Apolinaras Juodpusis. Akmenės krašto muziejaus archyvo nuotrauka
Nežinau, ar tik man, Viekšnių vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) auklėtiniui, taip atrodo, bet mintyse užčiuopiu reiškinių ir faktų, kad viekšniškiai – kokias specialybes jie bebūtų pasirinkę – talentą ir pomėgį rašyti neabejotinai turi ar turėjo, tad šiuokart ir noriu prisiminti nemažą būrį kraštiečių, kuriems rašymas, žodinė kūryba yra tarsi antroji (o gal net pati pirmoji!) profesija. Prieš tai norėčiau prisiminti ir tuo prisiminimu pagerbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus, kurie įvairiu metu moksleiviams skiepijo meilę gimtajai kalbai, rašybai, ugdė mumyse pirmuosius kūrybos įgūdžius.
Buvo neseniai nutolęs rūstus pokaris. Akmenės rajono laikraštis, kuriame tik po 20-mečio pats pradėjau dirbti (Viekšniai tada priklausė Akmenės rajonui), suprantama, neturėjo nė vieno profesionalaus žurnalisto, o pirmoji redaktorė buvo net be vidurinio išsilavinimo ir dar nelietuvė – buvusi pogrindininkė Cipa Racinaitė. Tad galime įsivaizduoti, kokia kalba šiuolaikinės kokybės požiūriu laikraščio puslapiuose vyravo. Užtat, pamenu, mokyklos direktorius, kartu ir lietuvių kalbos mokytojas Domininkas Vaičius mums, mokinukams paaugliams, draugiškai patardavo ir perspėdavo neskaityti tos anuometinės „Pergalės vėliavos“.
Sveikas, racionalus požiūris į gimtąją kalbą tradiciškai buvo atkeliavęs iš ankstesniųjų metų, iš Viekšnių valstybinės progimnazijos laikų, bet ir vėliau mokykloje, pamenu, daug lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų, didžia dalimi prisidėjo, kad viekšniškiai moksleiviai nepaliktų mokyklos būdami mažaraščiais.
Nebeišvardinsiu visų mokytojų lituanistų, sustosiu tik ties dviem, deja, jau Amžinybėn išėjusiais. Mokytojas Stasys Ablingis, pats būdamas gabus literatas, pamokose ir individualiai ugdė bei skatino daugelį auklėtinių pamėgti žodinę kūrybą. Mokytoja Stanislava Venslovaitė, buvusi ir mūsų klasės auklėtoja, pamenu, pamokose mus mokydavo analizuoti literatūrinius kūrinius, suprasti veikėjų charakterius, dialogų svarbą ir t.t.
Toji gera lietuvių kalbos ir literatūros pamokų tradicija, kaip jau minėjau, buvo atėjusi iš ankstyvojo tarpukario, o vėlesniuoju laiku toliau plėtojosi. Kitaip ar dabar turėtume pluoštus buvusių mokyklos auklėtinių (Leono Virkučio, Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės ir kitų) kadaise taip kruopščiai užrašytus prisiminimus apie Viekšnius ir viekšniškius?!
Įdomu tai, kad nemažas būrys buvusių mūsų mokyklos auklėtinių, pasirinkusių teisininko, istoriko, muziko ar kurią kitą specialybę, išsaugojo mokykloje užgimusį pomėgį rašyti. Kalbininkas Albertas Ružė – humanitarinių mokslų daktaras, docentas, knygų, mokslinių straipsnių autorius ir bendraautorius; teisininkas Vladislovas Burbulis ilgainiui tapo plačiai žinomu žurnalistu tarptautininku, dirbo kaip žurnalistas ar vadovavo korespondentų punktams Rumunijoje, Vietname, Maroke, Suomijoje, Lenkijoje; garsus Lietuvos teisininkas ir advokatas Kęstutis Lipeika, remdamasis bylų medžiaga ir advokato patirtimi, šūsnis rašinių yra sukūręs ir publikavęs (dar turbūt tiek glūdi jo archyve); istorijos mokytojas Juozas Elekšis šiandien garsėja savo sukurtų dainų bei giesmių tekstais, išleido arti dvidešimties knygų; teisininkas Rimantas Žilevičius savo knyga „Ožkelė giedojo gluosnyje“ (2011 m.) ir žaviais publicistiniais rašiniais atsiskleidė kaip gabus vaizdingo žodžio meistras. O ką jau kalbėti apie Juozą Erlicką – taip pat viekšniškį – rašytoją, poetą, publicistą, Lietuvos nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatą!
