Robertas DARGIS
„Man ne vosilkos asocijuojasi su trėmimais, o aguonos, skaisčiai raudonus žiedus į saulę tiesiančios, vėjo siūbuojamos, gležnos, augančios pačiose netikėčiausiose ir, rodos, netinkamiausiose vietose, tokiose kaip geležinkelio bėgiai ar pakelės, nejaukiai primenančios šviežio kraujo lašus ir gyvąsias atminties žaizdas. Aguonų nepastebėti neįmanoma: jos taip traukia žvilgsnius savo skaisčiu raudoniu – užtenka vos keleto aguonų, kad ištisas rugiagėlių ar ramunių laukas įgautų naują prasmę…“
Gedulo ir vilties dieną visada prisimenu vienos tremtinės aprašytus vaizdus, jos matytus pro vagono skyles.
Prisimenu savo tėvus ir senelius, ištremtus į Irkutsko sritį, kur gimiau ir aš. Prisimenu ne tiek jų pasakojimus (beje, jais dalijosi labai nenoriai), o jų žvilgsnius ir žodžius – juose niekada nebuvo neapykantos.
Žmonės, kurie perėjo pragarą, išliko, o grįžę į Lietuvą kūrė sau ir savo vaikams gyvenimą nuo vieno kartoninio lagamino, sugebėjo pakilti aukščiau to blogio, kurį jie išgyveno, niekada nedegė neapykanta ir nereikalavo keršto. Atleidimas jiems nebuvo susitaikymas, o viltis, kad gyvendami su mažiau neapykantos gebėsime sukurti kitokį gyvenimą savo vaikams ir anūkams.
Iš šių žmonių pagaliau turime išmokti vieną esminę pamoką – privalome visose situacijose ne ieškoti kaltųjų ir reikalauti keršto ar atpildo jiems, o tiesiog gerbti savo tautos praeitį bei pagaliau išmokti sutarti ir atleisti.
Prisiminkime, kokią bendruomenišką ir stiprėjančią visuomenę turėjome tarpukariu. Tačiau valstybės kūrybą nutraukė okupacija, o sovietai visų pirma pasikėsino į mūsų šalies lyderius.
Pirmiausia, kas buvo padaryta, – sunaikintos mūsų bendruomenės, t. y. valstybės stuburas – iniciatyvūs ir mąstantys žmonės.
Mes 50 metų neturėjome pamato, ant kurio stovi Vakarų demokratijų bendruomenės: privati nuosavybė ir ekonomiškai naudinga veikla, laisvė veikti ir kurti, parlamentarizmas, liberali demokratija.
Mes jau beveik tris dešimtmečius gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, bet niekaip negalime atsikratyti neapykantos vieni kitiems. Iki šiol Lietuvoje kažkas jaučiasi labiau nuskriaustas už kitus ir šių žmonių jausmais manipuliuojama. Iki šiol vis neatsikratome instinkto alkūnėmis irtis per minią ir lipti per galvas. Kiekvieną kartą nustembu, kai bažnyčioje palinkėję vieni kitiems ramybės, jau po kelių minučių rūsčiais veidais stumdomės prie durų ir iriamės alkūnėmis, lyg eidami į žūtbūtinę kovą…
Po kiekvieno vaikų ar paauglių neapykantos protrūkio politikai, psichologai ir visi susirūpinę piliečiai klausia to paties: iš kur toks žiaurumas? Atsakymas paprastas, bet mums nemielas: iš mūsų pačių. Juk nė vienas vaikas negimsta sadistu, rasistu, homofobu ar su visuomenei nepriimtinomis ydomis. Jie visa tai gauna šeimoje, bendruomenėje, socialiniuose tinkluose ir t. t.
Meilė, baimė ir neapykanta – tipiniai žmogaus išgyvenami jausmai. Kiekvienas iš mūsų tuos jausmus turime, bet išgyvename skirtingomis dozėmis. Mažas vaikas šių jausmų proporcijas pirmiausia dėliojasi šeimoje, vėliau mokykloje ir jį supančioje aplinkoje.
Dabartiniame technologinių permainų amžiuje mes vis dažniau girdime, kad viena svarbiausių ateities kompetencijų bus emocinis intelektas, formuojantis ne tik savęs suvokimą, bet ir bendravimą su kitais.
Emocinis intelektas apsprendžia mūsų supratimą, kaip mes mąstome ir elgiamės. Vaiko emocinis intelektas taip pat pirmiausia ugdomas šeimoje. Prisiminkime Justino Marcinkevičius palyginimą apie tėvų ir mokytojų vaidmenį: „Mokykla – tarsi duonos kepykla. Tešlą užminko tėvai, nuo jų priklauso, juoda ar balta bus duona, skani ar ne. Todėl, mano manymu, jei tėvai laukia iš mūsų ragaišių, tegul nepamiršta į tešlą įberti reikiamų ingridientų… Na, o mokyklos misija – gerai tą tešlą iškepti, nesudeginti“.
Jeigu bendražmogiškų vertybių sampratos šeimoje, mokykloje ir vaiką supančiame sociume skiriasi, tai vaikui natūraliai kyla klausimų, kaip iš tiesų jis turėtų elgtis.
Akivaizdu, kad kalbėti apie harmoningą ir atsakingą ateities kartą mes galėsime tik tada, kai patys savo mąstymu ir veiksmais pradėsime kurti tokią bendruomenę.
Dabar daug keliaujame, daug skaitome, internetas mums atvėrė begalinius informacijos srautus, bet ar radome ten suvokimą, kad visos didžiosios religijos – krikščionybė, budizmas, induizmas ar islamas kalba apie tą patį – atlaidumas yra viena svarbiausių vertybių, kuri turi būti esminė kasdieniame žmogaus gyvenime.
Tolerancija ir pakantumas kitaip galvojančiam ar kitaip mąstančiam, elementarus žmogiškasis dėmesys mūsų visuomenėje dar yra didis deficitas ir, matyt, pats didžiausias nuo sovietų laikų iki šiol… Ir, deja, joks politikas ar įstatymas šių nuostatų nepakeis, jeigu nesijausime atsakingi už kiekvieną savo veiksmą ar ištartą žodį, jeigu neišmoksime klausytis ir išgirsti.
Mes nuolat kalbame apie gerovės valstybę, bet ar susimąstėme, kad susipriešinusi ir neapykantos pilna visuomenė niekada nesukurs ateities, nes joje trūksta paprasčiausios vienybės ir suvokimo: permainas, kad ir mažais žingsneliais, kiekvienas turi pradėti nuo savęs.
Robertas DARGIS,
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
