Tadas Bugnevičius šiandien studijuoja Jeilio universitete – viename prestižiškiausių visoje Amerikoje. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Su mažeikiškiu Tadu Bugnevičiumi, šiuo metu Jeilio universitete – viename prestižiškiausių Amerikoje, pagal doktorantūros programą studijuojančiu kino studijų ir prancūzų filologijos fakultetuose, kalbėtis nusprendėme laiškais.
Nors man tai pasirodė keista (interviu metu Tadas buvo Mažeikiuose), mano pašnekovas įtikinėjo: „Jūs atsiųskite klausimus, aš – atsakymus, ir taip keletą kartų. Taip mūsų pokalbis lipdysis kaip kortų namelis. Aš pats esu taip daręs, kai imdavau interviu iš kino žmonių.“
Įsitikinau, kad pašnekovas buvo teisus – mūsų pokalbis liko organiškas, o sulaukdavusi „porcijos“ atsakymų, iškart puldavau godžiai skaityti ir dėlioti pašnekovo istorijos gabalėlius…
– Esate mažeikiškis, mokėtės Kazimiero Jagmino pradinėje mokykloje, o vėliau – Merkelio Račkausko gimnazijoje. Vis dėlto vidurinį mokslą baigėte Vilniaus licėjuje. Nuo kurios klasės persikėlėte ir kodėl nusprendėte išvykti iš gimtojo krašto?
– Išvažiavau baigęs 10 klasių. Aš pats nenusprendžiau, už mane tai padarė vyriausiasis brolis. Jis pirmasis šešiolikos metų ryžosi palikti tėvus ir stoti į tarptautinio bakalaureato (TB) programą (sustiprinta programa, skirta 11–12 klasių mokiniams), kuri tuo metu egzistavo tik Vilniaus licėjuje. Ta programa buvo neseniai atsiradusi Lietuvoje, ji visiems baigusiesiems žadėjo geresnį mokslą užsienyje.
Po septynerių metų, kai užaugau aš, brolis ėmė raginti ruoštis stojamiesiems egzaminams į tą pačią TB programą licėjuje. Bet man Mažeikiuose buvo labai gerai, ir aš didelio noro ruoštis nejaučiau, tačiau taip sutapo, kad stojamųjų egzaminų data buvo beveik ta pati, kaip ir vizitas pas odontologę Vilniuje. Dėl vienų egzaminų gal būčiau ir nevažiavęs. Įstojau per plauką, paskutiniu numeriu.
– Baigęs licėjų, įstojote į Vilniaus universitetą (VU), tačiau bakalauro čia nebaigėte?
– Ne iškart. Po licėjaus stojau į tokį humanitarinės krypties parengiamąjį kursą Prancūzijoje. Buvau kvailai užsispyręs, norėjau būtinai į tą kursą patekti ir niekur kitur. Neįstojau. Tada pateikiau dokumentus į VU.
Pirmais metais liejosi vien tik įvadai: filosofijos įvadas, logika, antikinė literatūra, literatūros teorija, lingvistika, fizika: tokio plataus humanitarinio išsilavinimo niekur kitur negavau. Antrame semestre gavau visus dešimtukus – tai buvo lyg ženklas, jog pasiekiau lubas ir metas dairytis kitur. Šįkart kartu padaviau prašymus į kelis Anglijos universitetus.
Į Prancūziją vėl nepavyko išvažiuoti. Oksfordas pakvietė pokalbio, bet irgi nepasisekė. Įstojau į University College London (UCL).
– Du kartus nepavyko pradėti studijas Prancūzijoje. Ar tai buvo sudėtingas, reikalaujantis neeilinių gebėjimų kursas?
– Kai kurios šalys turi labai specifinę sistemą, pagal kurią ruošiamas kultūrinis ir politinis elitas. Prancūzijoje ta sistema susideda iš parengiamųjų kursų ir didžiųjų mokyklų. Į parengiamuosius kursus įstoja gudriausi prancūzų vaikai ir ten mokosi kelerius metus. Tie kursai vyksta vidurinėse mokyklose (Prancūzijoje vadinamose licėjais), kur mokiniai praktiškai tampa 13okais ir 14okais. Vėliau jie bando išlaikyti sudėtingus stojamuosius egzaminus, kad patektų į didžiąsias mokyklas.
