Tęsinys. Pradžia Nr. 79 GYVENIMAS PAŽENKLINTAS SUNKIŲ IŠBANDYMŲKitais metais savo devyniasdešimtmetį minėsianti Izabelė Šaltytė-Karobienė-Šakauskienė, Vokietijoje gyvenančių dainininkų Alfredo ir Astros Šalčių tikra teta, rodos, negalėtų turėti nieko bendra su Viekšnių gatve. Gamyklos gatvėje gyvenanti močiutė niekada negyveno Viekšnių gatvėje, tik dažnai čia lankydavosi pas savo draugę. Tačiau žmonių likimai, kartą susikirtę, dažnai taip persipina, kad artimas ryšys išlieka visą gyvenimą. Pirmiau nei prisiminti dviejų merginų draugystę, negaliu nepasidžiaugti Izabelės stiprybe ir ištverme. Moteris iš Naikių kaimo, auginusi du mažylius, po karo buvo teisiama kaip politinė kalinė ir ištremta į Vorkutą, kur, atskirta nuo šeimos, išbuvo ilgus keturiolika metų. Sverianti vos 45 kilogramus, ji ant pečių tampė per 100 kg svorio cukraus maišus. Ir šiandien ji dar ganėtinai tvirta. Sėda ant dviračio ir nuvažiuoja visur, kur tik prireikia, nors, anot pačios, jos gydytojas atėmęs „teises“. 1959 metais grįžusi iš tremties Izabelė dirbo durpyne, vėliau geležinkelio remonto darbus. Su tremtinės praeitimi niekur kitur jos nepriėmė. DRAUGĖ GYVENO VIEKŠNIŲ GATVĖJESu Viekšnių gatvėje gyvenusia Aldona Lupeikaite Izabelė buvo pažįstama nuo jaunystės ir draugavo visą gyvenimą. Aldona buvo antras vaikas gausioje Lupeikų šeimoje. Ji jau seniai iškeliavo Anapilin, o Izabelė ir šiandien bendrauja su jos dukra. Smetonos laikais Izabelė dažnai lankydavosi nedideliame namelyje Šadauskų alaus fabriko teritorijoje, kur gyveno Lupeikų šeima. Tų dienų prisiminimai ir dabar dar gyvi moters atmintyje. Priešais fabriką buvusi Jurkūnienės maisto krautuvėlė, kurioje buvę galima nusipirkti druskos, cukraus, degtukų, duonos, bandelių, žibalo ir kitko, kas būdavo reikalinga kaimo žmogui. Krautuvėlė buvo mediniame vieno aukšto namelyje, kurio šiandien nelikę nė pėdsako. Šalia jo, nuo Mažeikių pusės, buvo žydo Altarkio namas su mansarda. Jis turėjęs didelę šeimą, taip pat buvęs prekybininkas ir savo parduotuvėlėje prekiaudavęs visomis ūkininkams reikalingomis prekėmis. Viekšnių gatvės 2 namas Smetonos laikais, anot Izabelės, priklausęs Česnauskams. Čia buvusi lyg užeiga, lyg arbatinė. „Eidami į mokyklą matydavome, kad ten dažnai užsukdavo žmonės. Tačiau tai buvo neilgai. Česnauskai mirė, liko jų sūnus, kuris, man atrodo, tą namą pardavė ir išvažiavo iš Mažeikių. Kas po to šiame name buvo, negaliu pasakyti“, – sako pašnekovė. PAVADAVO PIENINĖJE DIRBUSIĄ DRAUGĘViekšnių ir Tirkšlių gatvių kampe ir prieš karą buvo pieninė. Kai Izabelės draugė Bronislava, dirbanti čia darbininke, susirgo, susirūpino, kad į jos vietą gali priimti kitą žmogų, ir po ligos ji nebeturės kur grįžti. Todėl paprašė, kad laikinai ją pavaduotų Izabelė. Merginai tebuvo 16 metų, ir ji baiminosi, kad nesugebės visko tinkamai atlikti, nesuspės dirbti kartu su technika. Pieninės įrangą reguliavęs Ramanauskas Izabelę padrąsino, reikalui esant pažadėjo padėti. Dirbančią merginą kartais stebėdavo ir pieninės viršininkas. „Dažniausiai plaudavau pieninės įrengimus, formuodavau sviestą. Kol pradėdavo