Beveik 70 metų – su smuiku rankose

Mažeikių muzikos mokykloje mokytojas Ildefonsas Venalis repetuoja su smuiko klasės mokiniais. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pumpurų kaime (Mažeikių rajonas), kuriame gimė ir augo Ildefonsas Venalis, netoli tėvų sodybos gyveno toks Aleksas Dicevičius. Šis vyriškis buvo „ragavęs“ muzikos mokslų ir puikiai grojo smuiku. Ildefonsui tebuvo dvylika, kai pirmą kartą paėmė į rankas šį muzikos instrumentą, ir nuo tol su juo nebesiskyrė.

Išgyveno tremtį

A. Dicevičius buvo tas žmogus, kuris Ildefonsui atvėrė duris į muzikos pasaulį. Kai ūgtelėjęs berniukas išvažiavo mokytis į Mažeikių gimnaziją, ten susipažino su kitais vaikais, kurie norėjo lavinti savo muzikinius gabumus, ir tokią galimybę jiems suteikė muzikos mokytojas Jankauskas.
„Pas jį mokytis privačiai ateidavo daug vaikų. Be jo, buvo ir kitų muzikos mokytojų, kurie mokė vaikus groti pianinu, pučiamaisiais instrumentais“, –  prisimena I. Venalis.
… Praūžė karas. 1948-ųjų pavasarį Venalių šeimą, kurios galva turėjo 28 hektarus žemės, kaip ir tūkstančius kitų Lietuvos ūkininkų ir jų šeimų, sovietų valdžia sukišo į vagonus ir išvežė į Sibirą. Ildefonsui tada tebuvo šešiolika, o jo brolis Antanas buvo pora metų vyresnis.
Anot vyriškio, vien tik iš Mažeikių prigrūdo didžiausią ešeloną. Galutinis taškas, kuriame juos išlaipino, buvo Irkutsko srityje, Taišeto rajone esanti Suetichos gyvenvietė. Ten buvo apgyvendinta net 900 tremtinių šeimų. Žmonės glaudėsi barakuose, kuriuose prieš tai gyveno kaliniai.
Suetichoje buvo medžio apdirbimo fabrikas, kuriame dirbo per tris trūkstančius žmonių. Kaip ir dalis kitų tremtinių, čia dirbo ir visa Venalių šeima. Kiti lietuviai miškuose pjovė medžius, kirto šakas, o paruošti rąstai buvo plukdomi Biriusos upe.
Po Stalino mirties paskelbus amnestiją, daug lietuvių šeimų sugrįžo į Lietuvą.
Namo išvažiavo ir Venalių šeima, išskyrus Ildefonsą, kuris jau buvo vedęs, augino sūnų. Visiems sugrįžti nepakako lėšų, tad Ildefonsas toliau dirbo medžio apdirbimo fabrike prie staklių. Kai po poros metų susitaupė šiek tiek pinigų, parvažiavo į Mažeikius.

Ildefonsas (antras iš kairės) Suetichoje per koncertą su savo dėstytoju N. D. Maškovu. Jiems fortepijonu akompanuoja klavišinių instrumentų mokytojas. Apie 1953 metus. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Ir Sibire nesiskyrė su smuiku

Gyvendamas tremtyje Ildefonsas dienomis dirbo, o vakarais lankė vakarinę mokyklą. Joje muzikos mokytoju dirbo buvęs politinis kalinys Nikolajus Dimitrijevičius Maškovas, pas kurį vaikinas toliau mokėsi groti smuiku. Tai buvo puikus mokytojas, profesionalas. Jis buvo baigęs Maskvos konservatoriją, o prieš areštą dirbo Sevastopolio valstybinio teatro smuikininku.
N. D. Maškovas taip pat vadovavo vietos kultūros namų saviveiklai. Iš savo mokinių jis čia subūrė orkestrą.
„Orkestras buvo stiprus, subrendęs, jame įvairiais muzikos instrumentais groję muzikantai buvo paruošti gerų mokytojų ir grojo kaip tikri profesionalai“, – prisimena pašnekovas.
Šiame orkestre Ildefonsas grojo 12 metų, iki pat 1960-ųjų, kol grįžo į Lietuvą. Sibire jis baigė vidurinę, o specialių muzikos mokslų niekada taip ir neragavo – pakako to, ką jis gavo iš savo puikių muzikos pedagogų.
Tie dvylika metų orkestre su smuiku rankose nepraėjo be pėdsako. Kolektyvas buvo mišrus. Jame, be lietuvių tremtinių, grojo ir vietiniai rusai. Iš pradžių orkestras koncertuodavo tik atskiruose fabriko cechuose, mokyklose. Po Stalino mirties koncertinių gastrolių ratas išsiplėtė. Orkestras dalyvaudavo Taišeto rajono, Irkutsko srities dainų šventėse.
„Kol Stalinas dar buvo gyvas, mes privalėjome laikytis griežto režimo: be atskiro komendanto leidimo už nurodytos teritorijos negalėjome žengti nė žingsnio“, – pasakojo Ildefonsas.