Prancūzija tas mokyklas kūrė nuo XVIII amžiaus ir jos istoriškai atliko kiek kitokią funkciją nei universitetai. Pastarųjų šaknys yra religinės, ten ruošiami studentai turėjo rūpintis Bažnyčios mokslo platinimu ir tausojimu. Tokiu principu, pavyzdžiui, įkurtas VU, tik tiek, kad pirmieji VU studentai (jėzuitai) labiau rūpinosi ne žiniomis, o kaip susidoroti su Vilniaus protestantais. Tuo tarpu didžiosios mokyklos visą laiką buvo sekuliarios. Jos rengia įvairių specialybių žmones – nuo inžinierių ir kareivių iki filosofų. Tų mokyklų studentai yra laikomi valstybės tarnautojais ir gauna ne stipendiją, o atlyginimą. Baigę mokslus, jie tam tikrą laiką negali palikti Prancūzijos. Čia tik idėja, realybėje būna visko.
– Kada kinas Jums tapo kažkuo daugiau negu atsipalaidavimas po darbo dienos?
– Kaip ir beveik viskuo savo gyvenime, kinu susidomėjau atsitiktinai. Prisimenu, kaip, būdamas vaikas, su džiaugsmu eidavau į Mažeikių „Eos“ kino teatrą. Tėvai irgi mėgsta kiną, tik jų skirtingi skoniai. Tarp jų vykdavo karai, kas žiūrės televizorių.
Kai dar studijavau Vilniaus universitete, kambariokas Arnas man rodydavo įvairius filmus – nuo senosios Holivudo klasikos iki avangardinio Meko. Aš tuomet beveik nieko nežinojau apie kiną. Kitas mano bičiulis Aistis jau buvo sukūręs trumpametražį filmą apie kalvį iš Tirkšlių.
Tačiau profesionaliai kinu mane paskatino domėtis du puikūs prancūzų kino dėstytojai, tai įvyko Londone.
– Radau tokio Arno Aleksandravičiaus įrašą socialiniame tinkle, kuriame jis dalijasi, kaip analizuojate jo poeziją. Vadinasi, domitės ne vien kinu, bet ir literatūra? O gal ir kitomis meno sritimis?
– Kinas man patinka tuo, kad jame telpa daug menų. Mano mentorė, žymi profesorė iš Amerikos Jann Matlock visada sakydavo: jeigu studentas geba gerai analizuoti kiną, jis gebės gerai analizuoti ir literatūrą, ir tapybą, ir gaus gerus pažymius iš kitų dalykų.
Universitete mus lavino taip – stebėdavome dviejų minučių iškarpą iš mums žinomo filmo ir rašydavome rašinį apie tai, ką joje matome bei girdime ir kaip tai susiję su filmo visuma. Atrodo, lengva aptarti, ką matai ir girdi, kokia tų viazdų ir garsų funkcija, bet iš tikrųjų mes tiesiog dėl įpročio nepastebime daugelio dalykų. Tokios užduotys lavina pastabumą, aštrina dėmesį.
O kai išmoksti iš naujo matyti ir girdėti, tada nesunku analizuoti, ką tik nori.
– Publikacijose, išspausdintose lietuviškuose portaluose, teko pamatyti įrašų apie studijas UCL, tiek Liumjero universitete Lione, Prancūzijoje. Kur gyvenimas vedė Jus iki studijų Jeilio universitete?
– UCL gavau bakalaurą. Vėliau paskui savo merginą nusekiau į Hagą, Olandiją, – ten jai teko atlikti praktiką. Ten gyvendamas ruošiausi stoti į vieną mokyklą Paryžiuje, tačiau egzaminų neišlaikiau. Buvau labai nusiminęs ir pavargęs, nes tuo metu jau daug visur buvau stojęs, o įstojęs daug mažiau, nei neįstojęs.
Mano merginai netikėtai pasitaikė praktika Lione. Greitai išsiunčiau dokumentus į Lione esantį Liumjero universitetą, kinematografijos magistro specialybę. Tame universitete priima beveik visus, o Prancūzijoje studijos nemokamos, yra tik registracijos mokestis.
Paskaitų Liumjere nelankiau, išskyrus Renesanso tapybą ir garsą kine, – šie kursai labai patiko. Savarankiškai dirbdamas rengiausi stojimams į Amerikos universitetus.
– Vis dėlto jau daug mokėtės, kodėl nusprendėte dar siekti studijų Amerikoje?
– Antrųjų metų UCL pabaigoje mentorė man pasakė, kad turiu pradėti galvoti apie stojimą į doktorantūros programas Amerikoje. O joms mažai kas šiuo metu prilygsta: kur dar galėčiau gauti šešerius metus nemokamo mokslo, stipendiją ir tokią aplinką, kur visi studentai – tokie kaip aš ir dar geresni? Dar profesorė mėgdavo sakyti, jog tai bus mano lengviausiai uždirbti 400 tūkst. dolerių – maždaug tiek privačiam Amerikos universitetui kainuoja vienas doktorantas.
