Barzda ir ūsai: puošmena, simbolis, patogumas?

Ką bendra gali turėti barzda su kariniu laipsniu, visuomenine padėtimi ar filosofija? Šiais laikais gal ir nieko. Bet istorija mena nemažai vyriškos barzdos ir ūsų „simbolikos“, jie, kaip ir daug kas šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, buvo nepelnytai ujami arba perdėtai išaukštinami.

Dabar sunku įsivaizduoti, kad armijos karininko laipsnį buvo galima nustatyti pagal… vyriškio ūsų ilgį. Arba įtarti, kad vyrai kaip ir moterys prieš naktį atlikdavo ilgą bei sudėtingą tualetą – kad barzda ar ūsai miegant neprarastų tobulos formos…
Technikos progresas ir didieji karai lėmė beplaukio vyriško veido madą. Reklama ją dar sutvirtino – kas prisimins, kiek per gyvenimą teko matyti it išgirsti apie skutimosi priemones – viena už kitą tobulesnes, glotniau skutančias arba nuraminančias sudirgintą odą.
Ir vis tik vyrai – kaip senovės vikingai, naujųjų žemių atradėjai ar Kristaus kariai – dar tebenešioja barzdas. Tiesa, tarp vyriškosios giminės atstovų daugiau yra pasirenkančių ūsus, o ne barzdą. O tie, kurie dalį veido pridengia labiau ar mažiau išpuoselėta barzda, sako, kad nesivadovauja jokia filosofija – tiesiog jiems tai patinka ir yra patogu.
Ir visi „Santarvės“ pakalbinti barzdoti mažeikiškiai įsitikinę: deramai prižiūrėti barzdą nė kiek ne lengviau, nei kasdien švariai nusiskusti.

ĮAMŽINTA REKLAMOJE BARZDA
Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas Voldemaras Padskočius gali didžiuotis bene garsiausia Mažeikiuose barzda. Jo atvaizdas devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo tapęs „Mažeikių naftos“ gaminamų degalų reklama.
Pats barzdos savininkas juokauja, kad nei jis, nei įmonė čia nieko dėti. Kaltas atsitiktinumas ir tuometinis rajono vyriausiasis architektas Remigijus Kazlauskas.
Kartą poilsiaujant Ignalinoje V. Padskočius susigundė pasivažinėti kolegos giminaičio motociklu. Tą vaizdelį draugai įamžinę. Neprofesionali, tačiau nuotaikinga fotografija kažkaip sudomino įmonės komunikacijos skyriaus žmones ir jie nutarė sukurti reklaminį stendą su „motociklininko“ Voldemaro atvaizdu.
Daug kartų išdidinta „netyčinė“ V. Padskočiaus nuotrauka ilgą laiką puikavosi ne tik Mažeikiuose, ant buvusio „Eglės“ kino teatro sienos, bet ir kituose šalies miestuose.

NEPAŽINO SAVĘS
V. Padskočius sako, kad barzda ant jo veido atsirado „seniai, seniai“. Po vieno ilgo turistinio žygio, trukusio mėnesį. Savivaldybės specialistas – aistringas keliautojas, tad gali įvertinti barzdos privalumus tokiomis sąlygomis, kai skutimasis tampa prabangos dalyku ar laiko gaišinimu. Kelionėse į kalnus, į taigą daugelis bendražygių užsiaugindavo barzdas. „Vieni grįžę nusiskusdavo, kiti – ne“, – nusišypso V. Padskočius. Jis prisipažįsta kartą pabandęs nusiskusti barzdą.
„Nusiskutau ir matau: savęs nepažįstu! Tada vėl atsiauginau“, – pasakojo vyriškis. Jo nuomone, be barzdos buvo gerai tik tiek, kad galėjai po Mažeikius vaikščioti kaip svetimas.
Ką V. Padskočiui reiškianti barzda? Ogi nieko. Tik barzdą. „Kai jūs manęs paklausėte apie barzdą, aš prisiminiau, kad ją turiu“, – pajuokavo mažeikiškis.

TURI PATIKTI PAČIAM
Uždarosios akcinės bendrovės „Versmintė“ vadovas Kazys Čepys barzdą užsiaugino prieš dešimtmetį. Užtat ūsus turi nuo tada, kai jie pradėjo želti.
„Visi Čepiai yra ūsuoti. Mokykloje gaudavome pylos, nes niekas neleisdavo mokiniams augintis ūsų. Ilgainiui mano ūsai transformavosi ir į barzdą“, – paaiškino mažeikiškis verslininkas.
Jis taip pat neigia prielaidas, kad barzda yra ką nors išreiškiantis atributas: „Barzda – mano kūno dalis, kuri visų pirma turi patikti man, o tik paskui – kam nors kitam. Ir jokios reikšmės savo barzdai neteikiu“.
Verslininkas nesutinka su nuomone, kad barzdą želdintis patogiau nei kasdien skustis. „Barzdotas žmogus turi būti ne mažiau tvarkingas nei bebarzdis. Skutuosi kiekvieną dieną, skirtumas tas, kad vienu atveju reikia nuskusti mažiau ploto, kitu – daugiau“, – įsitikinęs K. Čepys.