separuoti pieną, reikėdavo suspėti žmonėms už talonus išparduoti pasukas, kurios būdavo duodamos gyvuliams. Negi jų gaila? Jeigu talone būdavo nurodyti 3 litrai, tai šliūkštelėdavau kokius penkis“, – jaunystės prisiminimais dalijasi moteris. Pasak Izabelės, prie pat gatvės stovėjusiame name viename kambaryje buvo įsikūrusi pieninės kontora. Čia pat gyveno ir pieninės viršininkas. Dar viename kambaryje buvo pieno produktų bufetas, kur prekiavo sviestu ir grietine. Toliau nuo gatvės buvęs didelis kiemas, jame sustodavo iš kaimų arkliais pieną atveždavę ūkininkai. Kieme buvo ir gamybos cechas. Anot Izabelės, jau ir tais laikais darbas pieninėje buvęs mechanizuotas: pieną separuodavę mechanizuotai, sviestą sukdavę taip pat mašina. Ramanauskas prižiūrėjęs techniką, o kitas vyras sukdavęs sviestą. Izabelė plaudavusi visą įrangą ir vamzdynus, kuriais bėgdavęs pienas. Kai reikėdavę formuoti sviestą, prikibdavo visi. Padėti atskubėdavusi netgi Ramanausko žmona, kuri gyveno netoliese. Izabelei pavadavimo laikas jau buvo pasibaigęs, kai pieninės vadovas ją susirado ir, kaip gerai užsirekomendavusią ir stropią darbuotoją, pasiuntė į pieno punktų vedėjų kursus, kurie vyko tais laikais modernioje Radviliškio pieninėje. Baigusi šiuos kursus, Izabelė iki karo dirbo Krakių pieno surinkimo punkte. PRISIMENA NEMAŽAI ŠIOS GATVĖS GYVENTOJŲ Prieš karą brolių Šadauskų alaus fabrike dirbo Izabelės sesuo Paulina Šaltytė. Ji turėdavusi gatavą produkciją pilstyti į butelius ir juos uždarinėti. Toliau nuo miesto, už Alaus fabriko, toje pačioje pusėje ir dabar tebestovi baltų plytų vieno aukšto mūrinis namelis. Kas jame gyveno, Izabelė dabar jau neprisimena. Už jo buvo mažas medinis Kulvinskų namelis, kurio šiandien nebėra. Šeimos galva dirbo geležinkelyje. Jo sūnus, nors ir silpnos sveikatos, taip pat buvo geležinkelininkas. Kai tėvai ir sūnus pasimirė, prieš karą Anapilin iškeliavo ir viena iš dviejų dukrų. Užėjus rusams kita dukra, kuri buvo netekėjusi, bet jau reikalinga priežiūros, prisiėmė globėją. Jis ją numarino, palaidojo, namelį nugriovė ir jo vietoje po karo pasistatė didelį, gražų namą. Einant Viekšnių gatve toliau, Viekšnių ir dabartinės Senkelio gatvės kampe stovėjo didelis medinis namas, priklausęs Jazbučiams. Po karo rusų laikais šeimininkų neliko, ir name ilgą laiką gyveno viena moteris. Jau atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę jis buvo nugriautas, ir toje vietoje išdygo naujas namas. Smetonos laikais priešingame šių gatvių kampe stovėjo didelis geltonų plytų namas, kuriame buvo koklinė. Izabelė tai puikiai prisimena, nes joje dirbo jos sesuo Eugenija. Dabar šioje vietoje stovi jau kitas pastatas, kuriame įsikūrusi kavinė „Kirkužė“. Ten, kur sovietiniais laikais stovėjo Baldų fabrikas, prieš karą nieko nebuvo. Šią žemę, priklausiusią Semenavičiams, sovietų valdžia nacionalizavo ir joje pastatė fabriką. Netoli jo, antroje Viekšnių gatvės pusėje, prie pat kelio, buvo ilgas medinis vieno aukšto namelis. Jis priklausė Gedgaudams, kurie turėjo tris sūnus ir dvi dukras. Viename pastato gale gyveno pats savininkas su