Taigi, sprendimo aš jokio nepadariau – paprasčiausiai neprieštaravau savo profesorei. Ji iki šiol formuoja mano akademinę karjerą.
– Lietuviškuose tinklalapiuose jau rašėte apie lietuvišką modernizmą, antimodernizmą, kalbėjotės su lietuvių aktore, kino operatoriumi, prodiuseriu. Radau pasakojimų apie Europos kino festivalius. Ar lietuviškas kinas domina tiek pat, kiek užsienio?
– Mane domina visas kinas, jis neturi tautybės. Nebyliojo kino laikais teoretikai kalbėjo apie jį kaip vienintelį, tikrai tarptautišką meną, nes tai tebuvo vaizdai ir montažas, kuriuos galėjai pritaikyti bet kuriai kalbai, bet kuriam kontekstui.
Vakarų filmai, pavyzdžiui, nuvykdavo į Japoniją, o ten juos gyvai dubliuodavo vadinamieji benši – komentatoriai. Jie sugalvodavo dialogus, o kartais net pajuokdavo vakarietiškus personažus. Panašių komentatorių buvo visur, taip pat muzikantų, kurie gyvai įgarsindavo juostą. Čarlio Čaplino filmus galima žiūrėti nemokant anglų kalbos.
O prieš 89erius metus pasirodė pirmasis „kalbantis“ filmas. Tuomet tarsi Babelio bokštas griuvo, kinas pasidalijo į įvairias šnektas ir tautybes.
Tačiau manau, kad šis menas vis tiek išlaikė savo tarptautiškumą. Jis yra kuriamas, kad būtų platinamas, jo esmė – keliauti ir dėvėtis. Tad aš pats stengiuosi žiūrėti filmų iš visų pasaulio kraštų, o jeigu tarp jų pasitaiko koks iš Lietuvos, pažiūriu ir jį.
– Ar jau planuojate, ką veiksite po dabartinių studijų? Siejate ateitį su Lietuvos kino industrija?
– Pasirinkimo didelio nėra, bandysiu tapti profesoriumi ir ką nors dėstyti. Susidomėjimas prancūzų kalba mažas, tokio dalyko, kaip kino studijos, nėra. O kino studijos – ne tiek praktika, kiek teorija, istorija, filosofija, literatūra ir taip toliau. Tai plati ir truputį išsisklaidžiusi humanitarinė ir socialinė sritis, kuri gali apimti socialinius ir netgi tiksliuosius mokslus.
Palyginti neseniai, į dienos šviesą iškilo nauja disciplina – garso studijos. Tai irgi hibridinė sritis. Lietuva nėra ta vieta, iš kurios galima stebėti humanitarinių mokslų avangardą.
Aišku, tai ne priežastis negrįžti. Vis dėlto mano gyvenimas tiesiog dabar vyksta kitur.
– Iš mūsų pokalbio pasirodė, kad nesate paskui perspektyvas bėgantis žmogus. Ar teko nerimauti būtent dėl savo karjeros?
– Anaiptol: einu ten, kur pučia vėjas. Augau geroje šeimoje, kuri tikėjo mokslu. Nuo pat vaikystės pakliūdavau į geras mokyklas ir pas gerus mokytojus.
Kazimiero Jagmino pradinėje mokykloje mano mokytoja buvo Lina Kvedarienė – ji mus labai mylėjo. Gimnazijoje turėjau daug stiprių mokytojų, o subrandino auklėtoja Laima Skabickienė. Mama privertė privačiai lankyti prancūzų kalbos pamokas. Be jų kažin kur būčiau. Turėjau įkvepiančius brolius, stebuklingus klasiokus.
Vilniuje mokiausi pas nepaprasto išprusimo labai griežtą istoriką, licėjaus direktorių Saulių Jurkevičių ir virtuozišką lituanistę mokytoją Astą Karaliūtę–Bredelienę. Vilniaus universitete mano prancūzų žiniomis rūpinosi ir visaip mane palaikė dėstytoja Lina Perkauskytė. O Londone jau šefavo ir dabar tebešefuoja J. Matlock.
Aš visą laiką dėl visko baimindavausi, bet manimi patikėdavo kiti. Vienas paimdavo ant kupros, panešiodavo kurį laiką, permesdavo kitam, tas trečiam ir taip toliau. O kai užaugsiu, nešiosiu aš.
