Įtarimai dėl koronaviruso nepasitvirtino. Ar galime atsipalaiduoti?

Įtarimai dėl galimo užsikrėtimo koronavirusu nepasitvirtino. Savaitgalį į Šiaulių respublikinę ligoninę išvežti mažeikiškiai jau sugrįžo namo. Tie, kurie serga įtartinus simptomus sukėlusiomis ligomis, gydysis ambulatoriškai.
Tai „Santarvei“ pirmadienio rytą sakė Mažeikių ligoninės direktorius Sigitas Kaktys.

– Kaip manote, ar tai, kad iki šiol mūsų rajono gyventojams atlikti tyrimai rodo, jog užsikrėtimų koronavirusų dar nėra aptikta, turėtų mums leisti atsipalaiduoti?
Kiek tenka matyti, girdėti ar skaityti mažeikiškių pastabose, žmonės vis dar vaikšto po parduotuves tik dėl to, kad kavai pritrūko pieno ar kažkokiame prekybos centre yra pigesnių prekių, jaunimas vis dar būriuojasi, rajono gyventojai, pabuvoję užsienyje, kartais vengia laikytis visų saviizoliacijos taisyklių…
– Nepriklausomai nuo šios dienos statistikos, išlieka aktualūs tie patys saugios elgsenos principai. Svarbiausia kiekvienam – jausti atsakomybę, suvokti, kaip reikia elgtis epidemijos sąlygomis. Ir laikytis tokios nuostatos: vis tiek susirgsime.
Nemoralizuodamas pasakysiu, kad tose situacijose, kokias nupasakojote, nėra nieko naujo. Žmogaus neatsakingumas pasireiškia įvairiai, tad dabar lieka tik pripažinti: vėlu keisti, kas pražiopsota, kas jau yra praeitis. Džinas jau daug anksčiau išleistas iš butelio. Nemanau, kad Mažeikiai – kokia nors išskirtinė vieta, kuri būtų apsaugota nuo viruso keliamos grėsmės. Šitai suvokia visi, o jei kas dar ir nesuvokia, kada nors susipras.
Vis tik, manau, kelios išeitys yra. Teatleidžia man jūsų skaitytojai, noriu šiek tiek paironizuoti.
Pirmiausia turime atleisti žmogui, bėgančiam į parduotuvę nusipirkti obuolio ar dantų pastos. Jis gal užaugo atskirtas nuo šeimos, nuo bendruomenės, nieko niekada nemylėjo ir nebuvo mylimas. Tai kodėl jis turėtų staiga tapti atsakingas už kitus? Gal jis jaunas, galvoja, kad pats nenukentės, išliks, o tėvai vis tiek, natūralu, pasmerkti mirti anksčiau…
Dabar kalbu rimtai: tas atleidimas kvailai besielgiančiam žmogui nereiškia, kad mes neturime to žmogaus saugotis patys ir saugoti savo artimųjų.
Galime ir turime eiti kitu keliu. Modus vivendi (lot. – gyvenimo būdas, perkeltine prasme suprantamas kaip sutartas gyvenimo būdas – A. M. ) dabar – izoliuotis, karantinuotis, gyventi tokį gyvenimą, kokį siūlo medikai, epidemiologai, mokslininkai bei šiuo metu daug labiau nukentėjusių šalių patirtis.
Tai padaryti (įvairiomis prasmėmis) labai sunku, bet galima. Tada save išsaugosime, tik prarasime dalį artimųjų.
Tapkime atsakingi visi, – net ir tie, kurie iki šiol priešinosi viskam, kas nauja, neįprasta, nepatogu, kas verčia keisti susiformavusius įpročius ir šiek tiek kentėti.
Dar kitas kelias – represinės priemonės. Tam yra kariuomenė, policija, reikšmingos baudos. Šis kelias, suprantu, duobėtas, bet Kinijoje, Pietų Korėjoje buvo efektyvus.

– Suprantame, kad koronavirusas neatšaukė visų kitų susirgimų. Medikai turi teikti pagalbą. Sakėte, kad Mažeikių ligoninėje dėl įvairių ligų ar traumų šiuo metu gydoma daugiau nei šimtas ligonių. Ką ligoninė daro, kad išvengtų Ukmergės atvejo, kai miestas ir rajonas praktiškai liko be medikų?
– Toliau griežtiname karantino sąlygas. Mažėja ligonių – griežtės jų lankymo galimybės.
Medikai turi pradėti dirbti vadovaudamiesi taisykle: „Aš galimai nešioju virusą, o bet kuris mano pacientas yra užkrato nešiotojas.“
Šią savaitę ligoninėje pradėsime dirbti pamainomis. Paskirstome visus specialistus, teikiančius pagalbą, ar personalą, atliekantį kitus darbus, taip, kad šių grupių (pamainų) darbuotojai nebūtų keičiami kitais. Vienoje pamainoje dirbantys žmonės neturės kontaktuoti su kitos pamainos grupe, ir, kiek įmanoma, pamainoje vengti tarpusavio kontaktų. Bendravimas, jei tik bus galima, vyks telefonais, pasitelkiant telemediją, socialinius tinklus.
Permainoms ruošėmės praėjusią savaitę. Šiandien vyksta grafikų, sąrašų derinimas, darbų pasiskirstymas, nes iš esmės pakeisti darbo tvarką nėra paprasta. Tikiuosi, kad šiandien visus tuos reikalus užbaigsime.
Tokiu būdu dirbdama ligoninė tikisi išvengti situacijos, kai koronavirusu užsikrėtęs vienas jos darbuotojas priverstų izoliuotis didelę dalį mūsų personalo.
Mažeikių ligoninėje dirba 429 žmonės. Daugelis jų privalės atlikti ir gretimos profesijos darbus. Na, dar už ligoninės ribų yra gausus odontologų ir jų padėjėjų būrys. Tikiu, kad, reikiamu metu juos pakvietus, mūsų kolegos nebus pamiršę mediko priedermių.
Aukščiausios valdžios atstovai skelbia suprantantys ir palaikantys medikus. Turiu vilties, kad taip ir bus.
Esu dėkingas geros valios žmonėms, kurie prisideda prie šio laikotarpio ligoninės poreikių įgyvendinimo – aukoja lėšų reikalingai papildomai įrangai ir būtinosios medicininės pagalbos priemonėms įsigyti. Į paramos sąskaitą pirmadienio rytą jau pervesta beveik 2 tūkst. eurų.

– Noriu pateikti asmenišką klausimą, į kurį prašau atsakyti atvirai. Jei šiandien, šiuo metu, Jūs būtumėt ne medikas, kuris negali pasitraukti iš „pirmųjų linijų“, o kokios nors X įmonės ar įstaigos darbuotojas, kaip elgtumėtės? Kokį asmeninį sprendimą priimtumėte, pasitelkdamas Jūsų turimą patirtį, žinias apie koronavirusą?
– Netampyčiau likimo „už ūsų“. Visais galimais būdais saugočiau save ir savo artimus žmones. Labai rimtai pagalvočiau, kas man šiandien svarbiau: mano ir mano šeimos, artimųjų sveikata, gyvybė ar visa kita: siekiai, malonumai, laikinos vertybės, be kurių iš tikrųjų galiu apsieiti.