šeima, o kitame jis buvo įsirengęs kalvę. Tarpukario laikais čia buvo kaustomi arkliai, kalamos pasagos, žemės ūkio padargų dalys. Šiandien nebėra gyvų ne tik tėvų, bet ir nė vieno iš penkių vaikų. To namelio vietoje stovi kitas namas. Važiuojant toliau Viekšnių link, gatvės gale, dešinėje pusėje gyveno kitas Sutkus, kuris buvo laikomas Naikių kaimo ūkininkų kalviu. Nagingas meistras buvęs jų pirmoji pagalba, kai reikėdavę kaustyti arklius ar nukaldinti geležinius apkaustus vežimų ratams ar rogėms. PO KARO PIENINĖ TAPO SVIESTO GAMYKLAKai 1948 metais atsikraustė į Mažeikius, Algirdas Vertelis buvo 27 metų jaunuolis. Iki 1957-ųjų jis dirbo rajono finansų skyriaus mokesčių vyr. inspektoriumi. Rajono vykdomajam komitetui rekomendavus jis buvo paskirtas direktoriumi į pieninę, kuri vėliau, po karo, buvo perkrikštyta į Sviesto gamyklą. Iki jo atėjimo direktoriumi čia dirbo Vincas Mačiulaitis, kuris iš Sviesto gamyklos išėjo pirmininkauti į „Jaunosios gvardijos“ kolūkį. Mažeikių sviesto gamykla priklausė Šiaulių pieno kombinatui, kuriam mažeikiškiai tiekdavo savo produkciją. Porą metų vadovavęs Sviesto gamyklai, Algirdas tapo „Šerkšnės“ kolūkio pirmininku. Tačiau 1963-iaisiais jis vėl sugrįžo į gamyklą ir dirbo čia iki 1974 metų. Jam direktoriaujant, apie 1969-1970 metus, pradėta statyti naujoji Sviesto gamykla, kuriai sklypas buvo skirtas Skuodo gatvėje. 1974-aisiais Sviesto gamykla jau dirbo naujosiose patalpose. Senieji Sviesto gamyklos pastatai perėjo Rajkoopsąjungos žinion. Gamybinės patalpos buvo paverstos sandėliais, o ten, kur buvo kontora, įrengtos gyvenamosios patalpos. Grįžtant į 1957-uosius, kada gamyklos direktoriumi tapo A. Vertelis, centre ir jos padaliniuose, išsimėčiusiuose po visą rajoną, dirbo 74 žmonės. Iš jų vien pieno separavimo punktuose plušo apie 40 darbuotojų. Laižuvoje, Lūšėje, Sedoje veikė didesni padaliniai – cechai, kuriuose dirbo iki 10 žmonių. Tai – meistrai, laborantai, kūrikai, darbininkai. METAI PAKEITĖ PASTATŲ IŠVAIZDĄKai gatvių kampe stovėjusios Sviesto gamyklos pastatų šeimininke tapo Rajkoopsąjunga, kontoros patalpų išvaizda stipriai pasikeitė. Pastatas buvo apmūrytas raudonomis plytomis ir iš medinio virto mūriniu. A. Vertelio direktoriavimo laikais tai buvo medinis namas su mansarda, kuriame išsiteko ne tik kontora, buhalterija, bet buvo ir gamyklos meistro bei direktoriaus gyvenamosios patalpos. Kiemo gilumoje buvo medinis žemas ir ilgas pastatas, kuriame buvo gamybinės patalpos. Tai – pieno separavimo, sviesto mušimo skyriai. Pastarasis iš pradžių naudojo medinį, vėliau – nerūdijančio plieno muštuvą. Gamykla taip pat turėjo ir laboratoriją. Iš šiaurės pusės prie pastato galo buvo sumontuotas garo katilas, kuris gamino garą, reikalingą sviesto gamybos procesui. Dar toliau stovėjo nemaža medinė daržinė, kurioje buvo laikomos durpės ir anglys, reikalingos garo katilui kūrenti. Šalia daržinės žiemos metu atveždavo ir laikydavo ledą. „Iškirsdavome ledą Ventoje, atgabendavome jį į gamyklą ir sukraudavome į didelę krūvą. Tada iš Linų fabriko atsiveždavome spalių ir jais izoliuodavome ledą nuo