Pabaiga. Pradžia Nr. 79 (9315)
BALDŲ FABRIKAS
ATSIRADO IŠ PROMKOMBINATO
Algis Voras į Mažeikių baldų fabriką atėjo tik šiai įmonei įsikūrus, 1957 metais, ir čia liko dirbti iki 1994-ųjų, kol išėjo į pensiją. Anot vyriškio, šis fabrikas susikūrė iš buvusio Promkombinato (pavadinimas kilęs iš rusiško įmonės pavadinimo „promyšlennyj kombinat“), kuriam priklausė ne tik baldų gamyba, bet ir siuvyklos, karšykla, čia netgi gamino avalynę.
Tik po kurio laiko, apie 1970 metus, Promkombinato padaliniai tapo atskirais vienetais. Taip atsirado Avalynės fabrikas, Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, Baldų ir Linų fabrikai, malūnai.
Mažeikiuose gimęs ir augęs Algis prisimena, kad dar Smetonos laikais dabartinėje P. Matulionio gatvėje (beje, ir Smetonos laikais ši gatvė taip vadinosi – B. P.) buvo Šafyro, taip pat Šoblinsko baldų dirbtuvės, kurios buvo tarsi baldų fabriko užuomazga ir po karo 1945–1946 metais prisijungė prie Promkombinato.
1952 metais baigęs Klaipėdos amatų mokyklą, Algis įgijo baldžiaus specialybę, kurį laiką dirbo, o vėliau buvo pašauktas į sovietinę armiją. Atitarnavęs grįžo į savo gimtąjį miestą ir įsidarbino Promkombinate pagal specialybę šeštos kategorijos staliumi. Įmonė gamino svetainės bufetus, virtuvės spinteles, kėdes, apskritus stalus iš natūralios medienos pusiau rankiniu būdu. Tai buvo serijinė gamyba ir produkcija buvo realizuojama didžiųjų šalies miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – prekybos centruose.
MAŽEIKIŠKIŲ BALDAI
KELIAUDAVO
NET Į KITUS ŽEMYNUS
Po kurio laiko A. Voras buvo paaukštintas pareigomis. Apie 17 metų jis dirbo brigadininku, vadovavo beveik dviejų dešimčių žmonių būriui.
Bėgant metams buvo pereita prie vaikiškų baldų gamybos, kurie vėliau tapo labai populiarūs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje sovietų sąjungoje, užsienyje. Baldų fabrikas gaudavo užsakymų net iš Kubos, Čilės, Somalio.
„Pamenu, kai gavome užsakymą iš Somalio, kartu buvo nurodymas baldus pagaminti didesnių gabaritų, nes, pasirodo, šioje šalyje gyvenantys afrikiečiai yra aukštaūgiai“, – šypteli Algis.
Savo klestėjimo laikotarpiu fabrikas gamino 26 pavadinimų baldus, apie kuriuos žinojo visos sąjunginės respublikos. Apie 1980 metus Tadžikijos sostinėje Dušanbėje buvo surengta lietuviškų baldų ekspozicija, skirta pareklamuoti produkciją užsienio valstybėms. Parodoje buvo ir mažeikiškių pagamintų baldų: sekcijų, staliukų, įvairiausių vaikiškų baldų.
„Maždaug tais pačiais metais Vilniaus gatvėje įsikūrusios Mažeikių sanitarinės epidemiologinės stoties (dabar – Visuomenės sveikatos centras) trečiajame aukšte buvo eksponuojami mūsų pagaminti vaikiški baldai. Ekspozicijos tikslas buvo tyrimais nustatyti lakų, klijų, nitroemalės, plastiko, naudojamų šių baldų gamyboje, leistinas normas. Matyt, šios normos nebuvo viršytos, nes gamyba tęsėsi“, – daro išvadą A. Voras.
Vėliau Mažeikių baldžiai, reklamuodami savo gaminius, dar ne kartą dalyvavo parodose. Sykį buvo Maskvoje, porą kartų vyko į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). Visada į parodas vykdavo ir Algis Voras. Kurį laiką kaip brigadininkas, o vėliau dirbdamas meistru, vyr. meistru, apie aštuonerius metus – šablonuotoju. Kai kurie baldai, pavyzdžiui, sekcijos, būdavo surenkamos, todėl į parodas reikėdavo vykti ir patiems jų gamintojams. Kartu su A. Voru važiuodavo ir inžinierius. Iš pradžių Jurijus Jankovskis, vėliau – Vytautas Putinas.