BARZDA – DĖMESIO REIKALAUJANTIS ATRIBUTAS
Mažeikių muzikos mokyklos direktorius Ričardas Grušas taip pat tvirtina, kad tiesiog nusiskusti yra paprasčiau nei puoselėti barzdą ir ūsus. „Tai savotiškas ceremonialas. Skutuosi kiekvieną dieną, du ar tris kartus per savaitę barzdą reikia patrumpinti. Dabar turiu specialią mašinėlę, ji labai praverčia kelionių metu“, – pasakojo mokyklos direktorius ir dažnai gastroliuojančio choro „Draugystė“ vadovas.
Mažeikiškis prisipažįsta, kad jam nemalonu matyti apšepusią, netvarkingą barzdą. O pats neretai sulaukiantis klausimų, kaip jam pavyksta išlaikyti tokią išpuoselėtą barzdą. R. Grušo manymu, padeda šioks toks pedantiškumas. Barzdotas vyras, pasak mažeikiškio, privalo nuolat pasitikrinti, ar barzda tvarkinga. „Ir ypač po valgio būtina pasižiūrėti į veidrodį, kad paskui neatsidurtum kokioje nors nemalonioje situacijoje“, – apie minimalų dėmesį kalbėjo mokyklos vadovas.
Laikui bėgant barzdos ilgis ir net forma šiek tiek keitėsi. „Anksčiau mano barzda buvo ilgėlesnė, dabar pamėgau solidžią – trumpesnę, klasikinio stiliaus“, – paaiškino pedagogas, kuris ne tik pats nuolat prižiūri barzdą ir ūsus, bet kartkartėmis patiki ją „patobulinti“ savo kirpėjai Daliai.

LIETUVYBĖ IR… BITLAI
Barzdą R. Grušas užsiaugino dar studijuodamas. „Gal kokiais 1969-aisiais… Turėjau gražią juodą barzdą, ūsus, tikau į studentų kompaniją“. Direktorius sako, kad barzdą pradėjo auginti dėl dviejų dalykų – pirma, jam tai buvo susiję su lietuviškumu, istorine tautos praeitimi, kuri nedažnai, bet atgimdavo lietuviškuose firmuose („Iš mūsų kunigaikščių tik Vytautas vaizduojamas be barzdos…“), antra – barzda tai lyg ir menininko laisvės atributas.
„Neužmirškite, kad tada buvo garsieji bitlų laikai, kai visi vaikinai stengėsi auginti ilgesnius plaukus ir barzdas“, – priduria R. Grušas.
Visiškai nusiskutęs veidą direktorius buvo kartą gyvenime – bet tik dviem savaitėms.
„Tada stovyklavomė „Virvytėje“, aš ir pabandžiau nusiskusti. Išeinu rytą be barzdos – visi taip keistai žiūri. Lyg atpažįsta, lyg ne. Paskui pakomentavo: atrodytumei tas pats žmogus, bet kažko labai trūksta. Daugiau nebeeksperimentavau“, – juokiasi mokyklos vadovas. Jis sako dabar „poilsio“ veido odai suteikiantis tik laisvais savaitgaliais ir per atostogas. „Ir vieną ar dvi dienas neprižiūrėta barzda jau gali atrodyti netvarkinga“, – paaiškina jau penktą dešimtmetį su barzda „draugaujantis“ pedagogas.

ŪSAI LIKO JAUNYSTEI
Redakcijos archyve radome ir Savivaldybės mero Vilhelmo Džiugelio nuotrauką. Fotografuotas jis prieš dvylika metų – gydytojas pediatras su vešliais ūsais. „Geri laikai buvo“, – nusijuokė V. Džiugelis, kai jam priminėme anų dienų „atributą“.
„Vaikai nori būti panašūs į tėvus, o mano tėvas visą gyvenimą buvo su ūsais“, – taip paaiškino anuometinę išvaizdą meras. Jis sutinka, kad barzda, ūsai – tai savotiškas žaidimas ir filosofija. Kada ir kodėl nusiskuto ūsus, V. Džiugelis sakė atsimenąs, bet norįs išlaikyti paslaptį.
„Žmogus keičiasi, keičiasi ir jo požiūris. Kol esame jauni, norime atrodyti solidžiau, metams bėgant – stengiamės atsijauninti“, – paaiškino Savivaldybės vadovas.
Meras prisiminė „turėjęs madą“ per atostogas nesiskusti. „Kai baigiantis vienoms atostogoms užėjau į savivaldybę, sekretorė manęs nepažino“, – pasakojo V. Džiugelis. Dabar tokių eksperimentų jis nekartojąs. Ir pripažįsta, kad be ūsų gyventi patogiau.
Nuotraukos Sigito STRAZDAUSKO ir iš redakcijos archyvo.: R. Grušas

V. Padskočius

K. Čepys

V. Džiugelis. Apie 1998 m.