Dviračiu po Baltijos šalis keliavęs mažeikiškis jau kuria ateities planus

Keliautojui patinka leistis ir į dviratininkų žygius su didesniu būriu bendraminčių, ir vienam. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Mažeikiškis Rokas Dulieba vienas pats dviračiu numynė 2670 kilometrų ir aplankė tris Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją bei Estiją.
Beveik tris savaites trukusios kelionės įspūdžiais 24-erių metų vaikinas pasidalijo ir su „Santarvės“ skaitytojais.

Kelionės prasideda dar būnant namie

Prieš kurį laiką į atmintį įstrigo vieno žmogaus pasakyta mintis: „Niekada nesustok keliauti, net jei esi tik savo kambaryje“.
Ši mintis tinka dviem žmonių kategorijoms. Tiems, kurie yra pamėgę keliones ir šiuo metu, būdami namie, rezga savo būsimų kelionių maršrutus. Toks pasakymas tinka ir tiems, kurie pasaulio pamatyti, pajausti bei patirti kada nors dar tik leisis, o iki tol skaito, domisi ir svajoja apie savo didžiąsias keliones.
R. Duliebos nepriskirsi nė prie vienos kategorijos žmonių. Savo sugalvotą didelį tikslą – numinti dviračiu iš Mažeikių į Estiją, aplankant Latviją, ir sugrįžti atgal, jis neseniai įgyvendino. Tačiau po šio 20 dienų trukusio žygio mažeikiškis neabejoja, kad jo kelionės tęsis.

Valia sportui – iš tėčio

Ilgametes tradicijas turinčio Mažeikių turistų klubo nariai senbuviai neslepia, kad į klubą pritraukti jaunų žmonių nėra lengva. Į priežastis nesigilinsime – straipsnis ne apie tai.
Rokas yra vienas iš tų šiandieninių jaunų žmonių, kuriems būti klubo nariu patinka. Vaikinas nežino, iš kur radosi jo pomėgis keliauti. Šeimoje jis – vienintelis keliauninkas.
Vis dėlto Roko mama Rita Duliebienė galvoja, kad sūnus valią sportui, judėjimui gavo iš tėčio.
Roko tėtis Raimondas Dulieba yra retro moto sporto atstovas, 2012 metų retro motokroso 650 kubų motociklais su priekabomis vicečempionas.
„Vyras visą laiką tikėjosi, kad Rokas užaugs motociklininku. Visada su vaikais važiuodavome į varžybas kaip palaikymo komanda. Tačiau viskas Rokui pakrypo kitaip – dviračių sporto link“, – kalbėjo mažeikiškė.

Su turistais nuo paauglystės

Rokas „Santarvei“ sakė, kad dviratis, kaip transporto priemonė, jam patiko nuo vaikystės. O pirmas didesnis išvažiavimas drauge su kitais dviratininkais įvyko prieš 7 metus. Tąkart aplinkybės susidėliojo taip, kad paauglys atsidūrė Mažeikių turistų klubo narių organizuotame Dienai be automobilio paminėti skirtame žygyje.
„Atsidūriau toje kompanijoje ir „prilipau“. Paskui, po Dienos be automobilio, man vieną ir kitą kartą pasiūlė kartu važiuoti, dalyvauti. Sutikau, pritapau ir patiko“, – apie tai, kaip jo gyvenime atsirado keliavimas ir Mažeikių turistų klubas, kalbėjo R. Dulieba.
Tuo metu, kai pašnekovas pradėjo dalyvauti klubo veikloje, jame būdavo nemažai užsiėmimų, susijusių su alpinizmu. Kas norėjo, galėjo išmokti rišti mazgus, lipti ir nusileisti virvėmis.
Roką traukė galimybė įgyti alpinizmo žinių bei įgūdžių.

