uždirba. Tokia valdžia buvo, tokia ir liko. Nieko nepadarysi, kas turi pinigų, tas ir laimi.
Aš taip pat moku šnekėti, bet kada nors prisišnekėsiu – už teisybę mažai nakvynės tėra“, – atviravo Stanislovas.
Vyriškis pyksta ant melioratorių, kurie meta nuo savęs kaltę dėl bebrų tvenkinių pralaidų, užtvindžiusių jo ir kaimyno žemes. „Tuos bebrus mes su šunimis kaip nors išgaudysim, o kas atkimš tas 10 skylių ir nuleis tvenkinį?– klausė vyriškis. Jo teigimu, bebrų mėsą būtų galima valgyti, iš kailių pasiūti keletą šimtų kainuojančią kepurę. „Tik kas tokiu bizniu užsiims?“ – vėl klausė Stanislovas.
GROŽIUI NEABEJINGI
Paskutiniai S. Musulo gatvelės kaimynai – Valerija ir Kazimieras Gečai. Iš karto į akis krenta jų gražiai tvarkoma sodyba. Dekoratyviniai statiniai sode, medžio dirbiniai, net išmoningai išpuošta kieme esanti malkinė – vis šeimininko Kazimiero rankų darbas.
Ilgus metus kolūkio vairuotoju ir kombainininku dirbęs vyriškis namą, padedamas bendradarbių, pasistatė 1974aisiais metais. Apie tai liudija ir užrašas virš durų staktos. Kad kainuotų kuo mažiau, prie statybos dirbo ir pats Kazimieras. Pernai dar prie namo pristatė gražų prieangį.
Gyvena dabar dideliame name vienu du su ligoninėje virėjos padėjėja dirbančia žmona Valerija. Vaikai kaime likti nepanoro: išsilakstė kas sau, sukūrė šeimas. Kazimieras sako, kad jiems nebepatikę gyventi apmirusiame kaime, labiau traukė miestas.
PRIE VIENATVĖS
PRIPRATO

Namo pirmame aukšte įvairiems darbams atlikti įrengtos dirbtuvės, aukštai įsitaisė sandėliuką. Vienas įdomiausių statinių sode – į Dionizo Poškos Baublius panaši pavėsinė, kurioje galima ramiai pasėdėti, paskaityti. Storo medžio kamieną Kazimieras sako parsivežęs iš Užlieknės. Daug daugiau laiko ir lėšų už patį medį kainavo jo parvežimas ir skaptavimas.
Sodybą puošia ir apdirbtos gamtos išdaigos – mediniai gumbai. Juos meistras parsitempė iš miško, kai gaudavo pasikirsti medžių malkoms. Žinodami Kazimiero pomėgį kurti grožį, įvairiausių įdomių medžio šakų atveža ir pažįstami.
Vyriškis apgailestavo, kad atvažiavome tokiu metu, kai maža žalumos ir gėlių, kuriomis rūpinasi žmona. Vasarą, kai aplanko vaikai ar kiti svečiai, šeima sode įrengtoje šašlykinėje kepa šašlykus ir mėgaujasi visai netoli esančio Sedulos ežero vaizdu.
Jau į užtarnautą poilsį išėjęs vyriškis sako, kad gyvulių, išskyrus karvutę, nebelaiko. Žmona Valerija – taip pat pensinio amžiaus, bet vis dar dirba. Gyventi dviese, anot Kazimiero, nenuobodu, nes nuo vaikų šurmulio jau spėjo atprasti.
ILGAMETĖ PEDAGOGĖ
Užežeriškę Aleksandrą Laureckienę sutikome grįžtančią iš sergančios kaimynės, kurią aplanko gana dažnai, nes reikalinga pagalba.
Gimusi ir augusi Sedoje ilgametė pedagogė, baigusi miestelio vidurinę mokyklą, neakivaizdžiai pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą. Dar nebaigusi studijų pradėjo mokytojauti Ketūnuose, vėliau buvo paskirta mokyklos direktore. Išdirbo čia beveik trisdešimt metų. Kas ten žino, kaip būtų susiklostęs tolesnis Aleksandros gyvenimas, jei ne Užežerėje ūkininkavę tėvai. Šie dukrai iškėlė savotišką ultimatumą: kadangi dėl amžiaus nebegali dirbti, tai dukra turinti grįžti pas juos. Priešingu atveju tėvai samdysią žmogų, kuris juos globotų.
„Per prievartą, per didžiausius vargus iš švietimo skyriaus išsiprašiau, kad mane perkeltų į Sedą. Čia teko eiti vedėjauti į vaikų darželį. Per tą laiką pastačiau naują. Vėliau, kad užsidirbčiau didesnę pensiją, ėmiausi antraeilių pareigų mokykloje“, – pasakojo mokytoja.
DŽIAUGIASI SŪNUMIS
IR ANŪKAIS

