Prie stalo, virš kurio tvyro jauki šiluma, sklindanti iš visų keturių kambario kampų, sėdi trys įvairaus amžiaus moterys. Virpanti žvakės liepsnelė, į lėkštutes sudėti kalėdiniai saldumynai kuria šventinę nuotaiką ir dvelkia vidine šeimos ramybe.
Šią ramybę sujaukia į ją įsibrukęs svetimas žmogus, kuris priverčia šeimynykščius varžytis, tačiau tai trunka tik trumpą akimirką. Po poros sakinių mus skyrusi nematoma siena išnyksta ir užsimezga nuoširdus ir atviras pokalbis.
IŠ KETURIŲ SESERŲ
LIKO VIENA
Mažeikių pakraštyje, iš visų pusių apsuptas pušyno, stovi vienkiemis. Visiškai greta driekiasi geležinkelis. Šioje gražios gamtos apsuptoje sodyboje su Stanislovo šeima gyvena ir sausio 3-iąją savo 100-mečio jubiliejų atšventusi jo mama Bronislava Končienė. Linksmai ir dar visai guviai močiutei su aplinkiniais bendrauti šiek tiek trukdo tik susilpnėjusi klausa. Todėl kartkartėmis į mūsų pokalbį tenka įsikišti „vertėjams“ – sūnui, marčiai, dukterėčiai.
Bronislava gimė ir augo čia pat, netoli Mažeikių esančiame Užlieknės kaime. Ji buvo antroji iš keturių seserų. Šiandien nebėra nei vyriausiosios, nei abiejų jaunesniųjų. Pati Bronislava jau 25 metus našlauja. Prieš tris dešimtmečius, palikusi savo vyrą jųdviejų ūkyje, moteris atvažiavo į Mažeikius slaugyti garbaus amžiaus sulaukusios vyro giminaitės.
Sutikusi savo 100-mečio jubiliejų, senutė netrukus mirė. Bronislava liko gyventi jos bute kartu su savo vyriausia negalią turinčia dukra Zofija, kuriai reikėjo mamos priežiūros.
B. Končienė išaugino tris vaikus. Vienas mažylis, vos sulaukęs metukų, mirė. Vyresnysis sūnus Jonas gyvena Užlieknėje, tėvų ūkyje. Dabar jau 75-erių vyriausioji dukra, kurios prižiūrėti mama nebeįstengia, įkurdinta Duseikių pensionate. Prieš kokius dešimt metų jauniausiasis sūnus Stanislovas, su šeima gyvenęs Smėlio gatvėje, pasiėmė mamą pas save. O prieš septynerius šeima įsigijo šį nuošalų vienkiemį, kurio dabar nė už ką nebeatsisakytų.
Sodyboje gyvena penkiese. Be Stanislovo, jo žmonos Ritos ir sūnaus, taip pat Stasiuko, čia savo namus rado ir Bronislavos dukterėčia Birutė. Stanislovas ir Rita turi darbus Mažeikiuose, Stasiukas lanko Senamiesčio vidurinės mokyklos septintąją klasę, tad dienomis senolei nuobodžiauti neleidžia jos vyriausiosios sesers dukra.
RIEBUS MAISTAS
SVEIKATOS NESUGADINO
Gana smulkaus kūno sudėjimo, raukšlelių išvagotu, bet nė kiek nesurukusiu veidu Bronislava sako sveikata nesiskundžianti. Ligoninėje gulėjusi tik kartą, kai buvo patyrusi kelio traumą. Senolės neima ne tik peršalimo ligos, bet ir gripas. Kartais užpuola čiaudulys, pakosti, ir vėl eina kaip niekur nieko. Viena bėda – silpnumas kojose. Kad saugiau jaustųsi, vaikšto su vaikštyne. Vasarą, kai atšyla, Bronislava stengiasi kuo ilgiau pabūti kieme, gryname ore. Kartais nužingsniuoja ir iki pat miško, kuris prasideda už kokio šimto metrų.
„Kai mus visus gripas iš koto buvo išvertęs, jai liga neprikibo. Jos varomoji jėga ir pagrindinis vaistas nuo visų ligų – „Trejos devynerios“, – sako dukterėčia.
„Negalėčiau be šių „vaistų“ gyventi, – patvirtina močiutė. – Rytais nevalgius ir prieš kiekvieną valgymą tris kartus per dieną išgeriu po valgomąjį šaukštą šio gėrimo, ir esu sveika“.
