Rašytojos darbai ir mintys – įkvėpimas šiandienos žmonėms

Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija įteikta ilgametei pedagogei, Mažeikių TAU rektorei Onai Venslovienei. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Galerija: https://www.santarve.lt/fotografiju-galerijos/rasytojos-gimimo-metines-paminetos-zidikuose-ir-mazeikiuose-2/

Mažeikių rajone kovo 8-ąją, minint rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos gimimo metines, jau 21 metus įteikiama jos vardo premija. Tądien įteikiama ir nominacija Židikų gimnazijos mokinėms, siekiančioms rašytojos puoselėtų idealų.

Žmonės, siekiantys rašytojos idealų

1915 metų pavasarį filantropę, pedagogę, rašytoją M. Pečkauskaitę gyvenimo keliai atvedė į Židikus. Jai buvo 38-eri. Šiame miestelyje rašytoja gyveno, dirbo ir kūrė penkiolika metų – iki pat mirties. Židikų kapinėse ji ir palaidota.
Siekiant paskatinti kraštiečius, puoselėjančius rašytojos atminimą, užsiimančius labdaringa, švietėjiška, kultūrine, visuomenine veikla, nuo 2007-ųjų kasmet teikiama Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija.
Dabar premiją gavusių arba kitaip „šatrijiečių“ sąraše – 21 asmuo. Tai pedagogų, bibliotekininkų, tautodailininkų bei kitose srityse dirbusių ar tebedirbančių žmonių būrys.
Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos bendruomenė irgi gali didžiuotis gausiu būriu mokinių, siekusių ir tebesiekiančių rašytojos puoselėtų idealų.

Reikėtų „šatrijiečių“ draugijos

Šiemet rašytojos vardo premija įteikta ilgametei pedagogei, o dabar Mažeikių trečiojo amžiaus universiteto rektorei Onai Venslovienei.
Kai Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyko premijos įteikimo ceremonija, visur spėjanti, įvairių idėjų turinti visuomenininkė užsiminė: kol kas dar nėra įkurta premiją gavusiųjų draugija. O jos reikėtų. Tam, kad laureatai, surėmę pečius, galėtų įgyvendinti švietėjiško pobūdžio sumanymus.
„Reikia pasverti savo metus, galimybes. Tačiau, manau, „šatrijiečių“ pažintį, susitikimą, pokalbį prie bendro stalo inicijuosiu“, – paklausta apie tai, ar imsis tokią draugiją steigti, atsakė „Santarvės“ pašnekovė.

Iš mokyklos – į universitetą

Iš vidurio Lietuvos kilusi O. Venslovienė skaičiuoja, kad trijose Mažeikių mokyklose pradinių klasių mokytoja, direktoriaus pavaduotoja dirbo apie 50 metų. Išėjusi užtarnauto poilsio, ji padarė 3 metų pertrauką. O tada įsiliejo į Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Mažeikių filialo veiklą.

Akimirka iš Mažeikiuose vasarą vykusios universiados. Nuotrauka iš TAU archyvo

Iš pradžių ji buvo vienintelio – Kultūros fakulteto dekanė. Vėliau buvo išrinkta rektore. Šiemet Mažeikių TAU bendruomenė minės 7-ąjį organizacijos veiklos gimtadienį.
Su pašnekove įdomu kalbėtis apie vaikus, tėvų ir vaikų, mokinių ir mokytojų santykius, mokyklos reikšmę žmogaus gyvenime, apie amžinąsias vertybes. Apie meną priimti sprendimus, susitarti ir su vaikais, ir su suaugusiais. Apie tikslus bei siekius, bendravimą su žmonėmis ir sunkumus, kurių tenka patirti, norint įgyvendinti pagrindinį TAU tikslą, – suteikti galimybę vyresnio amžiaus žmonėms mokytis.

Aplink geri žmonės

Vedžiodama po universitetą, rektorė mielai rodė, kur ir kokie užsiėmimai vyksta, džiaugėsi universiteto lankytojų pasiekimais sporte, mene.
O. Venslovienė prisiminė ir tai, jog kai tik TAU Mažeikiuose buvo įkurtas, visi glaudėsi viename „Sodų“ vidurinės mokyklos kabinete. Ilgainiui organizacija gavo ir daugiau patalpų. Visas jas reikėjo suremontuoti. Reikėjo baldų, įrangos. Reikėjo tam ieškoti ir lėšų, ir pagalbininkų.
„Mano kelyje pasitaikė geri žmonės. Jaučiu šeimos palaikymą ir jis yra pats svarbiausias. Universitetą lankantieji jau ir patys inicijuoja renginius, patys susiburia į veiklas. Esu dėkinga ir Mažeikių rajono savivaldybei už finansinę paramą“, – kalbėjo beveik 300 narių vienijančios bendruomenės vadovė.