Pradėjus studijuoti sūnums, Aleksandra dar trejus metus išdirbo už penkių kilometrų nuo Sedos esančioje Orvidiškės pradinėje mokykloje. Į darbą vaikščiodavo pėsčiomis.
Kai vaikai baigė mokslus, darbą metė. Pedagogei nuolat „sekėsi“: dirbant direktore mokyklose, visą laiką vyko jų remontai ar statybos, tad atostogų ji sakosi beveik neturėjusi.
„Buvau pasišventusi darbui, savęs negailėjau. O dabar sakau, kad jokiu būdu taip nereikia daryti, darbui savęs neaukoti. Niekas į tai neatsižvelgia“, – įsitikinusi Aleksandra.
Pedagogė labai džiaugiasi savo sūnumis. Abu broliai – pametinukai. Abu pasekė mamos pėdomis ir dirba mokyklose. Vyresnėlis Virginijus dirba Mažeikiuose, jaunėlis Linas, baigęs choreografijos studijas, dabar su šeima gyvena Kuršėnuose, šokio meno moko dviejų mokyklų vaikus. Aleksandra pasakojo, kad Linas nusprendęs, jog, augdami miesto daugiabutyje, sūnūs neužaugs geri žmonės, tad nusipirko pavyzdinę sodybą Kuršėnuose. Močiutė patenkinta, jog anūkai labai gabūs, visi „prie meno“. Vyresnysis jau studentas.
GYVENIMAS – VAIKAMS
Abu broliai studijuodami gyveno viename kambaryje, tad jiems grįžus mama pridėdavo stiklainius cepelinų, kitokių gėrybių. Gyventi pas mamos brolį, aktorių Aleksandrą Šimanskį, vaikinai nenorėjo, kadangi norėjo būti savarankiški. Aleksandra pasakojo, kad su broliu Aleksandru juos iki šiol sieja glaudūs ryšiai, jie puikiai sugyvena.
„Brolis paskambina beveik kasdien. Tiek aš, tiek jis dažnai lankome vienas kitą. Ir šiandien brolis skambino. Sakė, kad artėjant 70mečiui, jį jau lanko žurnalistai. Įdomus atsitiktinumas – šiandien ir mane aplankė žurnalistai. Aš taip pat galėsiu broliui pasigirti“, – juokėsi Aleksandra.
Dabar kartu su vyresniuoju sūnumi gyvenanti močiutė sako, kad visą amžių gyveno dėl vaikų. Šie priekaištaują, kad, nugyvenusi tokį amžių, mama taip nieko gero ir nepamatė.
„Vyras mirė prieš 15 metų. Vakarais grįžta sūnus, dienas leidžiu su knyga, televizoriumi ir radiju. Taip ir bėga dienelės“, – patenkinta gyvenimu Aleksandra.
TVENKINĮ
KASĖ RANKOMIS

Kiek atokiau, kitoje kelio pusėje, vienkiemyje su žmona ir sūnumi gyvena šią gegužę 74erių metų sulauksiantis Konstantinas Pocius. Vyriškis juokauja, kad jam 100 metų, o taip gerai atrodantis todėl, kad daug sportuojantis.
Iš karto Konstantinas nuvedė mus prie namų esančio keturių metrų gylio tvenkinio. Jį vyriškis su sūnumi iškasė kastuvais. Ir dabar dar apie tvenkinį likę žole apaugę žemės kalneliai. Keletą jų išsklaidė po dirvą.
„Aplink sausa žemė, tad daug vandens reikia bemaž 7 hektarų žemei laistyti. Galėjome samdyti ekskavatorių, bet už dienos darbą užprašė 60 rublių, tad to sumanymo atsisakėme“, – tvenkinio atsiradimo istoriją pasakojo Konstantinas.
Ūkis, kuriame jis gyvena, įkurtas tėvų, namas statytas 1918 metais. Aplink namus esančias vietas gaubia daugybė istorijų.
1945 metais Konstantino močiutė su sūnumi važiavusi iš Nevarėnų. Netoli namų sutikę būrelį stribų. Juokauti mėgstanti senolė pasišaipiusi iš jų, tad šie supykę čia pat ją nušovė. „Gerai, kad pasimaišė kaimynai, nes toks pat likimas galėjo ištikti ir mano tėvą“, – sako Konstantinas.
Dabar toje vietoje, kur prie namų iš vežimo buvo iškelta močiutė, auga keletas beržų ir eglių: jie pasodinti močiutės atminimui.
PRISIMENA
DAUG ISTORIJŲ

Kitoje namo pusėje baltuoja dar vienas beržynėlis. Iš kažkada ten augusių 28 baltakamienių, dabar likę tik penki. Juos, pasak Konstantino, taip pat iškirtę stribai. Vyriškis tuo metu tarnavo armijoje Turkmėnijoje, tad gavęs laišką ir sužinojęs, kad kertami beržai, jis parašė, jog pasiskųsiąs į Maskvą. Sužinoję apie tai, kirtėjai paliko beržus ramybėje. Konstantinas prisimena, kad vienas beržas buvęs reto storumo ir aukščio.
Daug medžių apie namus, į juos vedančioje pakelėje pasodinta jo ir sūnaus rankomis.
Kitoje kelio pusėje stovi jų darbo kryžius. Toje vietoje anksčiau buvusios kapinaitės, ten stovėjo senas 1830 metų kryžius, tad, šiam nugriuvus, Konstantinas pasirūpino nauju. Tose kapinaitėse, beje, palaidotas ir vyriškio tėvo anksti miręs brolis.
Daug istorijų apie karą ir pokarį pamenantis užežeriškis sakė bendravęs su prezidentais Paksu ir Adamkumi, neblogai sugyvenęs su čia buvusio kolūkio pirmininku.
„Labai mėgstame muziką. Pats šiek tiek groju gitara. Turiu sukaupęs tiek įrašų, kad visus išklausyti reikėtų labai daug laiko. Anksčiau pats visur stengdavausi dalyvauti, bet, pasiligojus žmonai, niekur nebeinu“, – atsisveikindamas sakė Konstantinas ir nuoširdžiai kvietė atvažiuoti į savo gimtadienį.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: „Gerai, kad už vaikų mokslą tada nereikėjo mokėti. Džiaugiuosi, kad dėl jų neturėjau jokių problemų“, – sakė A. Laureckienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*