Kūčios ir Kalėdos – tarpusavyje labai susijusios. Tai – šeimos ir bendravimo šventės. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, Kalėdų šventės prasmę papildė krikščioniškoji – Dievo sūnaus Jėzaus gimimas. Per Kūčias, kada naktis ilgiausia, pagal senąjį liaudies kalendorių, mūsų protėviai atsisveikindavo su senaisiais metais. Kūčių pavadinimas kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčios – pavadinimo.
PRIEŠ KALĖDAS –
ADVENTINIAI TURGŪS
Švietimo skyriaus vyr. specialistė, etninės kultūros išsaugojimo ir plėtros tarybos narė, etninės kultūros konsultantė Violenita Juškevičiūtė pastebėjo, kad kai kuriose Lietuvos vietose pamažu atgaivinami senieji Kalėdų papročiai. Būta kalėdinių prekyviečių tradicijos. Tai trys Advento turgūs: šeškaturgis, skaistaturgis ir saldaturgis. Turgų laikas prasidėdavo nuo gruodžio 13-osios šv. Liucijos dienos – Šviesos dienos. Šviesos diena svarbi tuo, kad nuo jos žiūrėdavo, kokie bus ateinantys metai. Kiekviena diena atitinka kitų metų mėnesį. Būdavo spėjama, kad koks oras yra gruodžio 13-ąją, tokie bus sausio orai. 14-osios orai atitiks vasario, 15-osios – kovo, 16-osios – balandžio orus ir taip toliau.
Kuo skyrėsi vieni turgūs nuo kitų? Šeškaturgyje buvo prekiaujama įvairiais rankų darbo daiktais, skirtais apsiginti nuo šalčio. Tai pirštinės, kojinės, išdirbti kailiukai, šalikai, kailinės kepurės. Turgaus pavadinimas kilęs nuo šeško. Lietuvos kaime prieš Kalėdas pasibaigdavo samdinių tarnavimo laikas. Grįžę atostogų, jie gaudydavo šeškus, išdirbdavo jų kailius, juos pardavinėdavo ir pirkdavo savo panelėms dovanas.
Skaistaturgis – tai buvo dovanų mugė, per kurią buvo perkamos visokios dovanos. Senovėje dažniausios dovanos būdavo karoliai, skarelės, kaspinai merginoms. Vyrai sau pirkdavo peilius, kailines kepures.
Paskutinis turgus prieš šventes – saldaturgis vykdavo šeštadieniais. Jame žmonės pirkdavo viską, ko reikia šventiniam stalui: spanguolių, aguonų, medaus, džiovintų grybų, saldumynų, meduolių. Toks paprotys rengti saldaturgius buvo Šiaurės Lietuvoje. Tą tradiciją jau yra atgaivinę joniškiečiai.
KŪČIOMS REIKĖDAVO
PASIRUOŠTI
Kūčios – paskutinis Advento vakaras, ir nuo seno įprasta jį praleisti santūriai. Tai – išskirtinai šeimos šventė, susitaikymo su protėvių vėlėmis vakaras, be linksmybių ir alkoholio. Nuo seno patariama per Kūčias užmiršti „aš“ (savąjį ego). Tą dieną turi mąstyti tik apie „mes“.
Kūčių dieną yra labai daug draudimų. Jie susiję su tuo, kad būtų geresnis derlius, sveikata, kad lydėtų sėkmė. Reikia užbaigti visus svarbiausius darbus. Negalima verpti, austi, kulti, malkų skaldyti. Šie triukšmingi darbai gali supykdyti Perkūną, o šis – sukelti ateinančių metų didžiules vasaros audras, kurios pakenktų pasėliams, gyvuliams, trobesiams, žmonėms. Negalima ir siūti, nes avims galvos svaigs, gyvuliai sunkiai prieauglio susilauks. Kūčioms nepalik nesuverpto kuodelio, nes jį prispjaudys raganos.
Kūčių dieną žmonės dažniausiai nevalgydavo, o jei ir valgydavo, tai sausai, ir skubėdavo sutvarkyti namus. Anksčiau Kūčių dieną į namus parsinešdavo eglių, pušų ar kadagio šakelių ir jomis papuošdavo kambarį. Iki Kūčių turėdavo būti grąžintos visos skolos, ypač kaimynams. Reikėdavo susitaikyti su visais, baigti visus pykčius ir nesutarimus. Kūčių dieną susibarti reiškia nesutarimus visais kitais metais. Tą dieną nesiskolindavo, nes gyvuliai nesiveis.
Nuo seno daugiausia darbo prieš šventes būna moterims. Jos turi ne tik įprastus namų darbus atlikti, bet ir trobas iššveisti, Kūčioms ir kartu Kalėdoms skanaus maisto paruošti, o vakare dar į pirtį suspėti. Taip simboliškai apsivaloma ne tik nuo nešvarumų, bet ir nuo blogio bei ligų.
