„Santarvės“ pokalbis su Savivaldybės meru, Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininku Vilhelmu DŽIUGELIU
VIZITINĖ KORTELĖ:
Gimė ir augo Vilniuje. 1979 metais baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgijo gydytojo specialybę.
Antrą kadenciją yra renkamas Savivaldybės meru. Yra Privalomojo sveikatos draudimo tarybos, Regioninės plėtros tarybos narys.
Moka anglų ir rusų kalbas.
Žmona Ramunė – kosmetologė. Šiuo metu niekur nedirba, augina pusantrų metų sūnų Vilių.
28 metų mero sūnus Jonas iš pirmos santuokos yra baigęs Vilniaus universitetą, dirba UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ vadybininku.
Apie save vienu sakiniu.
Pakankamai santūrus, ieškantis gėrio visur ir visada.
Trumpai apie savo buitį.
Su šeima gyvenu 98 kvadratinių metrų ploto bute (kotedže – B. R.). Tuo metu už jį mokėjau gana pigiai – 1700 litų už kvadratinį metrą, dabar Savivaldybė pirkdama butus moka brangiau. Butą įsigijau už lėšas, gautas pardavus gyvenamąjį namą. Supratau, kad namas ne man – ne aš daiktui turiu tarnauti, o daiktas man. Namas reikalauja daug priežiūros ir finansų. Geriau tuos pinigus investuoti į keliones, negu būti namo vergu.
Važinėju lizingu pirkta „Audi“, nors dar visai neseniai naudojausi mažute „Toyota Yaris“. Man jos užteko, niekas net nekreipė dėmesio, kad aš tik tokia mašina važinėju. Su malonumu ir dabar ja važinėčiau, tačiau atsirado mažas vaikas, be abejo, dabar reikalinga saugi mašina.
„Toyota“ dabar naudojasi žmona. Bet mums dviejų mašinų nereikia. Galite pareklamuoti, kad ją parduodu, gal kas nupirks (juokiasi – B. R.).
Neturiu, kaip šnekama, jokių namų Palangoje ar Šventojoje. Tik prieš daug metų pirktą nedidelį sklypą Šventosios pakraštyje.
Ar planuojate savo biudžetą? Kam išleidžiate daugiausia pinigų?
Mano alga – 3600 litų, už lizingą per mėnesį moku 1500 litų. Žmona už vaiką pašalpą gauna. Užtenka pajamų, kai turi pagrindą po kojom.
Mane jūsų laikraštis biudžetininku pavadino, esą kaip biudžetininkas aš per gerai gyvenu. Juk Savivaldybėje meras esu tik antrą kadenciją. Aš pirmas iš daktarų Mažeikiuose pradėjau dirbti privačiai, kai dar buvo rubliai. Per parą dirbdavau po 18 ir daugiau valandų, net šeštadieniais ir sekmadieniais. Iškvietimų netrūko. Tada aš labai gerai gyvenau, turėjau ir santaupų.
Aš galiu prisitaikyti prie visokių sąlygų. Kai iširo pirmoji santuoka, gyvenau tuščiame draugo bute. Aštuonis mėnesius gulėjau ant kilimo tarp tarakonų – nė kiek neperdedu.
Dabar gyvenu ne tik iš mero atlyginimo. Yra kitų teisėtų pajamų, turiu akcijų, gaunu dividendų.
Be abejo, planuoju savo išlaidas. Kai tokia infliacija, pinigų nelaikau – investuoju į akcijas, kaip minėjau, sklypą Šventojoje pirkau.
Koks mėgstamiausias patiekalas, gėrimas?
Nuo vaikystės labiausiai mėgau ir tebemėgstu juodą duoną. Kuo rupesnio malimo – tuo geriau. Geriausias gėrimas – vanduo. O jei tai tirpsmo vanduo – idealu. Kartais ir pats pasidarau tirpsmo vandens. Dar patinka Rokiškio baltas sūris.
Yra toks posakis: Dievas sugalvojo maistą, o velnias – kulinariją. Juo vadovaujuosi. Man maistas nėra toks svarbus – kuo paprasčiau, tuo geriau. Aš bene 25 metus esu vegetaras, žmona – pusiau vegetarė. Abu maistui nesame išrankūs, svarbu, kad būtų daržovių. Tačiau pusfabrikačiai ar iš vakaro ruoštas, o vėliau pašildytas maistas – ne mums.
