Gelbėtoją Gedą mama vadina pretendentu

Gedimino Jauniaus (arba tiesiog Gedo) iš „TV Pagalbos“ restorane laukėme beveik valandą. Kadangi gelbėtojas mus buvo įspėjęs, esąs „tarabaila“, iš pradžių nesijaudinome. Tačiau laikas bėgo, o Gedo telefonas tylėjo… Mūsų smegenų „račiukai“ pradėjo intensyviai suktis, pradėjome svarstyti, su kokiu dar šalyje žinomu žmogumi galėtume susitikti… Nerimą kėlė ir tai, kad į Vilnių atvažiavome pirmadienį, tad iki „Pagreičio“ pasirodymo tik trys dienos… Galų gale Gedas atsiliepė į eilinį mūsų skambutį. Balso tonas neleido suabejoti, kad jis dabar užimtas labai svarbiais darbais, todėl visi nusprendėme, kad didysis gelbėtojas kažką gero daro žmonijos labui. Susigėdome… Juk šiais laikais taip maža žmonių, skubančių kitiems į pagalbą, o mes drįstame nerimauti dėl kažkokio menkniekio…
Įbėgęs į restoraną, Gedas pirmiausia nuskubėjo padavėjos link, užsisakė didžiulę porciją dešrelių (pasak jo, skaniausius pusryčius Lietuvoje), o tada jau mus pradėjo raginti pereiti į kitą salę. Kai galų gale patogiai susėdome, gelbėtojas lyg niekur nieko paaiškino, kad jis mus pamiršo, skaniai miegojo, kol pažadinome savo įkyriais skambučiais. Tiesa, ir Agnė buvo pažadėjusi susitikti su mumis, tačiau taip ir nepasirodė.
Pamatęs, kad mūsų akys vis siaurėja, o dantukai aštrėja, Gedas pažvelgė nekalto vaiko akimis ir pareiškė, kad mokytojo laukiama 10 minučių, vyresniojo mokytojo – 15 minučių, profesoriaus – 45 minutes. „Jeigu profesoriaus reikia laukti akademinę valandą, tai kiek valandų reikia laukti žvaigždės?“ – klausė Gedas, o akyse šokinėjo smagūs velniukai.
– Manote, esąs žvaigždė?
– Taip! Tik nesuprantu, kodėl naktį nešviečiu. Tačiau paprastai vengiu žodžio „žvaigždė“. Esu linkęs save vadinti „piariniu“ (viešųjų ryšių) vienetu. Tiesiog esu viešas veidas, turintis specifinį gyvenimą, ypatingas savo profesija. Į mus rodo pirštais, į gatvę einu užsidėjęs akinius nuo saulės. Kartais pasitaiko tokių situacijų, kad net sunku išlipti iš mašinos. Šita prasme baisiausias miestas yra Mažeikiai, kur buvome tris kartus. Pas jus yra tokia „Maxima“. Mums prie jos privažiavus, nežinia iš kur atsiranda kokios penkios dešimtys vaikų, su kuriais neįmanoma susitarti. Visi rėkia, klykia, tampo mus už drabužių. Su Agne bandėme bėgti nuo jų, tačiau mus vijosi dviračiais, riedučiais ir panašiai. Reikėjo nufilmuoti mažą gabaliuką, o patyrėme tikrą košmarą.
Šiaip tie vaikai yra laisvi ir drąsūs, bet jiems truputį trūksta santūrumo, elementaraus išsiauklėjimo.
– Gal Mažeikiuose gyvena didžiausi Jūsų gerbėjai?
– Aš pagarbą šiek tiek kitaip suprantu. Juokauju. Jie paprasčiausiai smaginasi.
– Nejaugi žmogus visą laiką turi būti santūrus?
– Žinoma, ne (atsidūsta). Tačiau kartais to santūrumo taip norisi. Galbūt aš kažkada svajojau, kad taip mane persekiotų, tačiau dabar tikrai to nenoriu. Kai dirbu, visai negalvoju, kas aš esu, kaip atrodau. Tiesiog dirbu savo darbą, kurį privalau padaryti greitai, gerai ir kokybiškai. O tie nežinia iš kur atsiradę vaikai man trukdo. Tada pabunda mano erzeliukas. Jau ir taip sako, kad esu pats bjauriausias iš visos „TV Pagalbos“. O aš jaučiuosi toks geras ir protingas (balso tonas sušvelnėja, atodūsis)… Dieve, Dieve, esame reklamos aukos…
– Koks buvo Jūsų kelias į žvaigždes?
