Tiesioginio valdymo šmėkla lyg ir traukiasi nuo Mažeikių. Kadaise prisišmėklioję Tarybos nariai skuba atstatyti politinį teisingumą – į vieną mero pavaduotojo postą grąžinti prieš tris mėnesius iš pareigų išmestą mero pavaduotoją. Kitam postui siūlomas naujas žmogus, tai yra žmogus žinomas, tik jokiame gerai apmokamame politiniame poste dar nebuvęs.
Tie, kurie planuoja – kuria lauželį, arba planus įgyvendina – maišo tą politinę pusmarškonę (vieno produkto į tokią košę neįdėsi, kad ir kaip jungtumeis ar skirtumeis, jėgų per mažai ir postais reiks dalytis), šiandien visiškai nekreipia dėmesio į vargšą rinkėją.
O šis jau seniai nebesupranta, koks patiekalas jam siūlomas ir kodėl. Buvo rinkimai, paskelbė nugalėtojus. Šie sustumdė kėdes, pasidalijo darbus ir tarnystę mūsų labui. Ir viskas. Šitiek tai jau kiekvienam aišku.
O dabar?! Eilinis nei nuosavo, nei politinio valgiaraščio neišlepintas rinkėjas niekaip negali suprasti to valdžios šmėžavimo prieš jo akis. Dar, neduok Dieve, jei pagalvoja, kad jis: a) durnas; b) apyžlibis; c) kitas negalavimas … (įsirašyk pats).
Ir niekas jam normaliai nepaaiškina, kad tokia buvo, yra ir bus mūsų vietinė politinė virtuvė. Nestabili.
Manote, kad perdedu prognozuodama? Gal ir taip. Bet sutikite su teiginiu: kuo toliau į politiką, tuo daugiau medžių. Išrautų arba raunamų. Kita vertus, paradoksas: šast – ir tos politinės išvartos netikėtai atgyja, atželia, sėkmingai tiesia rankas, oi, atsiprašau, šakas. Į saulę, į gražų rytojų. Prisideda prie mūsų visų gerovės kūrimo.
Iki kitos politinės audros. Arba skersapūčio.
Mano minėtam eiliniam rinkėjui nesaugu. Jis nebesupranta, kas yra kas, kas yra su kuo, kas yra ilgam, kas trumpam. Žodžiu, nebežino, į ką apeliuoti, kam melstis, ko nekęsti. Viskas susimaišę, susimazgę, persipynę – kaip siūlai netvarkingos močiutės stalčiuje.
Ir tada šis rinkėjas ima gyventi savo gyvenimą, nebelįsdamas į politiką – neidamas balsuoti. Kvaila pozicija, žinoma. Kas iš to, kad įkiši galvą į smėlį, užpakalis vis tiek matysis. Geriau pasitelkti mimikriją – tokį patogų gyvųjų organizmų prisitaikymą prie aplinkos, siekiant išvengti nemalonių netikėtumų.
Taip ir išmoningas rinkėjas – geriau suorganizuos giminėje totalizatorių, nueis ir (pra)balsuos, kaip jam naudinga, paskui visi giminaičiai, draugai ir pažįstami sueis, pasidalys pinigėlius ir – nurims iki kito karto. Nes kadencijos laikotarpiui ką nors rengti nenaudinga – gali netekti investicijų.
Na ir kas galėtų prognozuoti, kad birželio mėnesio Tarybos posėdyje matėme ne politinį susidorojimą, o palydas į neilgas – beveik mokytojiškas – atostogas?
Apie tai ir šneku. Niekas. Bandytų rinkėjas lošti iš kitokio rezultato – subankrutuotų. Mažiausiai tris kartus per kadenciją. Jei ne visus penkis.
Todėl ir sakau: ne visokia rizika pasiteisina. Ypač kai statai už, tavo nuomone, logiškus pokyčius.
Politikoje logikos nėra! Užtat yra stebuklų.