šilumos. Vasarą jį naudodavome sviestui, grietinei atšaldyti, taip pat valgomųjų ledų gamybai. Gamybinėse patalpose buvo dar atskira patalpėlė – ledu šaldoma kamera, kurioje laikydavome sviestą ir kitus pieno produktus“, – pasakoja buvęs gamyklos direktorius. SVIESTAS KELIAUDAVO TOLI UŽ ŠALIES RIBŲAnot A. Vertelio, tais laikais Sviesto gamykla savo produkcija – sviestu, pienu, varške, kefyru, grietine, varškės sūreliais, ledais – aprūpindavo Mažeikių miesto gyventojus. Toliau geležinkeliu iškeliaudavo tiktai sviestas. Tam gamykla nuomodavosi vieną vagoną. „Turėjome tokį seną ZIS markės sunkvežimį. Presuotą dėžėmis po 20 kilogramų sviestą mūsų darbininkai pakraudavo į mašiną ir nuveždavo į geležinkelio stotį. Ten perkraudavo jį į mūsų vagoną, ir ekspeditorius Beleckas, kuris buvo atsakingas už sviesto pristatymą į Šiaulių pieno kombinatą, lydėdavo vagoną iki pat vietos“, – senus laikus mena A. Vertelis. Šiaulių pieno kombinatas iš Mėsos ir pieno pramonės ministerijos gaudavo paskyras, pagal kurias mažeikiškių pagamintas sviestas keliaudavo ne tik į tuometinį Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas), Maskvą, bet ir į užsienio valstybes, pvz., Vokietiją, kitas šalis. SUPIRKDAVO GYVULIUS IR JŲ ANTRINES ŽALIAVASNedaug ką bepamena iš tų laikų, išskyrus Sviesto gamyklą, jos buvęs direktorius. Atmintyje, sako, išlikusios tik dirbtuvės, kurios veikusios toje vietoje, kur vėliau išaugo Baldų fabrikas. Pasak jo, būtent tos dirbtuvės ir buvusios Baldų fabriko pradžia. Šio fabriko istorija ne taip seniai ir baigėsi. Jis dirbo beveik iki Nepriklausomybės atkūrimo, paskui bankrutavo. Viekšnių ir Senkelio gatvių kampe buvo fabriko valgykla. Tuoj po karo už Alaus bravoro, Viekšnių link, šiek tiek toliau nuo gatvės stovėjo medinis namas, priklausęs Rajkoopsąjungai. Jame buvo įsikūrusi kontora, kur supirkdavo įvairias gyvulių antrines žaliavas. Tai buvo šeriai, odos, arklių uodegos. Kontorai vadovavęs Šimkus. Dar viena kontora buvo Tirkšlių gatvėje. Tarp buvusio prekybos centro „Norfa“ ir Alaus bravoro iki šiol tebestovi senas medinis namas. Čia po karo buvo gyvulių supirkimo punktų kontora, vadinama „Zagodskot“. Ūkininkai, o vėliau kolūkiečiai, į šią įstaigą atvažiuodavo tik įforminti dokumentų. Gyvulius – avis, kiaules, karves – veždavo jau kitur. Gyvulių priėmimo punkte juos priimdavo ir laikydavo tol, kol vagonais išveždavo į mėsos kombinatus. (Bus daugiau) Nuotraukos iš asmeninių I. ŠaltytėsKarobienėsŠakauskienės ir Algirdo Vertelio albumų: 1. Izabelė (kairėje) su drauge Bronislava MilieškaiteGrigutiene, vietoje kurios Izabelė dirbo pieninėje. Dabar 93-jų metų Bronislava gyvena Klaipėdoje. 1935 metai. 2.Sviesto gamykloje plečiantis gamybai teko rekonstruoti ir gamybines patalpas. 1964-1965 metai. 3. Pagrindinis įvažiavimas į Sviesto gamyklą buvo iš Tirkšlių gatvės. Vartai papuošti kažkokios sovietinės šventės proga. Tolumoje – Alaus bravoro kontoros pastatas. Nuotrauka daryta iš Sviesto gamyklos teritorijos žvelgiant į Tirkšlių gatvės pusę septintajame dešimtmetyje.
Viekšnių gatvė atsirado iš Viekšnių–Leckavos vieškelio
