Devyniuose Lietuvos archyvuose – apie 115 kilometrų dokumentų

Archyvuose saugomuose dokumentuose galima rasti labai įdomios informacijos, tačiau, norint tas paieškas pradėti, reikia atlikti ir tam tikrus namų darbus.

Pirmasis valstybės archyvas buvo įkurtas 1921 metų spalio 19 d. Kaune. Praėjus šimtmečiui ir siekiant atkreipti dėmesį į archyvų, kaip atminties institucijų, svarbą visuomenei bei valstybei, 2021-ieji paskelbti Archyvų metais.
Išsaugoti dokumentus ateities kartoms, juos tvarkyti, papildyti – toks yra bet kurio Lietuvos archyvo darbuotojų tikslas.
Ir kiekvienas žmogus su savimi turi, namie saugo, kartais išrūšiuoja įvairius dokumentus – tad tam tikra prasme jis yra archyvistas.

Lietuvoje – 9 archyvai

Nuo 2017 m. Lietuvos archyvų sistemą sudaro 9 valstybės archyvai: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos naujasis valstybės archyvas, Literatūros ir meno archyvas, Vilniaus regioninis valstybės archyvas (su filialu Utenoje), Kauno regioninis valstybės archyvas (su filialais Marijampolėje ir Alytuje), Klaipėdos regioninis valstybės archyvas (su filialais Tauragėje ir Telšiuose), Šiaulių regioninis valstybės archyvas (su filialu Panevėžyje).
Tad Mažeikių rajonui šiuo metu artimiausias – Klaipėdos regioninis valstybės archyvas ir jo Telšių filialas.
Mintimis apie šiandieninę Lietuvos archyvų sistemą, dokumentų skaitmeninimo procesą, apie situacijas, dėl kurių žmonės kreipiasi į šias įstaigas, pasidalyti sutiko šio archyvo direktorius Edmundas Bareiša.

Bandydavo padėti kiekvienam

Apie archyvistų darbą papasakojo Klaipėdos
regioninio valstybės archyvo direktorius
Edmundas Bareiša.

E. Bareiša dirbti valstybės archyvuose pradėjo būdamas 21 metų, ką tik įstojęs į universitetą neakivaizdžiai studijuoti istorijos. Sovietmečiu reikalauta, kad istorijos studentai neakivaizdininkai eitų pareigas, susijusias su jų būsima specialybe.
„Santarvės“ pašnekovas sakė: dirbdamas, eidamas įvairias pa-reigas Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvos ypatingajame archyve, sukaupė nemažai patirties – nuo bylų tvarkymo, numeravimo, fondų saugojimo, informacijos, reikalingos genealoginiams tyrimams, paieškų. Ir tik prieš dešimtmetį, laimėjęs konkursą Klaipėdos apskrities archyvo vadovo pareigoms eiti, persikėlė į uostamiestį. Prieš 4 metus, įvykus optimizacijai, Klaipėdos apskrities archyvas tapo Klaipėdos regioniniu valstybės archyvu ir įgijo Telšių bei Tauragės filialus.
„Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, žmonės, norėdami atgauti tėvų, senelių nuosavybę, turėjo dokumentais įrodyti, kad yra to ar ano asmens giminaičiai. Tuo metu dirbau Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje. Tuomet ši įstaiga buvo lyg traukinių stoties laukiamasis – žmonių masė. Kažkas kažką prisimindavo ar neprisimindavo. Padėti bandydavo visi archyvo darbuotojai. Kurie mokėjome, eidavome į saugyklas, ieškojome dokumentų, gimimo, santuokos, mirties įrašų bažnytinėse knygose“, – prisiminė E. Bareiša.

Sudarė daug genealoginių medžių

Dabar Lietuvoje yra savotiška mada – domėtis savo giminių genealogija, rinkti informaciją patiems arba samdyti tai darančius specialistus, sudarinėti giminių medžius.
Yra ir tas paieškas palengvinančių įrankių, pavyzdžiui, interneto svetainė www.epaveldas.lt, skaitmeninis bažnyčių žemėlapis. Laukiama dar šiemet turinčio pasirodyti Lietuvos archyvų produkto – elektroninės skaityklos.
5 metus E. Bareiša atliko genealoginius tyrimus. Pašnekovo skaičiavimais, per tą laiką jis surinko informaciją daugiau nei 200 genealoginių medžių. Jis buvo sugalvojęs sistemą, kaip ir ką daryti, kad informacijos paieškos, giminių istorijos dėliojimas po gabalėlį būtų paprastesnis.

„Namų darbų“ svarba

Pašnekovas yra pastebėjęs, kad žmonės, sulaukę 40–50 metų, pradeda domėtis savo protėviais: iš kur jie kilę, kas jie buvo. Tada kyla klausimas: kur gauti informacijos.
Dažnas įsivaizduoja, kad jei kreipsis į archyvą, pateiks keletą vardų bei pavardžių, o archyvistas juos suves į kompiuterį, lyg ant delno atsivers informacija apie giminę. Deja, toks įsivaizdavimas klaidingas. Nors archyvuose ir saugoma labai daug įdomios informacijos, jos paieškos nėra tokios paprastos.
Todėl kiekvienas žmogus, prieš kreipdamasis į archyvą, turėtų atlikti „namų darbus“: kol dar turi gyvų vyresnių giminės atstovų, patariama juos pakalbinti, sužinoti senelių, prosenelių vardus, pavardes, iš kokio krašto jie kilę, kokiuose kaimuose gyveno, kokios buvo artimiausios bažnyčios.
Archyvistai, gavę šią informaciją, keliauja į dokumentų saugyklas ir ieško dokumentų. Ir kuo tikslesnė informacija jiems pateikiama, tuo greičiau galima tikėtis sulaukti rezultatų.

