Prieš dešimtmetį pradėję nuo sunkiosios atletikos, šiandien klube „Plungės meška“ treniruojasi ir rankų lenkimo bei lengvosios atletikos atstovai. Gretos augo gana sparčiai ir dabar klube sportuoja jau 45 nariai, kuriuos subūrė ir treniruoja plungiškiams gerai žinomas treneris Edvardas Zaniauskas. Įdomus faktas: kone pusė klubo sportininkų – merginos.
Jėgos sporto klubas „Plungės meška“ įkurtas prieš dešimtmetį. Kaip sakė klubo valdybos pirmininkas, įkūrėjas ir treneris Edvardas Zaniauskas, pirmtakas buvo dar 1995 metais įkurtas visuomeninis klubas panašiu pavadinimu „Žemaitijos meška“. Pajutę, jog pavadinimas per skambus, ėmė svarstyti, kad jį reikia sukonkretinti ir „pritraukti“ prie Plungės.
2000 metais, raginant Savivaldybės administracijos Sporto skyriui, „Žemaitijos meška“ perkrikštyta į „Plungės mešką“. Nuo pat įkūrimo plungiškiai priklauso Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijai „Nemunas“. Pirmaisiais metais į klubą atėjo apie dvi dešimtys sunkumus kilnoti panorusių vaikinų.
Pačiam ponui Edvardui, kilusiam iš Kretingos rajono, sportas nebuvo svetimas nuo pat jaunystės. Dar mokyklos laikais, savarankiškai treniruodamasis, tapo Lietuvos moksleivių disko metimo čempionu ir rutulio stūmimo vicečempionu. 1969 m. jaunas vyras tuometiniame Kauno politechnikos institute baigė mokslus Cheminės technologijos fakultete. Po studijų gavo paskyrimą į anuomet klestėjusią Plungės dirbtinių odų gamyklą. Ir čia dešimt darbo metų aktyviai vykdė sportinę veiklą, subūrė lietuviškojo ritinio, šaudymo iš lanko bei regbio komandas. O nuo 1998-ųjų atsidavė vien sportui.
Treneris išugdė nemažai gabių sportininkų, daugkartinių sunkiosios atletikos medalininkų. Jo auklėtiniai – Laimonas Rankauskas, Nerijus Banys, Giedrius Kaveckas, Donatas Gusčius ir begalės kitų.
Įdomu, kad iki tol vyrišku vadintu sportu pradėjo domėtis ir merginos. 2002 metų pavasarį vienas sunkiaatletis paklausė trenerio, ar galįs atsivesti savo seserį, ir šis sutiko. Raimondą Rimgailaitę ir jos drauges Sandrą bei Aureliją Saudargaites galima laikyti moterų sunkiosios atletikos Plungėje pradininkėmis. Šios ėmė kviestis savo drauges, taip gana greitai susirinko nemažas būrelis ir tų pačių metų lapkritį jau dalyvavo varžybose Kuliuose.
Sportuojančių merginų tiek pagausėjo, kad Lietuvos sunkiosios atletikos federacijai po pusmečio tapo įmanoma suorganizuoti pirmąjį Lietuvos moterų sunkiosios atletikos čempionatą. „Galime vadintis šio čempionato pirmtakais“, – džiaugėsi treneris. Kalbant apie dalyves, didžioji dalis buvo plungiškės – net vienuolika. Šešios iš kitų miestų. Tad nekeista, jog tąkart įvairiose svorių kategorijose plungiškės tapo prizininkėmis.
Kaip pasakojo treneris, po čempionato kelios jo auklėtinės tapo Lietuvos rekordininkėmis. Treneriui tai ne tik puikaus darbo įrodymas, bet ir moralinis pasitenkinimas.
Kasmet konkurencija tik didėjo, sukruto ir kiti miestai bei rajonai, tačiau „Plungės meškos“ merginos, linksmai tariant, laikėsi vyriškai. Tai liudija iškovotos taurės – 2004 ir 2005 metais Panevėžyje plungiškėms atiteko garbingiausios vietos laimėjimai, 2008 m. Klaipėdoje iškovota bronzos taurė.