Teko dirbti ir Muzikos mokykloje

Grįžęs į Tėvynę I. Venalis iš karto pradėjo groti Mažeikių rajoninių kultūros namų muzikos kapeloje, kuriai tada vadovavo muzikos mokytojas Antanas Liolys. Bėgant metams vadovai keitėsi, o Ildefonsas smuiko iš rankų nepaleido 50 metų. A. Liolį pakeitė Edmundas Dačka, po jo muzikantų kolektyvui vadovavo Eugenijus Lukavičius, Klemensas Žiogas, kol pagaliau, dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, prie kapelos vairo stojo energijos nestokojanti Genovaita Jomantienė, kuri kolektyvui vadovauja jau daugiau kaip 20 metų.
Kai A. Liolys, kuris dirbo ir Mažeikių muzikos mokyklos smuiko klasės mokytoju, išvažiavo iš Mažeikių, Ildefonsas šį pedagogą pakeitė ir muzikos mokykloje. Septynerius metus jis čia ruošė būsimuosius smuikininkus.
„Kai atsirado daugiau jaunų mokytojų, diplomuotų specialistų, man, savamoksliui be jokio diplomo, teko užleisti savo vietą, – šypsosi pašnekovas. – Perėjau dirbti į Mažeikių 1-ąją vidurinę mokyklą techninių darbų mokytoju. Sibire įgytos žinios ir ten lankyti medžio apdirbimo kursai šiame darbe man labai pravertė.“
Beje, mokykla buvo paskutinė darbovietė, iš kurios jis išėjo į pensiją.

Koncertinė veikla – visą gyvenimą

Grįžtant prie muzikinės I. Venalio veiklos, nuo pat 1960-ųjų mažeikiškių muzikos kapela dalyvaudavo respublikinėse, visose rajoninėse dainų šventėse. Daug prisiminimų smuikininkui likę iš Latvijos ir Estijos respublikinių dainų švenčių, į kurias mažeikiškiai būdavo kviečiami kaip svečiai. Ne kartą kolektyvas dalyvavo respublikiniuose kaimo kapelų konkursuose, kur pelnydavo prizines vietas. Sovietmečiu dažnai tekdavo koncertuoti per rinkimus kaimų rinkimų apygardose.
Kapeloje iš viso buvo 10–12 muzikantų. Jie grojo pučiamaisiais, klavišiniais ir mušamaisiais muzikos instrumentais. Tarp visų muzikantų – tik du smuikininkai. Be Ildefonso, kapeloje daug metų smuiku grojo Muzikos mokyklos mokytoja Vanda Railienė.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, mažeikiškių kapela, pasivadinusi „Gunda“, ne kartą dalyvavo Lietuvos televizijos laidoje „Gero ūpo“, vėliau – „Duokim garo!“ Čia laimėtos prizinės vietos nebuvo retenybė.
Pastaraisiais metais visa vyresniųjų muzikantų karta susibūrė į Lietuvos pensininkų sąjungos  „Bočiai“ Mažeikių bendrijos kapelą „Pagunda“, kurioje groja septyni muzikantai. Tarp jų ir –  Ildefonsas. Šis kolektyvas taip pat neužsidaro tarp rajono sienų. Jis koncertavo ir respublikiniame  „Bočių“ suvažiavime.

Smuiką pakeitė kontrabosas

Visą gyvenimą nuo 12-os metų iki pat 2005-ųjų Ildefonsas į rankas nepaėmė kito muzikos instrumento. Smuikas buvo jo meilė nuo pat vaikystės. Tačiau 2005-aisiais sušlubavo sveikata. Ildefonsas pajuto širdies permušimus, sutriko širdies ritmas. Vyriškis kreipėsi į medikus.
„Daktarai nustatė, kad šie simptomai atsiranda nuo to, kad grojant smuiku kairioji ranka, laikanti instrumentą, būna nuolat pakelta. Tai labai pavojinga širdžiai, ir daugelis smuikininkų kenčia nuo šios ligos. Mano ilgametė kolegė Vanda ėmė skųstis dešinės rankos peties skausmu. Suprantama, juk ši ranka, laikanti smičių, taip pat nuolat pakelta“, – smuikininkų sveikatos problemas vardija Ildefonsas.
Vyriškiui buvo implantuotas širdies stimuliatorius. Kurį laiką jis dar bandė groti smuiku, bet ir vėl pajusdavo širdies permušimus. Pasekmės galėjo būti liūdnos, tad  teko visam laikui atsisveikinti su šiuo instrumentu. Bet tik ne su muzika. Smuiką pakeitė kontrabosas, kuris nelaikomas prie krūtinės ir peties, o pastatomas ant grindų. Anot muzikanto, šie styginiai instrumentai turi labai daug panašumų ir yra tarsi du „broliai“.
Kas lėmė Ildefonsui muzikanto dalią, jam ir pačiam mįslė. Juk nei tėvai, nei brolis, nei kas nors iš giminės neturėjo jokio ryšio su muzika ar dainavimu. Smuikininko sūnūs taip pat pasirinko žemiškesnes profesijas. Vyresnėlis Algirdas medikas, vadovauja Vilniaus medicinos institutui. Jaunesnysis Antanas gyvena Mažeikiuose ir turi savo verslą.