KŪČIŲ PAPROČIAI
SUJUNGIA KARTAS
Pasak V. Juškevičiūtės, pas mus labai svarbus apeiginis maisto kodas. Tai reiškia, kad svarbu ne tik prikimšti pilvą, bet visas šventes baigti bendru susėdimu. Sėdėjimas prie bendro stalo simbolizuoja gyvybės tąsą, atsinaujinimą.
Tokios Kūčių vakarienės kaip pas mus užsienyje nėra. Ten paruošiamas tik vaisių stalas. Nieko simboliško ir ypač prasmingo, kaip yra pas lietuvius, užsieniečiai neturi.
Ant stalo, kur dedami Kūčių valgiai, po balta lino staltiese padedamas kuokštelis šieno. Tai tarsi sąsaja su Kristaus gimimu, nes ką tik gimęs kūdikėlis buvo paguldytas į prakartėlę su šienu. Per Kūčias valgomi tik pasninko valgiai, kurie turi savo reikšmę. Juos gamindavo ir mūsų protėviai, jų nesudėtingas receptūras palikdami mums kaip kraitį, sujungiantį kartas.
Pagal senąjį Mėnulio kalendorių anksčiau buvo gaminami 9 patiekalai. 9 mėnesius trunka augmenijos vegetacijos ciklas, 9 mėnesius laukiama naujo žmogaus atėjimo į pasaulį. Taigi Kūčių valgiai simboliškai atspindi nenutrūkstamą gyvybės saitą. Išaugintas grūdas sujungia žmonių kartas, mirusiuosius su gyvaisiais.
„Mūsų kultūroje daug patarlių, priežodžių, susijusių su skaičiumi „devyni“. Ar žinote, iš kur kilęs priežodis „devintas vanduo nuo kisieliaus“? Ruošiant Kūčių kisielių, avižinius miltus vis užpila vandeniu ir nukošia. Po devinto karto vanduo lieka vos vos permatomas“, – magiškąjį skaičių apibūdina V. Juškevičiūtė.
Dabar ant Kūčių stalo padedami 12 patiekalų taip pat turi savo reikšmę: jie simbolizuoja 12 metų mėnesių. Kiekvienas ateinančių metų mėnuo turi būti tinkamai pamalonintas.
Vakarienę pradėdavo vyriausias šeimos narys arba šeimininkas. Būdavo padedama tuščia lėkštė protėvių vėlėms, nes tikima, kad tą vakarą jos sugrįžta į namus ir vaišinasi kartu, tarytum būtų greta mūsų. Tad ir mums šio dvasinio pabendravimo pamokas, tą tradicinį palikimą reikia perduoti jaunajai kartai, kad ji, tiesdama lino staltiesę ant šienu pabarstyto stalo, dėdama tuos pačius autentiškus šios vakarienės valgius, prisimintų ir mus.
Valgyti pradedama susikaupus. Kas ilgiausiai valgys Kūčias, tas ilgiau gyvens, o kas pirmas pavalgys, tam seksis pirmam darbus nudirbti. Vienam Kūčių vakarą negalima būti. Atėjęs prašalaitis atneša sėkmę.
KIEKVIENAS VALGIS
TURI SAVO SIMBOLĮ
Pirmasis valgis, kuriuo dalinamasi susėdus prie stalo, yra paplotėlis arba kalėdaitis – Dievo duona. Gražus paprotys juo dalintis laužiant ir išsakant gražius palinkėjimus, sveikinimus. Vėliau šv. Kalėdų valgiai apibarstomi susmulkintais kalėdaičiais, kad šeima gyventų santarvėje ir mylėtų vienas kitą. Po to valgomi sūrūs valgiai – žuvis, silkė, grybai. Žuvis ir silkė – vaisingumo simboliai.
Svarbiausias Kūčių vakarienės valgis – kūčia. Ją gaminant šutinti ir padaiginti kviečiai (gali būti ir miežiai, rugiai), žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės sumaišomos su medumi pasaldintu vandeniu. Pagal tradiciją kūčios turi paragauti visi, kas sėdi prie stalo, tad indas su kūčia siunčiamas aplinkui stalą. Šis valgis – bendrumo simbolis. Papildomai prie kūčios dar valgomi obuoliai, riešutai. Apeiginis kūčios valgymas turi lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus.
Kiekvienas kūčių valgis kažką simbolizuoja. Žirniai – pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus bei žmonių ašaras. Jų reikia valgyti, kad kitais metais mažiau būtų skausmo ir ašarų. Kviečiai – skalsos, sotumo simbolis. Jų paragavus, visus metus užteks duonos kasdieninės. Aguonos, linų sėmenys, kanapės apeigose simbolizuoja derlių, gausą. Tai sėkmės ir ištekliaus simboliai. Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus.
Kūčių vakare šeimininkui ir šeimininkei dera suvalgyti pusiau pasidalintą obuolį, kad šeimoje visada būtų darna. Medus – šviesos ir sveikatos simbolis, vaisingumo ženklas bei turto išraiška. Riešutai – tvirtumo, sotumo, meilės simbolis. Prėskučiai simbolizuoja paskutinės vakarienės duoną. Spanguolės – gyvybę, ir saugo visus nuo ligų ir priešų. Visi apvalios formos patiekalai simbolizuoja sugrįžtančią saulę, šviesos pergalę prieš tamsą gamtoje ir gyvenime.