Mintis apie žygį kilo darbe

Gegužės pradžioje Ventos upėje vyko baidarių slalomo varžybos. Tąkart jose dalyvavo bei puikų gebėjimą valdyti baidarę demonstravo ir R. Dulieba.
Vis tik į klausimą ką – dviratį, automobilį, baidarę – jis gali pavadinti savo mėgstamiausia transporto priemone, mažeikiškis atsakė nedvejodamas: dviratį.
Pasikliauti savo kojomis ir eiti į tikslą pėsčiomis – per ilgai užtrunka. Baidarėmis plaukti smagu, bet tai Rokui tik pramoga. Automobiliu važiuodamas visada į pasaulį žvelgi pro stiklą, negauni nei lietaus, nei vėjo. O dviratis – visai kas kita.
Mintis apie žygį dviračiu per tris Baltijos šalis mažeikiškiui kilo spontaniškai, būnant darbe.

Žygis vienam – pirmasis

Tos minties Rokas nepaleido visus metus. Pirmiausia norėjosi išbandyti, ar šį sumanymą pavyks įgyvendinti, ar užteks ryžto.
Iš pradžių mažeikiškis galvojo, kad būtų gerai važiuoti dviem ar trims dviratininkams. Tačiau kai apie savo sumanymą papasakojo ir pasiūlė vienam, kitam pažįstamam, niekas nepasiryžo važiuoti drauge.
R. Dulieba nenusiminė ir nutarė keliauti vienas. Iki tol vienas didesnių žygių, kuriame pašnekovas dalyvavo, buvo toks: per 7 dienas nuvažiuoti daugiau nei 700 kilometrų. Tačiau tuos kilometrus mažeikiškis įveikė ne vienas, o drauge su būreliu kitų dviratininkų.

Nusprendė pasikliauti savimi

Ruošdamasis žygiui per Baltijos šalis, jaunasis mažeikiškis laikėsi principo: dėtis į kelionę kuo mažiau daiktų ir kuo labiau reikalingų.
Dabar, jau po kelionės, Rokas sako, kad galėjo imti mažiau drabužių. Buvo pasiruošęs viskam: ir lietui, ir sniegui, bet tiek jų neprireikė.
Be pačių reikalingiausių daiktų, dviratininkas su savimi vežėsi knygą ir rado laiko ją šiek tiek paskaityti. Priešingai nei pradedantieji keliautojai, kurie į savo kuprines kartais prisikrauna ir ne po vieną knygą, nuotraukų albumą manydami, kad kelionėje skaitys ir skaitys arba kaip bus smagu parodyti savo šeimos nuotraukas pakeleiviams.
Realybė dažniausiai būna tokia, kad nei knygoms skaityti, nei vartyti nuotraukų albumus kelionėse nelieka nei laiko, nei noro.
Dar tada, kai tik planavo kelionę, Rokas nusprendė, jog neklaus labiau už jį patyrusių keliautojų patarimų, kaip pasiruošti kelionei dviračiu. Jam norėjosi nuo pradžių viską patirti pačiam. Juk savos patirtys, savos klaidos vertingesnės. Jei prisikrausi nereikalingų daiktų, pats juos ir veši, tačiau kitąkart žinosi, ko reikia, o ko pasiimti neverta.

Patiko nakvynės prie jūros

R. Dulieba startavo iš savo tėvų namų kiemo Mažeikiuose. Tada jis leidosi į Latviją. Jau pirmą žygio dieną, birželio 1-ąją, mažeikiškis numynė į Liepoją (tai yra daugiau nei 100 kilometrų). Antrą dieną pasiekė asmeninį rekordą – per vieną dieną nuvažiavo 210 kilometrų.
„Po Liepojos kilau į Latvijos smaigalį, į Kolkos ragą. Vėliau leidausi Jūrmalos, Rygos kryptimi ir pasukau Estijos link, pakeliui aplankydamas įvairius miestus bei miestelius“, – maršrutą apibūdino pašnekovas.
Įspūdingiausiu dalyku šioje kelionėje jis vadina jūrą. Ar daug žmonių turi galimybę savo dieną užbaigti nakvyne palapinėje prie jūros? Ar daug šiandieninių žmonių sau tai leidžia? Aišku, ne visiems to norisi ir ne visiems tokio turizmo reikia.