Pietus gamina žmona, tarnaičių neturime. Tačiau ne kasdien pavyksta pietauti namuose. Komandiruotės, susitikimai, svečių priėmimai. Tada tenka pietauti kavinėse.
Kas Jums svarbiau – karjera ar šeima?
Šeima – vienareikšmiškai. O visi kiti siekiai atsiranda dėl to, kad aš negaliu užsisėdėti vienoje vietoje. Prisimenu darbą, kai dirbau infekcinių ligų skyriaus vedėju. Tai buvo labai siaura sritis, kai viskas tapo žinoma, atsirado rutina.
Mediko specialybė – tai nuolatinis mokymasis, tobulėjimas, tai irgi skatina siekius. Tapus meru, išsiplėtė akiratis, atsirado panoraminis mąstymas.
Kokių pomėgių turite, ar lieka jiems laiko?
Pomėgių turiu daug. Rytais darau jogos, kvėpavimo pratimus. Tačiau pastaruoju metu man labiau patinka dinaminė joga, sportas, t.y. judesys. Tai sudegina stresą ir man yra gerai.
Kiekvieną savaitę vaikštau į čiuožyklą, mėgstu pabėgioti Tirkšlių pušyne. Turiu jauną žmoną, tai man reikia palaikyti gerą fizinę formą (juokiasi – B. R.).
Aišku, laiko mažai. Bet kai ieškai, tai ir atrandi. Mėgstama pasiteisinti „nėra laiko“, tai absurdas – nežiūrėk televizoriaus ar jį išmesk, laiko bus marios.
Kur ir kaip dažniausiai atostogaujate?
Principas – gamtoje. Anksčiau dažniausiai važiuodavau į Plinkšes, Platelius, Palangą, pastaruoju metu ir į užsienį pailsėti išvykstu. Daug šalių nesu aplankęs – renkuosi Turkiją, Egiptą, kur atostogauti pigiau negu Palangoje.
Neseniai dviese su žmona atostogavome Egipte. Tai tarsi medaus mėnuo, sutvirtina santykius. Dėl šitų atostogų kilo skandalas. Žmogiškai sakau – man tų atostogų labai reikėjo. Dabar aš į viską kitaip žiūriu, kitokie sprendimai ir mąstymas.
Knyga, laikraštis, televizorius. Kam teikiate pirmenybę?
Vienareikšmiškai – knygai. Renkuosi klasiką – Dostojevskį, Hemingvėjų. Aš turiu ir vadinamąsias stalo knygas, tarp jų yra ir Konstitucija. Paprastai iš karto skaitau kelias knygas. Ant mano stalo dabar yra Džozefo Merfio, Robino Šarmos knygos. Tapo ritualu prieš kavą jas pavartyti. Tokios knygos man padeda sunkiomis akimirkomis. Jei reikia atsakymo, neskubėdamas pagalvoji, taip užsiprogramuoji, atverti knygą, ir ten ieškai atsakymo.
Kai dirbau privačiu gydytoju, laikraščių niekada neskaitydavau. Dabar politika priverčia – reikia orientuotis įvykiuose. Kai baigsiu politiko karjerą, būsiu laimingiausias žmogus – laikraščio į rankas nebeimsiu. Giliai esu įsitikinęs, kad nieko neprarasiu.
Televizoriaus beveik nežiūriu, nes nieko įdomaus nėra. Man gėda, kad tokias laidas kaip „Kelias į žvaigždes“ rodo. Žiūriu tik sporto laidas, ypač krepšinį mėgstu, ir dar „Travel“ kanalą apie keliones.
Kiek laiko, pinigų skiriate savo išvaizdai?
Pareigos įpareigoja rūpintis savo išvaizda, atitinkamai atrodyti – kostiumas, marškiniai, kaklaraištis.
Žmona man padeda.
Šiaip man firma nieko nereiškia. Tačiau nesu toks turtingas, kad pirkčiau pigius daiktus. Įsigijęs gerą, jį nešiosi kol atsibosta. Jei drabužis prie manęs „prilipo“, aš jį nešioju ir nešioju.
Nemėgstu jokių žiedų, tik vestuvinį mūviu. Laikrodis paprastas, ne tūkstančius kainuojantis, tinkantis ir prie kostiumo, ir prie sportinės aprangos.
Kvepalus naudoju, bet nežinau kokius. Žmona juos perka. Jos specialybė kosmetologė, turi suvokimą, kokie man geriausiai tinka.