Per žemaičių Kūčias neapsieinama be avižų kisieliaus, mėgstami rauginti kopūstai su žirniais, troškinti su aliejumi, cibulynė su virtomis bulvėmis, virtos pupos.
BURTAI IR SPĖJIMAI
Nuo senovės žinomi įvairūs Kūčių būrimai ir spėjimai, lemiantys gyvulininkystės ir žemdirbystės sėkmę, vedybiniai burtai, abstraktūs, mirusiųjų kulto burtai.
Nuo Kūčių stalo niekada viskas nesuvalgoma ir nenukraustoma, nes tuščias jis – blogų ateinančių metų ženklas. Po vakarienės šeimininkas bent po kąsnelį Kūčių stalo vaišių nunešdavo į tvartą gyvuliams, nes tas vakaras ir naktis – suartėjimo su gyvūnais, jų palenkimo sau laikas. Sakoma, kad Kūčių naktį gyvuliai ima tarp savęs kalbėtis, tačiau žmonėms nevalia jų klausytis, nes tas, kas jų kalbą išgirsta, greitai miršta. Kūčių naktis stebuklinga – lygiai dvyliktą valandą nakties net vanduo vynu gali pavirsti.
Jei Kūčių diena saulėta, kitais metais galima tikėtis gero pupų ir žirnių derliaus, jei lyja – miežiai gerai derės. Žemdirbiai Kūčių naktį žiūri į dangų. Jei naktis žvaigždėta, giedra – tai ženklas, kad ateinančiais metais gyvuliai gerai augs, bus daug vaisių, miško gėrybių, o jei apsiniaukusi – bus geras javų derlius.
Kūčių vakarą po vaišių, jei esi drąsus, užlipk ant aukšto ir žiūrėk į stalą, prie kurio valgei. Jei pamatysi karstą, greitai mirsi, jei merginą – vesi. Pasibaigus Kūčių vakarienei, mama paima kviečių saują ir beria grūdus vaikams ant galvų. Kuris iš jų daugiau grūdų sugaus, tas turtingiau gyvens.
Kūčių vakarą mergina sugauna gaidį ir duoda jam lesti duonos, grūdų ir vandens. Jei gaidys geria vandenį – vyrą gaus girtuoklį, jei lesa duoną – vyras bus dykaduonis, jei grūdus – turės vyrą darbininką.
KALĖDOS
Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Per Kalėdas, o gal net ir išvakarėse per Kūčias per kaimą būdavo velkamas blukis. Tai gali būti kaladė, rąstgalys, simbolizuojantis senuosius metus, senas bėdas ir vargus. Blukį valkiodavo po kaimą, lyg surinkdami visą blogį. Po to kaimo pakraštyje jis būdavo sudeginamas. Kartu tai yra ir mirimas – senojo sunaikinimas. Kalėdos – gimimas, Saulės sugrįžimas.
Latvijoje Kūčių vakarą vadina Blukų vakaru. Europoje per mūsų Kalėdas yra paprotys deginti kelmą ar pliauską. Tokią tradiciją turi italai, prancūzai, ispanai, belgai ir kitos tautos.
Per Kalėdas labai svarbi sveikinimų ir linkėjimų galia, magiška žodžio galia. Dabar siunčiami šventiniai sveikinimo atvirukai, o anksčiau linkint sveikatos, gero derliaus, prieauglio buvo tikima didžiule žodžio magija. Manoma, kad kalėdojimo papročio Žemaitijoje nebuvo.
Pirmosios Kalėdų dienos rytmetį buvo anksti keliamasi ir skubama į bažnyčią, stebima, koks bus oras, dalijamasi pamąstymais, pasakojami sapnai. Po to sėdama prie stalo. Pusryčiams dažniausiai valgomi šalti patiekalai, daug kur šiupinys su kiaulės uodega. Šventėms išverdama šaltienos, žemaičiai neapsieina be naminio pyrago, sūrio, medaus, obuolių, grybų, riešutų. Ant Kalėdų stalo tradiciškai dedama ir tai, kas liko nuo Kūčių vakarienės. Tą dieną iš namų kojos niekas nekeldavo.
Antroji Kalėdų diena džiaugsmingesnė. Lankomi kaimynai, vaikšto kalėdotojai, deginamas blukis.
„Kai kas iš mokslininkų mano, kad Kalėdos – baltų Naujieji metai. Aš taip negalvoju. Manau, kad baltų Naujieji metai yra per pavasario lygiadienį“, – sako V. Juškevičiūtė.
Anot specialistės, Naujųjų metų papročių nėra išlikę. Tai – pilkoka šventė, poilsio diena, kai ūkio ir finansiniai reikalai netvarkomi. Pas mus puošdavo „sodus“ iš šiaudelių, o eglutė atėjo iš Europos XIX amžiuje.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Įvairiose Lietuvos vietose tiek Kūčios, tiek ir Kalėdos, anot V. Juškevičiūtės, švenčiamos skirtingai.
