Kas yra laikas? Kodėl ateitis skiriasi nuo praeities ir kodėl praeitis veikia ateitį, o ne atvirkščiai? Šie klausimai šiandien laikrodžių perpildytame visuomenės gyvenime gali atrodyti keistai. Laikas gydo visas žaizdas, bet drauge jis – negailestingas griovėjas. Viskam po dangum yra laiko, bet kažkodėl mums jo niekada neužtenka… Laikas gali būti asmeninis – tarsi mūsų širdies dūžiai, ir viešas – tarsi aikštės laikrodis. Sekundės gali būti trumpos ir labai ilgos. Kuo žmogus laimingesnis, tuo greičiau bėga jo laikas. Tai vis aiškiau pajuntame su kiekvienais savo gyvenimo metais.
„Jei galėtumėte laiko ratą atsukti atgal, ar gyventumėte kitaip?“ – pasiteiravau vieno žinomiausių Telšių sporto veteranų Vytauto Giedraičio, šiandien švenčiančio garbingą aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktį.
„Gyvenčiau taip pat, nieko nekeisčiau, – lakoniškai atsako žilagalvis Žemaitijos sostinės sporto patriarchas. – Esu patenkintas tuo, ką padariau ir ko pasiekiau. Šiandien mano sieloje ramu…“
Tačiau net ir garbaus amžiaus sulaukusį sporto veteraną nelengva rasti namuose. Jis iki šiol gyvena aktyviai ir nė neketina atsisveikinti su sportu. Jeigu ne pats žaidžia tenisą, tai treniruoja kitus, talkina varžybų organizatoriams ar padeda teisėjauti. Toks V. Giedraitis buvo visada – prieš dešimtmetį ir prieš ketvirtį amžiaus – žvalus, skubantis, užsiėmęs nesibaigiančiais darbais… Sportas šį žmogų lydi visą gyvenimą.
V. Giedraitis gimė tarpukaryje šaltą 1923-iųjų metų gruodį telšiškių mokytojos ir buhalterio šeimoje. Tėvai jį ir dvejais metais vyresnę seserį Aldoną stengėsi auklėti gražiai ir rūpestingai, išleisti į mokslus. Abu vaikai mokėsi tuometinėje Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje, kuri šiandien turi Žemaitės vardą. Gimnazijoje Vytautas labiausiai domėjosi lietuvių kalba ir literatūra, istorija, geografija. Tikslieji mokslai jo neviliojo. Guvus berniukas spėjo aktyviai dalyvauti literatų būrelio veikloje, rašyti eilėraščius bei noveles, pagainioti krepšinio ar futbolo kamuolį, išbandyti stalo tenisą. Žemesnėse klasėse dar užtekdavo laiko įsijungti ir į skautų organizacijos veiklą.
Vytautą, baigusį gimnaziją, labiausiai traukė žurnalistika, tačiau vaikinas pasirinko sportą, nusprendęs, kad rašyti galės ir nesimokęs žurnalistikos.
Į Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar akademija) jis įstojo ne iš karto, nes, baigus gimnaziją, kurį laiką teko rūpintis sveikata, rimtai gydytis akis. Jeigu ne ši liga, gal Vytautas niekada nebūtų susipažinęs su žymiu to meto boksininku S. Valiuku, kuris pakvietė jaunuolį į Šiaulių kombinatą „Elnias“ eiti sporto klubo instruktoriaus pareigas. Vėliau V. Giedraitis gavo pasiūlymą vadovauti kitam Šiaulių sporto klubui „Žalgiris“. Čia vyras buvo išrinktas jo pirmininku, dvejus metus žaidė klubo komandoje ir Lietuvos aukščiausioje futbolo lygoje.
Tik 1950 metais V. Giedraitis įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą, pasirinko futbolo bei papildomą krepšinio trenerio specialybę. Visus studijų metus dalyvavo įvairių futbolo komandų aukščiausios lygos varžybose. Studijos netrukdė papildomai lankyti stalo teniso ir teniso fakultatyvų užsiėmimų.
Įdėtas darbas nenuėjo veltui. Puikiai baigęs institutą, diplomuotas specialistas grįžo į gimtuosius Telšius, atsisakęs pasiūlymų dirbti Kaune ir Vilniuje.
Darbo biografijos pradžia – Telšių sporto bei kūno kultūros komiteto pirmininko, fizinio lavinimo mokytojo bei sporto kolektyvo vadovo, trenerio veikla. Pats V. Giedraitis daugiau negu dvidešimt penkerius metus žaidė futbolą įvairaus lygio komandose. Tačiau labiausiai sportininkui rūpėjo atkurti savo gimtajame mieste stalo tenisą ir skatinti teniso žaidimą. Tuo metu Telšių rajone mažai kas žaidė stalo tenisą, todėl viską reikėjo daryti nuo nulio. 1956 metais pradėjęs dirbti Telšių sporto mokykloje stalo teniso treneriu, V. Giedraitis pasiekė, kad vyktų suaugusiųjų asmeninės ir komandinės pirmenybės, vėliau – jaunių, jaunučių ir vaikų varžybos, komandinės varžybos tarp kolektyvų. Bėgant metams, varžybos tapo masiškos.