Senolė valgo iš lėto, bet stiprų maistą. Ji neapsieina be duonos ir mėsos. Labiau mėgsta kiaulieną. Jeigu valgo sumuštinį, tai ant viršaus būtinai turi būti užbarstyta susmulkinto česnako. Anot marčios, jos anyta valgo vyriškai ir nebijo, kad maistas bus per riebus. Mėgsta ne tik riebią mėsą, bet ir tokią pat sriubą. Jei sriuba jai pasirodo per liesa, paskanina ją aliejumi, kaip reikiant drėbteli grietinės. Bronislava dar neblogai mato, ypač kai žiūri į tolį. Prieš kokius metus dar ir siūlą į adatą be akinių sugebėdavo įverti.
„Man viskas gerai, valgiui nesu išranki ir skųstis nemėgstu. Tik štai va, skaityti ir rašyti neišmokau. Nuo devynerių teko eiti tarnauti pas ūkininkus, tad apie mokslus galėjau tik pasvajoti“, – dėl savo gyvenimo nebėdoja senoji.
SENOLĖ IR ŠIANDIEN
NORI PUOŠTIS
Bronislava visą gyvenimą buvusi linksma. Nuo jos lūpų niekada neprapuldavo šypsena. Ji visad stengdavosi būti svetinga, ir pro duris svečio tuščiomis neišleisdavo. Jeigu tik kokį gardesnį kąsnelį turėdavo, jis būtinai atsidurdavo išeinančiojo krepšelyje.
Kur susibūrimai, žemaitiškas vaišingumas, ten ir dainos bei muzika. Kai visa šeima dar gyveno tėviškėje Užlieknės kaime, namuose būdavo labai linksma. Sūnus Jonas buvo muzikantas, turėjo subūręs kapelą, kurią kviesdavo į vestuves, krikštynas, įkurtuves, grodavo visose gegužinėse. Vyras, taip pat Jonas, irgi buvo linkęs į muziką, turėjo smuiką, kurį dažnai mėgdavo pačirpinti. Nenusileisdavo ir Bronislava, kuri vyrams pritardavo ne kokiu nors muzikos instrumentu, bet savo dainingu balsu. Ir dabar, kai visa giminė susirenka, troba skamba nuo muzikos ir dainų. O kartais ir svečių nereikia.
Atsisėdusi už stalo senolė ima ir užtraukia: „Aš ne gerti atėjau, ne ulioti atėjau, savo mielo kaimynėlio aplankyti atėjau…“
Visą gyvenimą buvusi puiki šeimininkė, ji ir dabar nori pati ugnį įkurti, grindis pašluoti, savo drabužėlius išsiskalbti, lovą pasikloti. Anot artimųjų, nelabai jai gali įtikti. „Aš viską galiu pati“, – tvirtina.
Kaip ir dauguma moterų, senolė labai mėgsta gėles, kurios būtinai turi kvepėti. Geltona – pati mėgiamiausia jos spalva. Nuo jaunystės iki šių dienų išliko noras puoštis. Kaip pastebi namiškiai, močiutė stengiasi veidrodžio iš rankų neišleisti: riša vieną skarelę, kitą, trečią… Esanti labai tvarkinga, mėgstanti kvėpintis, pradėjusi naudoti įvairius kremus.
Visą gyvenimą šimtametė buvo labai pamaldi. Kai Mažeikiuose gyveno netoli bažnyčios, ten būdavo jos kelio galas. Ir pasimelsdavo, ir susitikdavo bei pabendraudavo su pažįstamais.
Dabar bažnyčia nebepasiekiama, tad kasdien po kelis kartus kalba rožančių, meldžiasi už gyvuosius ir mirusiuosius.
Penktadieniais Bronislava visada laikydavosi pasninko ir nevalgydavo mėsos. Marti Rita išduoda paslaptį, kad dabar močiutę dažnai apgauna, nes tokio garbingo amžiaus žmogui pasninkauti nebeprivalu.
GIMINĖS RYŠIAI
STIPRŪS
Vaikystės Bronislava kaip ir neturėjo. To laikotarpio prisiminimai gana slogūs. Tėvai buvo kilę iš biedniokų, tad mergaitė vaikystėje turėjo piemenauti. Šąlančiomis nuo rytmečio rasos kojomis, o rudenėjant braidydama po šalnų pakąstą žolę, ji ganė žąsis, avis, vėliau – karves. Išaugusi iš piemenaitės amžiaus, tarnavo už mergą. Patyrusi daug vargo, nors ir neturėdama laiko rūpintis sveikata, stebuklingai ją išsaugojo.