– Norite, pradėsiu pasakoti iš toli? Kelias į tą, vadinamąjį Olimpą, prasidėjo man būnant penkerių metų. Tėvai buvo muzikantai. Karklėnuose aš, toks „špingalietas“, pirmą kartą užlipau ant scenos. Vėliau Plungėje pradėjau lankyti pradinę mokyklą, tačiau tai truko neilgai, nes atvažiavo mokytojai iš Klaipėdos Menų gimnazijos ir mane išsivežė. Tada visi man pradėjo kalti į galvą, kad esu talentingas, turiu būti žvaigždė. Taip užlipau ant bėgių, dvylika metų studijavau akademinį meną, grojau saksofonu, pianinu, fortepijonu ir taip toliau.
Baigdamas mokyklą, nusprendžiau, jog visa tai yra tuščia, kad aš iš tikrųjų nemėgstu muzikos, o tik noriu būti scenoje ir kad man visi plotų. Kai visa tai supratau, suvokiau, tada visų šitų dalykų atsisakiau. Nusprendžiau studijuoti teologiją. Žinoma, visi mokytojai lengvai pašiurpo, galvodami, kad man „fiu“ (suka pirštu ties smilkiniu). Tačiau tai buvo gilus ir nuoširdus suvokimas, kad teologija yra būtent tai, ko man reikia. Per didelė prabanga – kasdien groti po keturias valandas, vien tik dėl to, kad kartą metuose dešimt minučių man paplotų. Neadekvatus rezultatas.
Nusprendęs nebūti žvaigžde, giliai giliai pasinėriau į dvasingumo mūrus, po to atsidūriau Jėzuitų vienuolyne. Tačiau man nepavyko pabėgti nuo savo prigimties. Būdamas vienuolyne, suorganizavau du krikščioniškos muzikos festivalius. Vienuoliai nusprendė, kad iš manęs nebus gero brolio, nes noriu visai kitų dalykų. Aš ir išėjau.
Televizijoje turėjau bičiulių, todėl jie iš karto mane pasikvietė. Dar paklausė, kiek aš noriu pinigų. Aš to tikrai nežinojau. Prasėdėjęs vienuolyne trejus metus, nežinojau, kiek sviestas ar duona kainuoja. Kadangi neapsisprendžiau, mane pakvietė dirbti žurnale „Sandora“, pasiūlė tūkstantį litų – konkrečius, didelius pinigus. Pasinėriau į darbą, tačiau nepabėgau nuo radijo ir televizijos. Draugai pakvietė dirbti su kunigu Astijumi. Dėl vieno projekto nesiryžau atsisakyti gero darbo, tačiau jie mane spyrė. Matyt, labai manęs reikėjo.
Įdomiausia, kad aš apie „teliką“ visiškai nieko nenusimaniau, tikrai nebuvau nepakeičiamas „specas“. Tačiau jie man prižadėjo visokių nebūtų dalykų ir atsitempė pas save. Jeigu būčiau viso to, ką jie man žadėjo, atsisakęs, net sau būčiau atrodęs visiškas idiotas.
– Kaip atsidūrėte „TV Pagalboje“?
– Ir vėl vieni kuriozai. Toje laidoje aš turėjau būti užkadrinis režisierius. Tą vasarą važinėjausi po pasaulį, grįžau toks pailsėjęs, laimingas. Vieną rytą man skambina. Įsivaizduokite, devintą ryto! Beveik visai naktį! Ir liepia skubiai atvažiuoti į fotosesiją, nes kažkas neatvažiavęs. Kokia fotosesija?! Juk esu visas sutinęs! Kai atvažiavau, liepė apsivilkti tuos raudonus drabužius. Pamaniau, kad juokauja, nes tie drabužiai buvo S dydžio. Kelnes sugebėjau tik iki kelių užsitraukti. Visi pašiurpo. Po ilgų diskusijų suradome būdą: tų kelnių užpakalį iškirpome, jas apsimoviau ant džinsų, šalia pastatė blondinę. Žodžiu, prasidėjo cirkas, kuris iki šiol nesibaigia.
– Kokios būdo savybės padėjo „prasimušti“ į televiziją?
– Manau, kad pasitikėjimas savimi. Tai ne būdo savybė, o išsilavinimo ir auklėjimo dalykas. Jei nuo pirmos klasės tau kalama, kad esi žvaigždė, viską galintis, „fainas“, atsiranda didžiulis, vidinis pasitikėjimas savimi. Dabar yra mažai sričių, kuriose negalėčiau kažko padaryti.
