Deividas Makavičius kartu su kraštotyrininku Denisu Nikitenka džiaugiasi rastu apeiginiu akmeniu. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Mažeikių rajone, Renavo dvaro apylinkėse, aptiktas dar niekur neaprašytas ir mokslui nežinomas kuršių aukuras, dubeniuotasis akmuo. Tai apeiginis akmuo su Vakarų Lietuvos regionui būdingu plokščiadugniu dubeniu.
Spėjama, kad tai tik antras toks akmuo, rastas Lietuvoje, su išskirtinės, pailgos ovalios formos įdubimu viršuje.
Netikėtas radinys
Dubeniuotąjį akmenį aptiko Renavo dvaro sodybos direktorius Deividas Makavičius. Apie neįprastą akmenį jis išgirdo atsitiktinai, kai buvo svarstomas ekskursijos po Renavo dvaro apylinkes maršrutas.
„Žinojome, kad po sovietmečiu vykdytos melioracijos pas mus yra atvežtas ir paliktas dubeniuotasis akmuo. Turime šiek tiek informacijos, iš kur jis atvežtas ir panašiai. Kalbantis su sodybos darbuotojais, kolega prasitarė, kad netoliese yra dar vienas panašus akmuo. Prie jo anksčiau stovyklaudavę skautai. Sužinojęs apytikslę vietą ir ten nuvykęs radau akmenį, apie kurį buvo kalbėta“, – prisiminė D. Makavičius.
Renavo dvaro sodybos direktoriaus teigimu, iš karto buvo galima suprasti, kad tai apeiginis dubeniuotasis akmuo, tik ne toks, kaip iki šiol buvo įprasta matyti. Jis išsiskiria įdubimu.
„Akmenį nufotografavau, jo nuotraukas nusiunčiau klaipėdiečiui kraštotyrininkui Denisui Nikitenkai. Jis nuotraukas parodė archeologams, o šie patvirtino, kad tai gali būti kuršių apeiginis akmuo. Yra žinoma, kad mūsų rajono apylinkėse gyveno kuršių gentys, kurios naudodavo tokius akmenis“, – kalbėjo D. Makavičius.
Išskirtinis akmuo
D. Makavičius pasakojo: dubeniuotuosius akmenis įprasta vadinti aukurais, tačiau tai nėra tikrieji aukurai, nes juose paprastai nebūdavo deginama ugnis.
„Į atrasto akmens įdubimą greičiausiai būdavo pilamas skystis, kurį aukojo, – alus, midus. Net perkūnijos metu prilijęs vanduo įdubime buvo laikomas šventu. Ugnis, laužas paprastai per apeigas būdavo kuriamas šalia dubeniuotojo akmens“, – paaiškino D. Makavičius.
Pasak direktoriaus, nemažai dubeniuotųjų akmenų atsirado kitose vietose – sovietmečiu vykdant melioracijos darbus, akmenys būdavo tempiami iš vienos vietos į kitą. Akivaizdu, kad surastas akmuo šioje vietoje guli šimtmečius, jis nebuvo judintas.
„Pagal atitinkamą metodą nustatėme, kad šis akmuo čia guli labai seniai. Jis unikalus savo dubeniu, įdubimas – ovalo formos. Gali būti, kad mūsų radinys pagal formą – tik antras toks Lietuvoje. Dažniau įdubos būna taisyklingos – apvalios“, – sakė D. Makavičius.
Tikimasi, kad daugiau apie radinį pavyks sužinoti ištyrinėjus jo aplinką.
„Pagal randamus įrankius, papuošalus ar kitus daiktus galima nustatyti, kaip tuomet gyveno žmonės, kokio amžiaus gali būti pats akmuo“, – paaiškino D. Makavičius.
Ateities planai
Kur guli akmuo, nėra skelbiama, kad kas nors savavališkai nepradėtų kasinėti aplink jį.
„Kultūros paveldo departamentui esame pateikę reikalingus dokumentus, kad šis akmuo būtų įtrauktas į kultūros paveldo saugomų objektų sąrašą, kad aplink akmenį būtų pažymėta raudona zona – draudimas kasinėti be leidimo. Kai bus sutvarkyta teisinė mūsų radinio apsauga, bus galima ir pirmuosius lankytojus atvesti“, – sakė D. Makavičius.
Galvojama ir apie kreipimąsi į atitinkamas institucijas dėl finansavimo, kad būtų galima atlikti archeologinius kasinėjimus ir tyrimus.
„Spėjame, kad ten turėtų būti akmens amžiaus gyvenvietė. Gal pavyktų atkurti pirmykštį vaizdą, kaip tada viskas atrodė. Svarbu tiksliai sužinoti laikmetį, išsiaiškinti, kada ta gyvenvietė išnyko ir dėl kokių priežasčių. Tai padarę galėtume rengti ekskursijas – lyg pagonišką baltišką pasivaikščiojimą“, – apie ateities planus kalbėjo D. Makavičius.