Ištekėjo už vyro iš turtingesnės šeimos, paveldėjusio iš savo tėvo 19 hektarų žemės ir miško, bet ir tuomet darbų pakako nuo ryto iki vakaro.
Sovietiniais laikais Jonas dirbo kolūkio sandėlininku, brigadininku, o Bronislava – lauko darbininke. Savaitgaliais nuvažiuodavo į Mažeikių turgų, aplankydavo ten gyvenančią seserį.
Rodos, tai buvo taip neseniai, bet vis dėlto prieš daugelį metų. Senolė šiandien turi keturis anūkus ir tiek pat proanūkių. Vyriausiajai anūkei Sandrai jau 30, jauniausiam anūkui Stasiukui netrukus bus 14. Tokio pat amžiaus kaip Stasiukas ir vyriausioji Bronislavos proanūkė Toma. Mažiausiajai Skaistei vos pustrečių. Močiutė neužmiršta nė vieno iš jų. Jaunosios šeimos atžalos taip pat ją nuolatos lanko. Giminės ryšiai stiprūs ir artimi. Jeigu kokios šventės ar močiutės vardynos, kurios minimos rugsėjo 3iąją, suvažiuoja visi. Jei tam kas nors sutrukdo, senolė sulaukia sveikinimų arba per kitus perduodamų dovanų.
Ir tądien, kai prieš pat Naujuosius lankėme Bronislavą, ji sulaukė sveikinimo iš Australijos, kurioje bene penkeri metai gyvena Birutės sesuo ir jos dukterėčia Eugenija. „Jūs visada buvote ir esate mums visiems lyg saulės spindulys“, – rašo moteris, išvažiavusi į tolimą šalį slaugyti savo sergančio dėdės. Jis neseniai mirė, o urną su jo palaikais Eugenija parvežė ir palaidojo gimtinėje.
BUVO PIRMOJI ŠOKĖJA
IR DAINININKĖ
Įdomu, kaip šimtametė pati, iš šalies žiūrėdama į savo gyvenimą, jį vertina. Anot jos, nors kaip šunelis ji prie ūkininkų vargo, tačiau niekada nesiskyrė su šokiu ir daina.
„Buvau tikra vakaruškų šokėja ir visi mane gyrė, kad moku gražiai šokti. Visame kaime taip pat buvau laikoma pirmąja dainininke. Dabar viską užmiršau, tik visokios „stalavuškos“ atmintyje beišliko, – keliais šykščiais sakiniais savo jaunystę apibūdina senolė ir tęsia. – Šiandien gyvenu labai gerai. Džiaugiuosi, kad sūnus ir marti man geri, kad visi manimi rūpinasi, o svarbiausia, kad sveikata ir jėgos kol kas neapleido. Kartais širdelė susopa, bet Dievulis vis dar laiko. Kiek šioj žemėj liko to džiaugsmo, nežinia. Norėčiau pagyventi, nes labai jau negera galvojant, kad teks po velėna lįsti. Iš seserų, matyt, buvau stipriausia, kad iki šiol gyva. Manau, jog Dievas laiko tam, kad galėčiau melstis už visą giminę, o mirtis aplenkia todėl, kad mano gyvastį rožančėlis palaiko. Nugyvenusi amžių turiu teisę ir kitus pamokyti: reikia visus mylėti taip, kaip patį save. Tik tada visi, kurie šalia tavęs, bus ir tau geri. Noriu pasakyti, kad visus užjaučiu, už visus meldžiuosi, visiems linkiu sveikatos ir laimės.“
Atsisveikinant paprašyta padainuoti, šimtametė bandė prisiminti ir vieną, ir kitą dainelę. Iš pradžių jai sunkiai sekėsi, bet kai išsijudino ir jaudulys praėjo, raginti nebereikėjo. Vieną po kitos ji traukė senas lietuviškas dainas: „Išgerk pilną, rasi gale vilną. Iškedenk, išpurenk, bus kišenė pilna“…
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Jubiliejinio gimtadienio proga Bronislava Končienė sulaukė sveikinimų ir dovanų.