TEKO GYVENTI
IR DIRBTI MASKVOJE
Per savo darbo biografiją Mažeikių baldų fabrike A. Vorui teko susidurti su garsiosios sovietų kosmonautės Valentinos Tereškovos seserimi Vinokurova, kuri dirbo Maskvoje, Kremliuje, ir buvo jo oligarchų vaikų savaitinių darželių vedėja. Ši moteris turėjo įgaliojimus važinėti po visas sąjungines respublikas ir savo nuožiūra atsirinkti baldus minėtiems vaikų darželiams. Jos dėmesį patraukė mažeikiškių gaminami vaikiški baldai, ir ji užsakė juos pagaminti Kremliaus vaikų darželiams. Kai jie buvo baigti, Baldų fabriko atstovams teko vykti į Maskvą ir vietoje surinkti baldus.
„Daugiau kaip mėnesį teko gyventi ir dirbti Maskvoje, rajone, kuriame buvo visos Kremliaus vyriausybinės vilos, poilsio namai, vaikų darželiai. Kiek pamenu, jis vadinosi Nikolnaja gora. Dirbome dviese su Augustinu Liutkumi, staliumi iš mano brigados. Darbo buvo daug. Paprašėme, kad leistų atvažiuoti dar vienam žmogui, tačiau mums maskviškiai paaiškino, kad daugiau kaip dviejų žmonių iš Lietuvos jie čia nenori įsileisti, nes tai jau būsianti grupė, kuri galinti „ką nors“ suorganizuoti“, – apie nepasitikėjimą lietuviais pasakoja pašnekovas.
Mažeikiškiai į darbovietę įeidavo ir išeidavo per postą, kuriame buvo išreklamuotos jų nuotraukos su nuoroda, kas jie tokie ir ką čia dirba. Gyvenimo sąlygos čia buvo labai geros. Vyrus apgyvendino viešbutyje. Maitino kaip geriausiame restorane. Vietoje vandens jie gėrė išspaustas šviežias apelsinų, mandarinų, granatų sultis.
Prieš sovietų sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimą, vykusį Maskvoje 1989-ųjų gruodį, reikėjo atnaujinti suvažiavimų rūmus. Šiuos darbus buvo patikėta atlikti baldžiams iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Įrengiant rūmus dalyvavo ir Mažeikių baldų fabriko atstovas stalius Liudas Voras, Algio sūnus.
POPULIARIAUSI
BUVO VAIKIŠKI
BALDAI
Mažeikių baldžiams yra tekę dirbti ir ne viename Vilniaus rajone. Nuvežus užsakovams savo baldus, reikėdavo juos ir surinkti. Dažniausiai tai būdavo šalies prestižinės įstaigos ar aukštų asmenų asmeniniai apartamentai.
A. Voras prisimena, kaip sovietiniais laikais dirbo Antakalnio 4-ojoje spec. vyriausybinėje ligoninėje, kur apstatė vaikų kambarius. Į šią ligoninę galėjo patekti tik paties aukščiausio rango Lietuvos vyriausybės vadovai ir jų šeimų nariai.
Teko savo fabriko baldus sumontuoti ir Lietuvos respublikos ministro pirmininko Motiejaus Šumausko asmeniniame bute, kurio vaikų kambarį papuošė mažeikiškių gaminti baldai. Spalva jiems buvo parinkta pagal asmeninį M. Šumausko skonį.
Apie tris mėnesius A. Voras dirbo Vilniaus kūdikių namuose, kurie įsikūrę netoli Santariškių ligoninės. Reikėjo įrengti ir surinkti vaikų kambariuose ne tik vaikiškus baldus, bet ir visą įrangą: maniežus, įvairius įrenginius, skirtus dar nevaikščiojantiems kūdikiams.
Pasak A. Voro, iš viso susidarytų metai – tiek laiko jis dirbo Vilniuje.
KOLEKTYVAS
IŠLAIKĖ
SAVO DVASIĄ
Nuo 1974 metų Mažeikių baldžiai prisijungė prie Šiaulių baldų fabriko „Venta“, ir Mažeikiuose liko tik filialas. Jam vadovavo Romualdas Petryla, vėliau – Petras Miezinas, Vytautas Putinas, Korsakas.
„Gyvenome gerai, atlyginimai buvo neblogi, turėjome savo valgyklą, poilsio kambarius, naudojomės dušais. Labai aktyvi buvo profsąjunga. Mūsų darbuotojai išvykdavo į ekskursijas ne tik po Lietuvą. Aplankėme Maskvą, tuometinį Leningradą, Taliną, Rygą, Kaliningradą. Žmonės gaudavo kelialapius į sanatorijas, ilsėdavosi poilsio namuose. Dabar jie gauna geras pensijas“, – savojo kolektyvo gyvenimą prisimena A. Voras ir akcentuoja, kad jame dirbo labai geri žmonės, per visą savo gyvavimo laikotarpį kolektyvas išlaikė savo dvasią ir specifinę aurą.