Saugomų dokumentų – šimtai kilometrų

Pasak pašnekovo, Lietuvos archyvuose saugoma labai daug ir įdomios informacijos.
Norėdamas iliustruoti saugomos informacijos kiekius, E. Bareiša pateikė keletą skaičių.

Nacionaliniu mastu Archyvų metais organizuotos įvairios parodos, renginiai.

Pavyzdžiui, jei visas Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas bylas sudėtume į knygų lentyną, ta lentyna tęstųsi 17 kilometrų. Bendrai visuose Lietuvos archyvuose šiuo metu saugoma apie 115 kilometrų dokumentų. Įsivaizduokite: jei tas bylas pradėtume rikiuoti į eilę Lietuvos pajūryje, Nidoje, eilė pasibaigtų maždaug prie Papės Latvijoje…
Visų archyvistų tikslas yra išsaugoti dokumentus ateičiai, o siekiamybė – kuo daugiau dokumentų suskaitmeninti. Tačiau siekiai ir norai šiuo metu neatitinka galimybių.
Vien archyvuose Klaipėdoje, Telšiuose bei Tauragėje saugoma 7,5 kilometrų dokumentų.
Suskaitmeninus 1 metrą dokumentų, jie sutelpa į 1 gigabaito talpos laikmeną.

Reikia ir žmonių, ir technikos

Žodžiu, norint suskaitmeninti dokumentus, reikia ne tik žmogiškųjų išteklių, skaitmeninimo technikos, bet ir talpių, galingų serverių, kuriuose skaitmeniniai dokumentai būtų saugomi.
Nors archyvai ir yra valstybinės įstaigos, geru finansavimu jie pasigirti negali.
„Mes Klaipėdos archyve turime vieną darbuotoją, kuri, jei į priimamąjį neateina žmonių, jei nereikia rengti pažymų, skaitmenina dokumentus. Esame paskaičiavę, kad tokiais tempais archyvo dokumentus suskaitmeninsime vidutiniškai per 400 metų. Ne kartą iš valdžios vyrų esu girdėjęs: „Na, tai kas čia, juk skaitmeninkite ir suskaitmeninsite.“ Nelabai įsivaizduojama, kokius dokumentų kiekius saugome, kokius turime žmogiškuosius ir materialiuosius išteklius“, – paaiškino pašnekovas.

Saugo dar pakankamai naujus dokumentus

Regioniniuose archyvuose, tokiuose kaip Klaipėdos regioninis valstybės archyvas bei jo filialai, yra saugomi ne senesni nei 1945 m. dokumentai. Jei kalbama apie senesnius laikus, tai dažniausiai ūkinės knygos.
O jei kalbama apie šių laikų dokumentus, kiekvienas regioninis archyvas turi savo prižiūrimas, kuruojamas valstybines įstaigas. Iš jų į regioninius archyvus ir atvežami dokumentai. Dažniausiai – asmenų darbo bylos.
„Žinoma, mes žmones kviečiame atvykti ir į Klaipėdos regioninį valstybės archyvą arba jo filialus, jei reikia kažkokių duomenų. Bet atsiremiama į tai, kad pas mus saugomi dar pakankamai neseni dokumentai – tik nuo 1945 metų iki šių dienų. O kitas dalykas, kad metai po metų vis labiau griežtėja asmens duomenų apsauga. Pagal dokumentų ir archyvų įstatymą, dokumentai yra skirstomi taip: 100 metų nuo asmens gimimo; 50 metų nuo asmens mirties; arba jei nenustatyta nei asmens gimimo, nei mirties data, tada 75 metai nuo dokumento sudarymo“, – paaiškino E. Bareiša ir pridūrė, kad jo vadovaujamoje įstaigoje tokių dokumentų, kad vienoje byloje būtų surinkta informacija apie šeimą ar apie žmogų, praktiškai nesaugoma.

Ieško santuokų nutraukimo dokumentų

Dabar į Klaipėdos regioninį archyvą dažniausiai žmonės kreipiasi dėl įvairių ūkinių pažymų paieškų. Pavyzdžiui, liudijančių apie darbą kolūkyje, apie sovietmečiu notarų atliktus veiksmus, apie turėtą turtą, apie vykdomojo komiteto nutarimus, susijusius su turtu.
„Pastaruoju metu į archyvą kreipiamasi dėl dokumentų, liudijančių kadaise nutrauktas santuokas. Kiek žinau, nuo Naujųjų metų vienišiems žmonėms prie pensijos bus pridedami dvidešimt keli eurai. Norėdami įrodyti, kad yra vieniši, kad kadaise išsituokė, jie kreipiasi ieškodami tai patvirtinančių dokumentų“, – pasakojo E. Bareiša.
Pasak jo, archyvistų darbe pasitaiko kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, kreipiasi po kelis kartus išsituokę asmenys ir neprisimena ne tik datų, kada tos santuokos buvo registruotos, kiek jos truko, bet ir buvusių sutuoktinių vardų, pavardžių. Tada archyvistai atkakliai stengiasi interesantus kalbinti, išklausinėti ir suskaičiuoti, kada santuoka bent jau preliminariai galėjo būti įregistruota, ir stengiasi vienaip ar kitaip surasti reikiamą informaciją.
Loreta BUTKUTĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video