Po vieno ar kito nelaimingo, mirtimi pasibaigusio įvykio viešojoje erdvėje pasigirsta kaltinimų vieni kitiems: kodėl nepuolėte gelbėti į nelaimę papuolusio žmogaus.
Gal į pagalbą neskubame ir savo jėgomis nepasitikime dėl to, jog neturime pakankamai žinių, kaip ją teikti?
Požiūris kinta į gera
Nelaimės nesirenka nei žmonių, nei laiko, kada užklupti. Pavojų ir rizikos faktorių, grasinančių sveikatai ir gyvybei, yra visur – namie, darbe, lankantis viešose vietose, ilsintis, keliaujant.
Vienas svarbiausių faktorių, nulemiančių, ar pavyks išgelbėti gyvybę, – pirmosios pagalbos teikimo įgūdžiai.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Mažeikių filialo instruktorė Vykinta Korsakienė teikti pirmąją pagalbą žmones moko 25 metus. Lygindama tai, kokia situacija buvo anksčiau, pašnekovė sako pastaruosius 10 metų matanti pokyčius į gera.
„Anksčiau būdavo, kad žmonės ateidavo į mokymus tik dėl to, kad reikia. Ir prašydavo „pažymėti“, kad jis išklausė programą ir atnaujino įgūdžius. Dabar visi nori tokių mokymų. Užaugo pakankamai sąmoninga jaunoji karta, kuri supranta: žinios reikalingos jiems patiems – reikia mokėti padėti artimajam“, – pastebėjo V. Korsakienė.
Plačiau skaitykite penktadienio laikraštyje.