Būsiu nekuklus – mano brolis muzikologas Vaclovas yra parašęs ir publikavęs ne vieną šimtą straipsnių, apybraižų, radijo laidų apie Lietuvos muzikinę kultūrą, dabar baigia parengti trečią knygą iš savojo tritomio „Tai buvo…“, triūsia prie kitų tekstų. Taip pat čia dar būtina prisiminti ir kitus viekšniškius – žurnalistę Gražiną Biržietytę-Kriščiukaitienę, nusipelniusį kraštotyrininką Bronislovą Kerį, vėlgi žurnalistę Bernardą Steponavičiūtę-Plastininą, anuometinėje „Pergalės vėliavoje“ dirbusią Stasę Ivaškevičiūtę-Stelingienę, literatę Liudą Vasičevą, keliautoją, fotografą, poetą Paulių Normantą ir daug daug kitų plunksnos brolių ir sesių.
Grįžtu į savo klasę ir vėl prisimenu buvusią auklėtoją S. Venslovaitę. Tai turbūt didžiausias Jos, šviesios asmenybės, nuopelnas, kad Stasys Keinys – kalbininkas, redaktorius, humanitarinių mokslų daktaras, parengęs spaudai daugiau kaip 500 straipsnių terminologijos, kalbos vartosenos ir norminimo temomis; kad Valerija Gežinytė-Lėgaudienė – nusipelniusi mokytoja lituanistė, paskelbusi daug prozos ir poezijos kūrinių, S. Niūniavaitės premijos laureatė; kad mano suolo draugas Aleksandras Žvirzdinas, Vilniaus universitete baigęs lituanistikos mokslus, daugelį metų dirbo žurnalo „Mokslas ir technika“ redaktoriumi; kad Algimantas Šarkis po žurnalistikos studijų visą savo gyvenimą paaukojo spaudai. Buvusios klasės draugės dvi Nijolės – Lazdauskaitė ir Edrigevičiūtė – irgi buvo lituanistės. Humanitarinių mokslų profilį pasirinko ir daugiau mano klasės draugų. Turbūt ne per klaidą ir šių eilučių autorius atsidūrė „toje galeroje“ – žurnalistikoje. Šiandien daug kalbama, ginčijamasi apie dabartinės lietuvių kalbos būklę, jos vystymosi perspektyvas, ir kartais sunku suprasti, kas teisus. O kai girdi itin prastai lietuviškai kalbančius „šnekorius“, kai daugelis net aukštuosius mokslus baigę ir save inteligentais, net elitu laikantys nemoka sklandžiai dėstyti minčių, prisimenu literatės ir režisierės Stasės Niūniavaitės (kadaise Viekšnių progimnazijos auklėtinės) seniai išsakytus skausmingus žodžius: „Aš tik žinau viena: kas bevaldytų Lietuvą, o žemė, upeliai, kalneliai, gojai liks tie patys – jų nesurusins, nesuvokietins… Bet žmonės! Ar bekalbės lietuviškai po šimto metų?“ Taigi dabar ar tik … „nesuanglėsime“?!
Apolinaras Juodpusis
Lietuvos Žurnalistų sąjungos narys
Vilnius, 2015 m. lapkričio 14 d.