Baldų fabrike žmonės dirbo šeimomis. Paskui tėvą, baigęs vidurinę mokyklą, į fabriką atėjo Algio sūnus Liudas. Išėjo į armiją, atitarnavęs sugrįžo ir liko čia dirbti. Septinto dešimtmečio pabaigoje fabrike buhaltere pradėjo dirbti ir Algio žmona Lionė. Kai fabrikas susijungė su Šiaulių įmone ir Mažeikiai tapo filialu, L. Vorienė tapo jo vyresniąja buhaltere ir ja dirbo 20 metų iki pat pensijos.
Ne tik ši šeima savo gyvenimą buvo susiejusi su Baldų fabriku. Nuo pat jaunystės jame dirbo Regina KrasauskaitėMiezinienė. Iš pradžių technologe, o vėliau daug metų gamybos viršininke. Per jos rankas pereidavo visa įmonės produkcija. Čia darbavosi ne tik jos mama, bet ir brolis Regimantas. Dirbdama šioje įmonėje Regina susipažino su Petru Miezinu ir už jo ištekėjo.
PRIVATIZACIJA
PRIVEDĖ
PRIE BANKROTO
Per visą Mažeikių baldų fabriko istoriją pasikeitė gal 20 direktorių.
„Kai dirbau staliumi, prie savo darbo vietos esančio lango staktoje, atėjus naujam direktoriui, įkaldavau vinį, šalia kurios užrašydavau jo pavardės pirmąją raidę. Apie tai daug kas žinojo. Ir kai vėl ateidavo naujas direktorius, išgirdęs, kad aš „žymiu“ kiekvieną naują fabriko vadovą, atėjęs pas mane klausdavo: „Kelintas aš dabar esu?“ – prisiminęs savo „užsiėmimą“ juokiasi Algis.
Kai A. Voras pradėjo dirbti Promkombinate, jo direktorius buvo Mykolas Makota. Prieš jį dirbo Jonas Simaitis.
Vėliau direktoriai keitėsi kas keleri metai. Dar Promkombinatui vadovavo Stasys Baltrimavičius, po jo, kai Baldų fabrikas atsiskyrė, direktoriais dirbo Donauskas, Račinskas, Antanas Petrauskas, Petras Miezinas, Petras Eglinskas, Romualdas Petryla, Korsakas, Alfonsas Kuneika. Direktoriaujant pastarajam ir baigėsi Baldų fabriko egzistavimas.
Pasak A. Voro, kai jis pradėjo dirbti Promkombinate, kolektyve buvo tik apie 60 žmonių. Prieš Baldų fabriko bankrotą čia triūsė jau netoli 300 darbuotojų. Nors gamyba vyko gerai, baldai buvo paklausūs, per metus produkcijos būdavo realizuojama daugiau kaip už 5 milijonus rublių, bet atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Mažeikių baldžiai atsiskyrė nuo Šiaulių įmonės. Prasidėjo privatizacija, ir tai buvo įmonės griūties pradžia. Ėmė trūkti medžiagų, gatavos produkcijos buvo pilni sandėliai. Užsakovai nebeturėjo kuo atsiskaityti, todėl imtasi „mainų politikos“.
„Į Mažeikius atkeliaudavo lengvieji automobiliai iš Toljačio, skalbimo mašinos, kita buitinė technika. Už baldus buvo atsiskaitoma netgi maisto produktais. Esame gavę ne tik kiaušinių, bet iš Toljačio buvo atvaryti net du vagonai morkų.
A. Kuneika paėmė 5 milijonų paskolą iš banko, tik dabar nebepasakysiu, kokia valiuta. Už tuos pinigus norėjo įsigyti automatines medžio apdirbimo linijas. Tačiau visuotinės suirutės metu pinigai buvo išgrobstyti, įranga nebenupirkta, įmonė žlugo. Darbuotojams nebebuvo iš ko mokėti atlyginimų, ir su jais buvo atsiskaitoma prieškambario ir virtuvės baldų komplektais“, – įmonės sunkmetį prisimena A. Voras.
1996 metų liepos 13 dienos numeryje „Santarvė“ rašė:
„Birželio 28-ąją įvykusiame AB „Mažeikių baldai“ kreditorių pasitarime buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl šios bendrovės likvidavimo, kadangi ją išgelbėti nebėra jokių vilčių. Kaip teigė bendrovės laikinasis administratorius V. Buivydas, jos skolos Žemės ūkio bankui, „Sodrai“ ir kitiems kreditoriams sudaro 6,5 milijono litų, o nekilnojamojo turto vertė – 4,5 milijono, kuri esanti nereali, gerokai padidinta“.
Nuotr. iš asmeninio albumo: Vieni pirmųjų „rimtesnių“ baldų, nuo kurių prasidėjo jų gamyba.
Šalia – Algis Voras. Promkombinatas, apie 1958 m.