Koks zodiako ženklas esate? Ar tikite horoskopais, pranašystėmis?
Vėžys. Astrologija tikiu – pasaulyje nieko nėra atsitiktinio, viskas suskaičiuota, numatyta. Vienadieniais horoskopais netikiu – jie neatspindi tikrovės.
Prieš keletą metų būdamas kursuose susipažinau su astrologu. Tai priimdamas svarbius sprendimus, pasikonsultuoju. Neslėpsiu, klausiau, ar man eiti į rinkimus. Man pasakė, kad yra karminiai dalykai. Jei jaučiate, man viskas sunkiai sekasi. Galutiniame etape viskas būna gerai, nes turiu angelą sargą.
Į Seimą ėjau du kartus, galbūt trečią kartą mano šansai būtų didžiausi. O kitas pretendentas – šast ir įėjo lengvai – iš niekur. Man taip nėra. Aš turiu labai sunkų kelią. Negaliu skųstis likimu, man jis sėkmingas, tačiau viską turiu užsidirbti.
Kokią savo būdo savybę stengiatės puoselėti, o kokią bandote įveikti?
Puoselėti stengiuosi vidinę savitvardą, vidinę pusiausvyrą. Tik kartais koks velniukas išlenda atsikirsti oponentams, ką aš padariau ir per paskutinį Tarybos posėdį (opozicijos lyderis Kęstutis Bartkevičius merui priekaištavo, jog šis netesėjo pažado Verslininkų asociacijai drauge vykti į Lenkiją – B. R.). To nebūčiau daręs, jei ne prokuroriškas tonas. Bet aš žmogus klystantis, nesu su sparneliais ar aureole.
Ir kartais priešgyniauju žiniasklaidai. Darau didelę klaidą ir tą žinau (juokiasi – B. R.).
Posakis, kuriuo dažniausiai vadovaujatės?
Nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi.
Kokį įsimintiniausią gandą apie save yra tekę girdėti?
Gandas pusiau rimtas ir absurdiškiausias buvo, kad aš esu „Palink“ atstovas. Gandų girdžiu kiekvieną savaitę, o jei dar skaityčiau internete komentarus… Nenoriu nieko įžeisti, tarp komentarų autorių pasitaiko visokių žmonių. Tačiau mano suvokimu, o ir užsienio ekspertai teigia, kad taip save realizuoja nevisaverčiai žmonės. Noriu juos nuraminti, neskaitau aš tų komentarų – manau, kad esu aukščiau to, kad skaityčiau tokį purvą.
Kaip reaguoju į gandus? Tikiu tokiais dalykais kaip pasąmonė. Žmogus turi savo erdvę, ir jo niekas negali priversti blogai jaustis, jei jis to nenorės. Tai jei aš neleisiu, jokie rašiniai nepaveiks.
Yra pas žmogų toks taškas, kai kurioje literatūroje vadinamas šventuoju tašku, kuris žmogų saugo. Greičiausiai toks šventasis taškas yra širdyje.
Atsitiktinumas lėmė, kad kalbamės Kalėdų išvakarėse, todėl negaliu nepaklausti, ką jos reiškia Jums? Šis interviu – savotiška galimybė apsilankyti mažeikiškių šeimose. Ką užsukęs į jų namus pasakytumėte, ko palinkėtumėte?
Man šis etapas – apmąstymų metas. Šis laikotarpis kažkaip keistai veikia – kažkokios vibracijos yra pačioje gamtoje, sunku tai nusakyti. Nori nenori šiame etape žmogus susimąsto, eina į savo vidų – aišku, jei jis protauja.
Aš tokiu metu kiek įmanoma stengiuosi iš savęs išgyvendinti neigiamas savybes, pykčius. Netgi žmogui, norinčiam man blogo, palinkiu geros kloties – tada pačiam palengvėja. Ką tu duodi, tą ir gauni. Net gamtoje taip yra. Suvokiau, ką krikščionybėje reiškia pasakymas, jei tau duoda į skruostą, atsuk kitą. Atsukdamas, gauni.
Mažeikiškiams šiuo svarbiu etapu linkiu susitaikymo su pačiu savimi. Suraskite tą šventąjį tašką – ir jokios pasaulio blogybės nepaveiks.
Ir su viltimi linkiu sutikti 2008uosius. Viskas bus gerai, nes aš tikiu pozityviu mąstymu. Tebūnie kiekvienam pagal tikėjimą.
Kalbino Birutė RUDOKIENĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