Užkrauna sutikti žmonės

O ar tarp sutiktų žmonių buvo tokių, kurie įsiminė, nustebino?
„Buvau nuo lietaus pasislėpęs vienoje stotyje. Sėdėjau sau ir prie manęs priėjo dvi azijietės moterys. Pradėjo kalbinti, klausė, iš kur esu. Norėjo mane nufotografuoti prie mano dviračio. Joms, matyt, pasirodė įdomu tai, kad keliauju dviračiu. Netrukus po to, kai mane nufotografavo, jos atnešė pilną maišą iš jų šalies atvežtų saldainių“, – pasakojo mažeikiškis.
Rokas neneigia, kad žygyje buvo ir sudėtingų dienų. Valandų valandas reikėjo minti prieš vėją. Buvo etapų, kai vaikinas daug kilometrų važiuodavo į kalną.

Prisiminimui – nuotrauka prie ženklo, žyminčio Estijos Võru miestą. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Kai sustoji, sutinki žmogų, kai jis tave pakalbina, truputį papasakoja apie save, kai pasikalbi apie keliavimą arba kad ir kokiomis nereikšmingomis temomis, vėl sukyla energija. Sakyčiau, kad mane kelionėse, kad ir kokios jos kartais būtų nelengvos, pakrauna sutikti žmonės“, – šyptelėjo Rokas.
Dar prieš išvykdamas į žygį R. Dulieba iš aplinkinių girdėdavo: bus sunku, bus prasti keliai.
Tačiau gąsdinimai nepasitvirtino. Vaikinas nepeikia nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos kelių. Pasak mažeikiškio, šiandieniniai automobilių vairuotojai – pakankamai kultūringi ir pakantūs: aplenkdavo dviratininką kiek galėdami didesniu atstumu, o kai reikėdavo, ir pristabdydavo automobilius.
„Aišku, visur yra visokių žmonių. Bet juk svarbiausia tai, kad viena kita nemaloni situacija neužgožtų gerų“, – įsitikinęs Rokas.

Pavyko gyventi taupiai

Klausiamas, ko reikia leidžiantis į kelionę dviračiu, vaikinas sakė, kad pirmiausia reikia turėti noro. Neretai žmonės teigia, kad kelionės – nesvarbu kokia forma – daug kainuoja. Bet kiek yra atvejų, kad vienas kitas laisvesnis pinigas kelionei lyg ir būtų sukauptas, bet noro nėra.
Mažeikiškis pasakojo, kad per 20 žygio dienų „sutilpo“ į 250 eurų. Jis visą laiką nakvojo palapinėje, tad išlaidų nakvynei nebuvo. Kelioninį dviratį pirko dar praėjusiais metais, todėl ruošiantis žygiui po Baltijos šalis reikėjo įsigyti nebent kamerų padangoms, įsidėti būtiniausių įrankių tam atvejui, jei dviratis sugestų.
Todėl išlaidas sudarė tik pinigai maistui. O jo Rokas nusipirkdavo 2 ar 3 dienoms į priekį.
„Pasitikrinau ir įsitikinau, kad kelionėje man pavyksta gyventi taupiai. Daugiau pinigų išleidau kelionės pabaigoje, važiuodamas Lietuvoje. Buvo itin karštos dienos, todėl piktnaudžiavau ledais“, – juokėsi „Santarvės“ pašnekovas.

Pasaulis – nei baisus, nei didelis

Jau netrukus, liepos 1 dieną, mažeikiškis su būriu kitų dviratininkų leisis į kelionę po Lenkiją. Gal ne kitąmet, gal vėliau, tačiau R. Dulieba norėtų apvažiuoti visas Europos šalis.
Vis dėlto mažeikiškis negali pasakyti, kas jam patinka labiau – važiuoti vienam ar didesnėje dviratininkų kompanijoje. Ir vienas, ir kitas būdas turi savo privalumų ir trūkumų. Jis įsitikinęs, kad reikia išbandyti įvairias turizmo dviračiais formas.
„Pasitikrinau, ką reiškia keliauti vienam. Galiu pasakyti, kad tikrai nėra sunku būti, gyventi vienam pačiam su savo mintimis. Pasitikrinau ir tai, kad pasaulis nėra nei toks baisus, nei toks didelis, kaip kartais atrodo sėdint namie“, – pasakojimą apie savąją kelionę po Lietuvą, Latviją ir Estiją apibendrino R. Dulieba.