Treneris išugdė daug gabių sportininkių, daugkartinių medalininkių – Irmą Diekantaitę, Laurą Staniulėnaitę, Sonatą Ruvelytę, Ievą Stančikaitę ir daug kitų. Kaip pasakojo E. Zaniauskas, sportas merginoms išėjo tik į naudą, suformavo stiprias ir atsakingas asmenybes. Merginos baigė mokslus, įsitvirtino gyvenime, sukūrė šeimas.
Per klubo gyvavimo metus iškovota net pusantro šimto medalių ir daugybė taurių bei diplomų. Treneris didžiuodamasis kalbėjo apie savo auklėtinę Laurą Staniulėnaitę, iškovojusią net devynis medalius per vienerius 2005-uosius metus. Anot E. Zaniausko, to nėra buvę per visą Plungės sporto istoriją.
„Plungės meškoje“ nuo 2005 m. treniruojasi ir rankų lenkikės. Kaip prisiminė E. Zaniauskas, kelios merginos pageidavo užsiiminėti jėgos sportu, bet norėjo kažko lengvesnio. Tačiau pats treneris sakė, jog abi sporto šakos yra labai sudėtingos, keliami aukšti reikalavimai, tad lengvesne jos tikrai nepavadinsi. „Atsiradus norinčiųjų užsiiminėti šia sporto šaka, toptelėjo mintis puoselėti ir ją“, – prisiminė treneris. Pačią idėją treniruoti rankų lenkikes E. Zaniauskas užmatė dar 1999 m. vienoje kavinėje, kur buvo surengtos tokios varžybos. Per kelerius metus treneris išugdė nemažai profesionalių šios šakos sportininkių: Simoną ir Ingridą Endriuškaites, Indrę Pivoriūtę, Sandrą Stonytę ir kitas.
Pasak pono Edvardo, rankų lenkikai treniruojami visapusiškai, žinoma, čia labai svarbu ir ištvermė. Tam praverčia ir lengvosios atletikos treniruotės – čia ponui Edvardui talkina ir jo bendramintis sūnus Evaldas.
Puikiai veikiantis šeimos tandemas įkvėpė ir rajono mokyklų, kaimo bendruomenes vystyti jėgos sportą. Pasak E. Zaniausko, jėgos sportą puoselėti padeda Nausodžio seniūnė Violeta Petraitienė, Salantų gimnazijos kūno kultūros mokytoja Aušra Kundrotienė, Rietavo savivaldybės Žadvainių pagrindinės mokyklos direktorius Sigitas Kažukauskas.
„Plungės meška“ tikrai nesnaudžia žiemos miegu. Propaguodamas jėgos sportą, klubas rengia įvairias varžybas ne tik miestuose, bet ir kaimiškosiose vietovėse: sunkiosios atletikos varžybas – Kuliuose, Šateikiuose, Žemaičių Kalvarijoje. Taip siekiama sudominti ir į sportinę veiklą įtraukti rajono jaunimą.
Alsėdžiuose klubas rengė svarsčių kilnojimo, Nausodyje – rankų lenkimo varžybas. Anot E. Zaniausko, ko gero plungiškiai vieninteliai visoje Lietuvoje 1995-2003 m. organizavo rajono moksleivių galiūnų varžybas.
Pasak trenerio, jis visomis jėgomis ir toliau sieksiąs plėtoti bei populiarinti jėgos sportą. Taip pat trenerių, tėvo ir sūnaus, planuose – išarti gilesnę lengvosios atletikos vagą bei propaguoti ėjimo sportą.
Mindaugas ŠIMKUS
E. Zaniausko rankose – Lietuvos moterų sunkiosios atletikos čempionato taurė.
Iš kairės apačioje: A. Palenskytė, V. Uriupinaitė; stovi: N. Avdulovaitė, D. Kiminytė, treneris E. Zaniauskas, I. Kazragytė.
Plungiškiai po čempionato Gargžduose