Norėjosi akcentuoti lygiavertiškumą

Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorė Rima Širvinskienė prisiminė, kaip prieš daugiau nei 20 metų kilo idėja mokykloje rinkti Šatrijos Raganos idealų siekiančias mergaites.
Pasak direktorės, Lietuvai tapus nepriklausoma, kai šalis dar nebuvo tapusi Europos Sąjungos nare, bet jau siekė ja būti, apie moteris buvo galvojama kaip apie daiktą ar kaip apie gražų priedą prie vyro.
„Man kilo toks vidinis pasipriešinimas. Manau, kad vyrai ir moterys – lygiaverčiai partneriai. Moteris neturi laukti ant balto žirgo atjojančio princo, kuris suteiks jai gražią ateitį“, – nuomonę išsakė R. Širvinskienė.

Už grožį svarbiau protas

Pasak gimnazijos direktorės, prieš 141 metus gimusi M. Pečkauskaitė buvo ir yra pavyzdys, kad tam, jog moteris galėtų jaustis oriai, galėtų kurti, dirbti, nereikia vyro. Reikia noro mokytis, įgyti išsilavinimą. Tas pats ir kalbant apie rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
„Tai ir norėjosi, kad mergaitės užaugtų, suprasdamos savo vertę. Ypač tai aktualu dabar, kai akcentuojamas grožio, vartojimo kultas. Ne išorinis grožis yra svarbiausias. Protas, išsilavinimas – štai, ką reikia lavinti ir ko reikia siekti, norint būti stipria asmenybe“, – sakė R. Širvinskienė.
Gimnazijos vadovė džiaugiasi, kad tradicija rinkti rašytojos idealų siekiančias mergaites mokykloje prigijo, kad kandidatės pastebimos dėl savo veiklos, altruizmo, rimtumo.

Negaili gerų žodžių

Ir gimnazijos direktorė R. Širvinskienė, ir socialinė pedagogė Daiva Abrutienė apie Šatrijos Raganos idealų siekiančia mergaite šiemet išrinktą dešimtokę Aistę Simėnaitę atsiliepė tik pačiais geriausiais žodžiais.
„Tai labai darbšti mergaitė. Ji aktyviai dalyvauja mokyklos tarybos veikloje. Visada turi idėjų, jomis dalijasi su kitais ir visada būna pirmoji jas įgyvendinant. Kai mokykla dalyvauja projektuose, konkursuose, Aistė niekada neatsisako juose dalyvauti. Be to, ji geba labai gražiai piešti“, – gimnazistę apibūdino D. Abrutienė.

Reikėtų pasimokyti daugeliui

A. Simėnaitė „Santarvei“ sakė, jog jai tapti laureate buvo didelis džiaugsmas.
Nuomonę apie būsimąją nominantę, apie jos veiklą gimnazijos bendruomenė susidaro per ilgą laiką. Visus metus stebima, ką ji veikia, kuo domisi, tad kai mokiniams ateina laikas apsispręsti, kas bus nominacijos laimėtoja, sunkumų ir didelių diskusijų nekyla.

Nominaciją pelniusi Aistė Simėnaitė (pirma iš kairės) sulaukė gausybės sveikinimų. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

„Manau, kad ne tik aš ar ankstesnės nominantės, bet ir visi iš Šatrijos Raganos turėtume pasimokyti daugelio dalykų. Ji buvo įvairialypė, stipri asmenybė – rašytoja, vertėja, pedagogė, labdarė. Ji savo veiklai buvo atsidavusi visa širdimi, visu kūnu. Ir mes turėtume taip elgtis: daryti, kas mums patinka, kas sekasi“, – mintimis pasidalijo gimnazistė.

Apie padėkas altruistai negalvoja

A. Simėnaitė sako jau nuo vaikystės svajojanti apie tai, kad užaugusi dirbs mokykloje. Ateities planuose – psichologijos studijos. Pašnekovė galvoja, kad su psichologija jai pavyks suderinti ir polinkį menams. Jau dabar moksleivė stengiasi mokytis tam, kad ateityje svajonės taptų realybe.
„Sakyčiau, kad į Šatrijos Raganą galiu lygiuotis dėl to, kad labai siekiu savo užsibrėžtų tikslų. Ir dėl to, jog noriu kuo galėdama padėti kitiems. Ne finansiškai, bet moraliai. Stengiuosi kitus paskatinti, padrąsinti“, – kalbėjo A. Simėnaitė.
Dešimtokė sako, jog altruistas neturi galvoti apie žmonių, kuriems vienokioje ar kitokioje situacijoje padėjo, padėkas arba atlygį.
„Veiki, darai, ir pagelbėji dėl to, kad taip norisi. Na, o kai tavo veiklą pastebi, tai pastebi su kaupu. Ir tai, aišku, džiugina“, – pokalbį apibendrino rašytojos idealų siekiančios mergaitės nominaciją pelniusi moksleivė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto