Žemaičių dūdų šventė prasidėjo nuo rankų paspaudimo. Taip atėjusiuosius pasveikinti pasitiko Krašto kultūros premijos laureatas Povilas Šverebas.
Toliau – parodos atidarymas, orkestrų pasirodymai rajono miestelių gatvėse ir pagrindinis šurmulys Mažeikių senamiestyje. Visa tai skelbė apie tradicinės miesto šventės pradžią. 
KETVIRTOJI PREMIJA
Prieš kelias savaites Savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Angelė Rupkutė minėjo, jog gegužė mažeikiškiams nepašykštėjo renginių, kuriuos galima vadinti įžanga į Dūdų šventę. Mažeikių muziejaus direktorė Dūdų šventę pavadino kultūros darbuotojų visų darbo metų apvainikavimu.
Dvi dienas truksianti Žemaičių dūdų šventė prasidėjo Krašto kultūros premijos įteikimo ceremonija. Šiemet ji vyko ketvirtąjį kartą.
Savivaldybės įsteigta penkių tūkstančių litų premija ir diplomas įteikti istorikui, Mažeikių muziejaus direktorės pavaduotojui Povilui Šverebui.
Trečias kartas buvo lemtingas – tiek kartų istoriko kandidatūra siūlyta premiją skyrusiai komisijai. Vėliau vienas kolegų istorikų Povilo kelią iki premijos palygino su Lietuvos Nepriklausomybės siekiu.
IŠKABINO ŽEMAIČIŲ VĖLIAVĄ
Po neilgų Merkelio Račkausko gimnazijos lituanistės Laimos Skabickienės, Sedos klebono Stasio Šlepavičiaus ir mero pavaduotojo Viktoro Bugnevičiaus žodžių, ilgam auditorijos dėmesį patraukė pats laureatas.
Apie premijos skyrimą prieš kelis mėnesius sužinojęs P. Šverebas su ta mintimi sakė spėjęs apsiprasti, tačiau tik šįryt pajutęs, kad tai – realybė.
Išvažiuodamas į teikimo ceremoniją jis prie savo namo Sedoje iškabino žemaičių vėliavą – tokios progos sulaukęs pirmąkart.
P. Šverebas juokavo manęs, kad premiją gavo ir už nuopelnus sporte.
Pasirodo, tik už istorijos ir kraštotyros darbus – taip teikdamas premiją nurodė mero pavaduotojas.
Anot laureato, pirmąjį apdovanojimą jis gavo už fiziką, kaip šio dalyko olimpiados nugalėtojas, tada nuėjo į fizinę kultūrą, o jau tik tuomet – į kultūrą.
Istorikas sakė nevardinsiąs pavardėmis, bet norįs padėkoti kolegoms, pastaraisiais metais padėjusiems įgyvendinti „vieną kitą nesąmonę”. Pasidžiaugė laureatas ir tuo, kad premiją gavo dar „nevisiškai nukvakęs“.
Po savo darbų ir nuopelnų išvardijimo P. Šverebas prisiminė, kaip kartą suteršęs Mažeikių vardo garbę – apkumščiavęs gazuoto vandens automatą ir buvęs sugėdintas šalia stovėjusios senutės.
Ilgą padėkos kalbą laureatas baigė siūlymu atėjusiems pasveikinti – ilgai netuščiažodžiauti, o greičiau teikti dovanas ir eiti vaišintis.
Teikdami puokštes sveikintojai teisinosi žinoję, kad Povilas gėlių nemėgsta ir jas vadinąs žolėmis. Tirkšliškiai P. Šverebo prašė parašyti knygą ir apie jų miestelį (tuo labiau kad Seda ir Renavas tokias turi), apeliuodami į tai, kad laureatas Tirkšlių vidurinėje mokytojauja.
PRISTATYTA PARODA
Jono Švažo gimimo 80-mečiui skirtos parodos atidarymas Mažeikių muziejuje taip pat įsiliejo į dviejų dienų šventę.
Pasak muziejaus direktorės, mūsų kraštas gali didžiuotis turįs nemažai žinomų dailininkų, besimokiusių gimnazijoje, tarp kurių – Jonas ir Kazimieras Švažai.
Jonas Švažas gimė Urvikių kaime, netoli geležinkelio. Parodos ekspoziciją ruošusi muziejininkė Aldona Butkuvienė šią detalę įamžino prie dailininko portreto.
Savo floristikos darbe ji panaudojo ir tapytojo taip mėgtas spalvas – geltoną ir violetinę.
Ilgamečio dailės akademijos rektoriaus Jono Švažo darbai priskiriami Lietuvos aukso fondui. Per savo gyvenimą jis yra sukūręs daugiau nei 600 darbų. Mažeikiškiai jubiliejinėje parodoje galės pamatyti 12 darbų.
Kaip paaiškino muziejaus direktorė, iš pradžių ketinta rengti retrospektyvinę dailininko darbų parodą, tačiau jos projektui Telšių apskrityje skirtas tik dalinis finansavimas.
Aštuoni J. Švažo darbai atsivežti iš Nacionalinio dailės muziejaus Vilniuje. Likusius keturis Mažeikių muziejus įsigijo iš tapytojo žmonos Onos Švažienės.
Jubiliejinę parodą primins ta proga išleistas lankstinukas.
SAVO KRAŠTO PRANAŠAS
Parodos atidaryme dalyvavęs tapytojo brolis, žinomas skulptorius Kazimieras Švažas vis kartojo esąs laimingas galėdamas pabūti Mažeikiuose. Aštuoniasdešimtmetis dėkojo mažeikiškiams už brolio atminimo puoselėjimą bei jo paties darbų išsaugojimą.
Dailės mokyklos direktorius Zenonas Steponavičius, būdamas moksleivis, turėjo progą tapytoją matyti gyvą. Šiam praeinant pro šalį M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleiviai šnibždėdavęsi: „Švažas praėjo”.
Pasak direktoriaus, J. Švažas buvo menininkas, atspėjęs savo žemės ateitį.
Jo darbuose galima išvysti aliuzijas į naftos gamyklos kaminus. Nors dailininkas mirė tik pradėjęs šeštą dešimtį, kai gamykla dar nebuvo pradėta statyti.
J. Švažas turėjęs mėgstamą priežodį „dega“, ir spalvos jo darbuose būtent tokios – ryškios ir degančios.
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos
