Janina Budrikienė patikino, kad grojimas bet kokiu instrumentu jai padeda nuvyti nuovargį. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Pas pirmuosius rajono ūkininkus Janiną ir Stasį Budrikius lankėmės prieš dvidešimt penkerius metus – pirmaisiais jų ūkininkavimo mėnesiais. Tada neseniai vestuves atšokę sutuoktiniai pajuokavo, kad persikraustymą į vienkiemį jie galėtų pavadinti povestuvine kelione.
Atsisveikindami su entuziazmu trykštančiais jaunaisiais ūkininkais pažadėjome po kurio laiko užsukti pasidomėti, kaip jiems sekasi.
Šiek tiek užtruko žadėtasis susitikimas. Nors… Budrikių tame ūkyje būtume neberadę jau po septynerių metų.
Velykos – gražiausia metų šventė
Pas šiuo metu Žemalėje gyvenančius Budrikius apsilankėme vos ne Velykų išvakarėse. Janina prisipažino, kad jai prieššventinis laikotarpis – ypatingas. Trejus metus bažnyčios patarnautoja dirbančiai moteriai tenka didelė atsakomybė už tai, kad viskas šventei būtų tinkamai paruošta, išvalyta, papuošta, kad gražiai atrodytų procesijos dalyviai ir panašiai.
„Nors seniai giedu bažnyčios chore, šiose pareigose atsidūriau netikėtai. Susirgo buvusi pročka, jos anūkė atvežė raktą, paprašė padėti. Kaip atsakysi, kai prašo? Taip ir užsilikau“, – patarnavimo pradžią bažnyčioje prisiminė moteris.
Budrikių šeimoje visada švenčiamos ir Kalėdos, ir Velykos. Ir šiemet po Mišių visi – Janina, Stasys, abu jų vaikai, kartu gyvenanti Stasio mama – sės prie šventinio stalo. Galbūt aplankys ir kaimynystėje gyvenantis Janinos brolis su žmona.
„Kai augau pas mamą, Velykos mūsų šeimoje buvo pati didžiausia šventė. Kiek save prisimenu, tai visada dažydavome kiaušinius, sueidavo kaimynai su savo margučiais ir juos ridendavome. Kiek kuris sumušdavo, tiek namo ir išsinešdavo. O ir suaugę, kol mama buvo gyva, visada per Velykas suvažiuodavome. Mama ir mirė prieš pačias Velykas“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Janina prisipažino, kad jos šeimos Velykos kur kas ramesnės. Nėra mados ir margučių ridenti. Tačiau ši pavasarinė šventė nuo to savo prasmės neprarado, teigia moteris.
Prisiminimai – tik geri
Su Janina ir Stasiu prisiminėme ir mūsų susitikimą prieš dvidešimt penkerius metus. Jaunavedžiai, tada dalindamiesi savo sumanymais, pasakojo, kaip nuo ūkininkavimo juos bandė atkalbėti tėvai, artimieji. Ne vienam keistas pasirodė toks jaunų žmonių sprendimas. „Ar galą norite gauti?“ – replikų sulaukdavo būsimieji ūkininkai.
„Tačiau mes darbo nebijome“, – taip savo apsisprendimą tada motyvavo jaunieji ūkininkai.
Ir vis tik vienkiemyje šiuo metu šeimininkauja jau kiti žmonės. Budrikiai po septynerių metų jį pardavė, o patys persikėlė gyventi į Žemalę – pas Stasio mamą.
„Nemanykite, kad iš ūkio pabėgome išsigandę sunkumų, darbo. Sekėsi mums normaliai: sutvarkėme vienkiemį, atkėlėme trobesius, pastatėme naujų. Tokį sprendimą priėmėme dėl vaikų – artimiausia Renavo mokykla buvo už septynių kilometrų, geltonųjų autobusiukų tada nebuvo, teko patiems nuvežti ir parvežti vaikus iš mokyklos. Sodyba nuo pagrindinio kelio buvo už dviejų kilometrų, ypač daug vargo būdavo žiemą, kai užpustydavo kelius“, – į praeitį prisiminimais grįžta Janina.
Plačiau apie tai, kaip dabar gyvena mūsų laikraščio herojai, skaitykite „Santarvėje“.
