Gimnazijoje paminėta dviguba sukaktis

Po 15 metų susitiko 76-osios abiturientų laidos 4 a klasės atstovai. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kiekviena vasara paženklinta įvairių švenčių bei įvykių, sukakčių ir susitikimų. Vienas toks vyko šeštadienį Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje.
Čia susitiko ypatinga abiturientų laida – pirmieji mokiniai, baigę mokyklą po to, kai jai sugrąžintas gimnazijos vardas.

Istorijos vingiuose

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija skaičiuoja savo 98-uosius gyvavimo metus. Per šį laiką užaugo ir į gyvenimą išėjo daugybė žmonių.
Per tiek metų ne kartą keitėsi ir mokyklos pavadinimas, ir statusas.
Kai 1919 metų spalio 1 dieną ji buvo įsteigta, buvo pavadinta Mažeikių viduriniąja keturklase mokykla. 1923-iaisiais šiai ugdymo įstaigai suteiktas progimnazijos statusas. 1949 metais Mažeikių gimnazija vėl tapo vidurine – iš pradžių buvo vadinama Mažeikių 1-ąja, vėliau – Merkelio Račkausko vidurine mokykla.
Su vidurinės mokyklos statusu jos bendruomenė gyveno 47 metus – iki 1996-ųjų rugsėjo 1-osios. Tądien mokyklai grąžintas gimnazijos statusas, pašventinta gimnazijos vėliava, šventės išvakarėse pakabinta nauja iškaba, skelbianti, kad ši mokykla – Merkelio Račkausko gimnazija.

Mokytojams – visada vaikai

Tai tik skaičiai, istorijos datos. Tačiau po jomis slepiasi daugybė likimų, atsitikimų ir istorijų.
Viena jų – apie tai, kaip mokyklai buvo sugrąžintas gimnazijos statusas. Ir apie prie to prisidėjusius žmones – pirmąją atkurtos gimnazijos abiturientų laidą, jos mokytojus.
1997 metais mokyklą baigusių abiturientų klasei vadovavo anglų kalbos mokytoja Regina Bucienė. Po 20 nesimatymo metų susitikusius klasės draugus jų mokykloje pasitiko Janina Palenskienė, Merkelio Račkausko gimnazijos direktoriaus pavaduotoja.
Kalbėdamasi su „Santarve“ ji ne kartą susitikimo dalyvius vadino vaikais.
„Šie mūsų vaikai yra ypatingi – mūsų, kaip gimnazijos, pirmieji kūdikiai. Ši laida buvo ta, kuri rašydavo kontrolinius, įrodinėjo savo žinias ir gebėjimus ne tik dėl savęs, bet ir tam, kad mokyklai būtų sugrąžintas gimnazijos statusas“, – paaiškino pašnekovė.

Prieš 20 metų gimnaziją baigusieji ir vėl atsisėdo į mokyklinius suolus. Nuotr. iš asmeninmio archyvo

Susitikimai populiarūs

Pasak J. Palenskienės, dvidešimt metų pakeitė žmonių veidus, tačiau neišdildė gražiausių jausmų, prisiminimų.
„Tas bendravimas, santykis su jais šiandien buvo lygiai toks pat, kaip tada, kai juos išlydėjome į savarankišką gyvenimą. Kai savo vaikus išlydi į tolimą kelionę, po kurio laiko susitikus apima ir džiaugsmas, ir jaudulys. Lygiai toks pat jausmas apima ir sutinkant seniai mokyklą baigusius mokinius“, – įspūdžiais pasidalijo pedagogė.
Pasak J. Palenskienės, šią vasarą gimnazijoje vyko trijų klasių susitikimai. Prieš kurį laiką buvo susitikę šią mokyklą baigusieji prieš 50 ir prieš 15 metų. Tokie susitikimai tampa galimybe mokyklos duris praverti ne tik buvusiems mokiniams, bet ir mokytojams, išėjusiems į užtarnautą poilsį.