Mane mama juokais vadina pretendentu. Jeigu „TV Pagalboje“ reikia padaryti, aš neklausiu savęs, ar galiu. Einu ir darau. Pavyzdžiui, aš paniškai bijau aukščio. Jūs net neįsivaizduojate, kaip man buvo baisu, kai su Jonu pjovėme kažkokią idiotišką anteną…
– Kodėl dirbate būtent su Agne?
– Mes esame labai panašūs. Aš turėjau dirbti su tokia blondine albinose, visiška „caca lialia“. Supratau, kad nieko nebus. Ką tik buvau grįžęs iš Kanados, ir draugai mane nuvedė prie to zoologijos sodo, tai yra Akvariumo. Pasižiūrėjau porą laidų ir man labai įstrigo Agnė. Manau, kokia čia dabar „p…nda“ po tą akvariumą blaškosi? (Pavyzdžiui, dabar „Bare“ mane „diorgina“ Skaiva.) Prodiuseriui pasakiau, kad man būtent tos reikia. Jis iš karto pradėjo aiškinti, kad tai pozityvi laida, o Agnė susidirbo su tuo akvariumu. Tačiau aš nuo jo neatstojau. Akvariumo uždaryme aš su ja pasikalbėjau. Kadangi ji buvo atitrūkusi nuo pasaulio, įsivaizdavo esanti nereali žvaigždė, o aš toks nežinomas… Žinoma, ji galvojo, kad visos televizijos maldaus, kad tik ateitų… Tačiau po mėnesio ji pati man paskambino. Dabar manau, kad Agnė yra vienas didžiųjų televizijos atradimų. Ji grimasas gali keisti akimirksniu, todėl su ja smagu dirbti. Juk mes dirbame be scenarijaus.
– Kaip tokiame darbe svarbus tas „cinkelis“?
– Manau, kad žmonės mus myli ne už grožį, o už charakterį. Beje, Agnė yra ir graži. Mūsų pagrindinė paslaptis – esame tokie, kokie iš tikrųjų esame. Kai nufilmavo pirmąjį siužetą, o aš jį pamačiau, paskambinau prodiuseriui ir sakau: „Tu ką – durnas? Negalima manęs filmuoti. Taip visą laidą sugadinsi!“ Aš labai nuoširdžiau kalbėjau. Vėliau save priėmiau tokį, koks esu.
– Viename interviu esate sakęs, kad nemėgstate vidutinybių…
– Biblijoje yra tokia citata: „Drungną aš išvemsiu“. Drungnas vanduo būtent ir yra vidutinybė. Žmogus privalo būti asmenybė. Be to, laisva asmenybė.
– Kokia Jūsų vizitinė kortelė?
– Pfu. Nėra vizitinės kortelės. Esu toks, koks esu. Kūrybingas, choleriškai isteriškas, draugiškai nuoširdus. Mano gyvenimo moto – būti ženklu. Ne duoti atsakymus, bet iškelti klausimus.
– Ar Jūsų nesugadino žvaigždės statusas ir žvaigždiškas laisvalaikio leidimas?
– Jūs šiek tiek mistifikuotai pasakėte, tačiau tiesos yra. Sugadino, žinoma, sugadino… Kiekvieną dieną turi su savimi kovoti, kad išliktų atitinkamos vertybės. Pirmaisiais metais labai stipriai apsvaigsta galva, o vėliau ji dar labiau svaigsta. Kuo toliau, tuo labiau prarandi smagumą, iniciatyvą, džiaugsmą. Nutaisai nuobodžiaujančią veido išraišką ir sakai: „Na, ir?..“ Netgi pastebėjau, kad lūpas sudedu taip, lyg nuolat būčiau išsiviepęs – nepatenkinto, patogiai gyvenančio žmogaus snukis. Nieko baisesnio gyvenime nėra.
– Kaip tie meilės reikalai? (Prieš mums paklausiant, Gedas labai meiliai kalbėjo telefonu, šypsojosi ir raudo…)
– Lendate į mano apatinius? Labai nemėgstu šitos temos, nes negaliu sakyti tiesos – ne visada šalia manęs esantys žmonės nori, kad apie juos būtų kalbama. Viskas gerai. Mano asmeninis gyvenimas nėra toks stabilus, kaip norėtųsi. Vis dar esu nevedęs, neturiu nė vieno vaiko, nesu širdžių ėdikas, dažniausiai suėda mano širdį. Jau porą metų gyvenu tokį nesusipratimo laikotarpį. Jeigu gali gyvenime būti viskas sudėtinga, tai man būtent taip ir yra.
„St. Valentino“ restorane mes kalbėjomės daugiau nei tris valandas. Gedo klausėme įvairiausių dalykų, tačiau dėl vietos stokos negalime jums, mieli skaitytojai, visko perduoti.
Agnė KUNSMONAITĖ