Lietuvos savivaldybių asociacijaVyriausybei pateikė siūlymus, kaip konkrečiomis priemonėmis kuo greičiau sustiprinti regionų ekonomiką ir vietos plėtrą. LSA paragina valdžią keisti požiūrį – mažinti centralizuotą valdymą ir suvokti, kad savivalda, turėdama tinkamas sąlygas ir motyvaciją, gali prisidėti prie šalies ekonomikos stiprinimo.
LSA prezidentas Mindaugas Sinkevičius tvirtino, kad šiais siūlymais, konkrečiomis priemonėmis savivaldybės siekia ne tik mažinti priklausomybę nuo centrinės valdžios, bet ir imtis savarankiškų žingsnių skatinant investicijas ir gaivinant ekonomiką regionuose.
Savivaldą, regionų savarankiškumą stiprinsiančia esmine priemone LSA laiko savivaldybių savarankiškųjų pajamų šaltinių plėtrą, lankstesnes sąlygasir galimybes pačioms skolintis.
Šiuo metu savivaldybių savarankiški pajamų šaltiniai yra menki, skolinimasis itin suvaržytas, tad jos beveik neturi galimybių pačios finansuoti investicijų. Lėšas šiam tikslui skiria centrinė valdžia.
LSA teigia, kad tokia centralizuota investicijų finansavimo sistema yra neefektyvi. Kodėl? Pirma, savivaldybės susiduria su dideliu neapibrėžtumu ir nežino, kiek ir ar iš viso gaus lėšų investicijoms. Antra, gali būti įgyvendinami nebūtinai tie projektai, kurių labiausiai reikia vietos bendruomenių poreikiams tenkinti, o tie, kuriems savivaldybės gali gauti lėšų prisiderinant prie įvairių ministerijų nustatytų prioritetų. Jei savivaldybė pati galėtų spręsti dėl investicijų, ji vykdytų galbūt mažiau projektų, bet koncentruotų lėšas į svarbiausius ir įgyvendintų juos greičiau.
Taigi, savivaldybių investiciniam pajėgumui užtikrinti LSA siūlo kelis būdus: padidinti savivaldybių mokestines pajamas, sukurti lankstesnes skolinimosi galimybes, prisiimant už tai visą atsakomybę. Raginama kuo skubiau įsteigti Savivaldybių paskolų ir garantijų mechanizmą (programą ar fondą), kuris padėtų spręsti regionų plėtros netolygumus, užtikrintų gyventojų teisę gauti kokybiškas viešąsias paslaugas nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos.
LSA nuomone, šį finansinį instrumentą Lietuvai svarbu sukurti dar šiais metais, kai Europos Komisija yra numačiusi beprecedentį lankstumą tokių mechanizmų steigimo procedūroms, kai egzistuoja visos sąlygos tam panaudoti ES struktūrinių ir kitų fondų lėšas.
Kita svarbi priemonė – didesni savivaldybių savarankiškųjų pajamų šaltiniai, kurie suteiktų motyvacijos geriau pritaikyti lėšas konkrečios vietos poreikiams. LAS neabejoja, kad tai padėtų išspręsti, pavyzdžiui, daug metų nagrinėjamą švietimo įstaigų tinklo optimizavimo problemą. Dabar savivaldybės nėra suinteresuotos pertvarkyti tinklą, nes mažos mokyklos gauna santykinai daugiau klasės krepšelio lėšų. Tačiau pakeitus finansavimo tvarką ir savivaldybėms suteikus teisę savarankiškai paskirstyti lėšas ugdymui, jos būtų motyvuotos optimizuoti įstaigų tinklą. Efektyviau naudojamų lėšų dalis liktų savivaldybėms ir jos galėtų panaudoti kitoms švietimo reikmėms, priklausomai nuo to, ko konkrečiai savivaldybei labiau reikia.
LSA deklaruoja: reaguoti į konkrečios vietos poreikius savivaldybės galėtų, jei būtų užtikrintas visas valstybės savivaldybėms deleguotų funkcijų finansavimas – jei jo nereikėtų nuolat „dangstyti“ ir taip jau nedidelėmis savarankiškomis lėšomis.
Tarp kitų LSA pateiktų savivaldybių savarankiškumą didinančių priemonių – siūlymas į savivaldybių biudžetus įskaityti dalį pridėtinės vertės ar pelno mokesčių. Savivaldybės taip pat akcentuoja svarbą įteisinti galimybę disponuoti nepanaudotomis tikslinėmis lėšomis, jų negrąžinant į valstybės biudžetą, o skiriant kitoms, vietos poreikius atitinkančioms reikmėms.
LSA primena: savivaldybių siūlymai suteikti joms daugiau finansinio savarankiškumo ir galimybių investicijoms visiškai atitinka EBPO išvadas ir rekomendacijas didinti savivaldybių savarankiškųjų pajamų šaltinius, atlaisvinti skolinimosi suvaržymus, užtikrinti pajamų stabilumą, leisti pasilikti ir savarankiškai paskirstyti nepanaudotas tikslines dotacijas.
Iš nedidelės savivaldybės gyventojo pozicijų žvelgiant į šiuos siūlymus ir norus, atrodo, kad jie yra pakankamai racionalūs. Ypač tuo atveju, kai savivaldybių šeimininkai žino, ko nori, ir yra tikri, kad to reikia. Iš žurnalisto pozicijos – atrodytų, kad kiekvienas regiono, krašto, administracinio „lopelio“ šeimininkas turi įrodyti, kad yra pajėgus susitvarkyti ir mato ne tik šios dienos problemą, bet ir perspektyvas. O kaip visa tai atrodo iš centrinės galios pozicijos, manau, sužinosime gana greitai.