Kartais aplanko ilgesys

Viena iš 1997-ųjų metų gimnazistų laidos susitikimo organizatorių Kristina Revenkova sako, jog anksčiau klasės draugai susitikimo nerengė.
Jį inicijuoti paskatino dviguba proga – tai, kad sukako 20 metų po mokyklos baigimo ir tiek pat metų po to, kai mokykla iš vidurinės vėl tapo gimnazija.
Iš 23 anuomet gimnaziją baigusių abiturientų atvyko 17. Be to, į kvietimą dalyvauti susitikime atsiliepė ir 12 mokytojų.
„Buvome draugiška ir vieninga klasė. Aišku, baigęs mokyklą, pasuki į tolesnį kelią – studijos, darbai, šeimos… Bet kažkoks ilgesys kartais širdyje juntamas. Buvo gera pasimatyti, pavaikščioti ten, kur kadaise praleidome labai daug laiko, pabendrauti, išgirsti kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvena klasės draugai“, – apibendrino pašnekovė.

Entuziazmo netrūko

Šiai mokyklai 25 metus vadovavo direktorė Mirdza Žiaurienė. Lietuvoje prasidėjus gimnazijų kūrimo sąjūdžiui, būtent ji buvo žmogus, telkęs bendruomenę tam, kad mokyklai būtų grąžintas gimnazijos statusas.
„Ko gero, buvome pirmieji Telšių apskrityje, nutarę pasistengti, kad mokykla vėl taptų gimnazija. Visi mes – mokyklos kolektyvas, mokinių tėvai ir patys mokiniai – to norėjome ir nusprendėme: dirbsime, stengsimės, įrodysime, kad esame verti gimnazijos vardo“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji prisiminė: dėl to, kad reikia atstatyti teisybę, atgaunant gimnazijos statusą, nieko įtikinėti ar įkalbinėti nereikėjo. Entuziazmo pakako ir rajono vadovams bei švietimo specialistams, ir pačiai mokyklos bendruomenei.

Jautė palaikymą

Direktorei ne kartą teko lankytis užsienio šalių gimnazijose. Ten ji domėjosi, kaip vykdomas ugdymo procesas, kaip organizuojami egzaminai, kaip formuojamos klasės. Parsivežtą patirtį M. Žiaurienė taikė ir savo vadovaujamoje ugdymo įstaigoje.
„Tuomet atrodė, kad pas juos viskas vyksta labai paprastai, laisvai, be įtampos. Bet jie taip gyveno nuo seno, o mes buvome tik kelio pradžioje ir visko tik mokėmės“, – prisiminė M. Žiaurienė.
Apsisprendusi siekti, kad būtų sugrąžintas gimnazijos vardas, mokyklos bendruomenė iš pradžių šią idėją pristatė rajono valdžiai. Gavusi sutikimą ir „palaiminimą“ varstė Švietimo ir mokslo ministerijos kabinetų ir posėdžių salių duris.
„Į posėdžius ministerijoje ne kartą važiavo tuometinis Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Bronius Kryžius, buvęs Švietimo skyriaus vedėjas Edvardas Eičinas, apskrities švietimo inspektorė Regina Pocienė. Ministerijoje stebėjosi: oho kokie čia tie mažeikiškiai, kokia delegacija atvyko“, – prisiminė pašnekovė.

Tikslą pasiekė visi drauge

Buvo nuspręsta mokykloje suformuoti vieną gimnazinę klasę, kuriai teko atlaikyti nemažai išbandymų – įvairių užduočių, tikrinimų.
„Žinote, vienas dalykas yra norėti, o kitas – galėti. Taigi, iš ministerijos atkeliaudavo įvairios užduotys, kontroliniai darbai. Mūsų gimnazinės klasės mokiniai juos rašydavo, spręsdavo. Tokias pat užduotis atlikdavo ir kitų Mažeikių mokyklų mokiniai. Tada būdavo lyginami rezultatai. Buvo stebima, ar į gimnazijos statusą pretenduojančios mokyklos mokiniai „patempia“ tokį krūvį“, – pasakojo M. Žiaurienė.
Pasak jos, savaitgalį klasės susitikimą surengę mokyklos abiturientai buvo tie, ant kurių gležnų moksleiviškų pečių gulė nemaža atsakomybė. Tačiau tai jų neišgąsdino ir užsibrėžtas tikslas buvo pasiektas.
„Ta gimnazinė klasė ir visa mokyklos bendruomenė labai jautė pasirinkto kelio svarbą. Visi norėjo, kad mums būtų sugrąžintas gimnazijos statusas. Buvome užsidegę ta mintimi lyg koks židinys“, – apibendrino M. Žiaurienė.

Nida PUKELIENĖ