Per 39-erius stalo teniso trenerio darbo Sporto mokykloje metus V. Giedraitis išleido dvidešimt devynias tenisininkų laidas, paruošė daug sportininkų, tarp kurių yra du sporto meistrai, 19 kandidatų į sporto meistrus, didžiulis būrys atskyrininkų, nemažai Lietuvos ir įvairių tarptautinių stalo teniso turnyrų nugalėtojų. Gal todėl, kad treneris sugebėjo auklėtinius uždegti meile stalo tenisui, vienuolika jo mokinių baigė Kauno kūno kultūros institutą ir patys tapo stalo teniso treneriais.
1990 metais V. Giedraičiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.
Vieną svarbiausių vietų žymaus sportininko gyvenime užima ir tenisas (lauko tenisas). Būtent trenerį Vytautą reikia laikyti šios sporto šakos pradininku Žemaitijos sostinėje. Subūręs aplink save nemažą būrį teniso entuziastų, treneris ir jo ugdytiniai ne vienerius metus dalyvavo Lietuvos savanoriškos sporto draugijos „Nemunas“ rengiamose varžybose. Tai leido 1978 metais Telšiuose įkurti tenisininkų klubą, kuris buvo pavadintas „Impulso“ vardu. Iš pradžių klubo steigėjų tebuvo pustuzinis, tačiau 2005 metais „Impulsas“ jau vienijo apie 80 rajono tenisininkų: senjorų, vyrų, moterų ir jaunių, kurie nuolat aktyviai treniruojasi bei dalyvauja varžybose. Šis klubas yra laikomas vienu pajėgiausių tarp teniso mėgėjų klubų šalyje.
Neįmanoma suminėti visų V. Giedraičio nuopelnų sportui, pirmiausia – stalo tenisui, išvardinti krūvas apdovanojimų, medalių, diplomų, garbės raštų ir kt. Ne kiekvienam lemta per gyvenimą jų tiek pelnyti. Ir ne vien sportas – įvairūs žaidimai, lengvoji atletika, šachmatai, – bet ir grožinė literatūra, klasikiniai meno kūriniai, muzika, detektyvai, kolekcionavimas įvairina ilgamečio trenerio būtį, taurina jo metų kraitį ir neleidžia sustoti vietoje. V. Giedraitis – dviejų knygų – „Telšių rajono stalo teniso istorija“ ir „Telšių rajono teniso istorija“ – autorius.
2006 m. Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimu garsiam telšiškiui suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas.
Žvalumo, energijos, subtilaus humoro jausmo ilgamečiam treneriui galima tik pavydėti. Jis – tiesus ir atviras žmogus, mėgstantis bei vertinantis punktualumą, nekenčiantis melo, dviveidiškumo. Iki šiol jam imponuoja stiprios ir ryškios asmenybės: Vitas Gerulaitis, Arvydas Sabonis, Virgilijus Alekna.
Nepamiršta V. Giedraičio ir jo buvę ugdytiniai, pasklidę po visą Lietuvą. Susitinkama įvairiuose sporto renginiuose, asmeninėse šventėse. Ir į garbingam 85-mečio jubiliejui skirtą stalo teniso turnyrą susirinko didžiulis būrys V. Giedraičio ugdytinių bei kolegų ne tik iš Žemaitijos sostinės, bet ir iš Vilniaus, Kauno, Kaišiadorių, Panevėžio, Kėdainių, kitų šalies miestų.
Pats jubiliatas švenčių nesureikšmina ir į gyvenimą žiūri paprastai bei filosofiškai. Juk, kad ir kaip būtų, gyvenimą reikia gyventi toliau. Būtina jį priimti, išmokti vertinti tokį, koks jis yra, nes tai, ką veikiame dabar, yra trumpa, ką veiksime – netikra, o ką jau nuveikėme – užtikrinta. Todėl esame tik čia ir dabar, nepaisant diena po dienos lašančio mūsų gyvenimo laiko. Iš tų lašų susiformuoja upeliukai, upės, jūros, vandenynai… Ir visi mūsų siekiai įgyja savo tikrąją vertę bei prasmę negrįžtančioje laiko tėkmėje.
Vida CIUNIENĖ
Rolando MEŠKAUSKO nuotr.: V. Giedraičio garbingam 85-mečio jubiliejui surengtas stalo teniso turnyras. Nugalėtojai įsiamžino su jubiliatu. (pirmoje eilėje, centre)
