Prieš 50 metų beveik du šimtai žmonių susirinko į sodybą netoli Pievėnų – balandžio 23 d. čia buvo atidarytas žymaus Lietuvos skulptoriaus Broniaus Pundziaus memorialinis muziejus.
Pasak šiame name gyvenančios ir ilgus metus jo prižiūrėtoja dirbusios Elenos Mažonienės, dabar čia retkarčiais atvyksta tik skulptoriaus giminaičiai.
Puntuke – kraštiečio pėdsakai
1907 m. gimusio ir šioje sodyboje augusio skulptoriaus, dailės instituto dėstytojo žinomiausiu darbu laikomas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefas ant Anykščių apylinkėse esančio Puntuko akmens, prie kurio yra nusifotografavęs ne vienas mūsų rajono gyventojas.
Paminklo projektą narsiems lakūnams atminti B. Pundzius sukūrė dar 1937 metais ir planavo, kad jis stovės Kaune, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu šie darbai sustojo. Už šią temą vokiečiai persekiojo skulptorių, kol galiausiai 1943 m. jis lakūnų bareljefus slapta iškalė ant Puntuko.
Tai tik vienas iš daugelio darbų, kuriuos mums paliko kraštietis, tarp žinomiausių – dekoratyvinė skulptūros grupė „Trys milžinai“, skulptūra „Vandens nešėja“, kuriai 1939 m. buvo paskirta pirmoji valstybinė premija, o B. Pundziaus darbas buvo pripažintas geriausiu metų kūriniu, Maironio biustas Karo muziejaus sodelyje, o taip pat – prieštaringai vertinama skulptūra „Taikos sargyboje“, kuri nukelta nuo Žaliojo tilto Vilniuje…
„Atidarydami skulptūros milžino memorialinį kambarį, norime nuoširdžiai padėkoti visiems prisidėjusiems, taip gražiai įamžinant jo atminimą. Pakelėje pastatyta rodyklė tegul atveda čia jauną ir seną“ – tokius žodžius padėkos knygoje muziejaus atidarymo iškilmių metu pirmieji parašė skulptorius Konstantinas Bagdonas, dailininkai Vincentas Gečas ir Feliksas Daukantas.
Prie meno – nuo jaunumės
Muziejaus atidaryme, kaip pažymėjo šį renginį aprašęs laikraštis „Pergalės vėliava“, kalbėjo ir pirmasis skulptoriaus keramikos mokytojas bei vertintojas Viekšnių progimnazijoje Pranas Brazdžius. Šis pedagogas, kuris Viekšnių švietimo įstaigoje dirbo 1922–1926 m., buvo kūrybinga ir šviesi asmenybė. Jo mokiniais buvo ir tapytojas Antanas Gudaitis, dailininkas Vaclovas Ratas-Rataiskis, pedagogas ir tautodailininkas Antanas Kazlauskas, Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis, broliai Kačinskai – kompozitorius Jeronimas ir aktorius Henrikas, medikas prof. Telesforas Šiurkus.
Kaip savo atsiminimuose rašė nusipelnęs mokytojas Algirdas Gedvilas, P. Brazdžius puikiai prisiminė būsimojo skulptoriaus B. Pundziaus pirmuosius darbus: „Ventoje nuskendo jo klasės draugė, Bronius Pundzius labai jautriai reagavo į nelaimę. Ant jos kapo Viekšniuose jis sukūrė paminklą – merginos biustą, kuris per karą buvo sunaikintas ir išliko tik galvos modelis, kuris ilgą laiką buvo saugomas mokykloje, bet paskui kažkur prapuolė. Neišliko ir Vinco Kudirkos biustas, kuris buvo pastatytas priešais mokyklos fasadą, vėliau gulėjo mokyklos sandėliuke, iš kurio paslaptingai dingo.“
„Ekspozicija – graži ir tvarkinga“
Kalbėdamas apie būsimo skulptoriaus jaunystę, jo pirmasis keramikos mokytojas A. Gedminui pasakojo: „Buvo jam sunku: tėvai nieko nepadėjo. Tad vaikinas ėmėsi įvairių darbų, užsidirbdavo pragyvenimui. Vienam husarui arklys nukando ausį, o Bronius Pundzius tiksliai nulipdė protezą ir gavo atlyginimą. Pastebėjo jo gabumus ir architektai, ėmė prie statybų papuošimų.“
1971 m. Mažeikių rajono laikraštis rašė: „Ekspozicija – graži ir tvarkinga. Čia matome skulptūrą „Kukurūzų augintoja“, S. Daukanto, J. Maironio biustus, poeto E. Mieželaičio skulptūrinį portretą, bareljefą „Atlanto nugalėtojams“ bei kitus skulptoriaus darbus. Daug didelių fotonuotraukų, pasakojančių apie Broniaus Pundziaus gyvenimo kelią nuo vaikystės iki pat ankstyvos mirties 1959 metais.“
Mažeikių muziejaus filialas skulptoriaus gimtojoje sodyboje buvo uždarytas 2014 m.
Nurodo tik akmuo pakelėje
Tai, kad nuošaliau nuo kelio į Pievėnus yra žymaus šalies menininko gimtoji sodyba, šiuo metu žymi tik prie kelio posūkio esantis didžiulis akmuo.
„Sovietmečiu čia ekskursijos važiavo be perstojo – viena po kitos: ir moksleiviai, ir menininkai, ir taip žmonės, pamatę nuorodą prie to akmens. Viskas nutrūko po Nepriklausomybės atkūrimo, dabar retkarčiais atvyksta tik giminaičiai. Eksponatus išsivežė per uždarymą, priprašiau, kad paliktų memorialinę lentą, kuri skelbia: „Skulptoriaus Broniaus Pundziaus (1907–1959) gimtinė“. Ją pakabinome sodybos kitoje pusėje“, – „Santarvės“ aplankyta pasakojo name gyvenanti E. Mažonienė.
1979 m. šį namą įsigijusi šeima teigė, kad ekskursijos jai netrukdžiusios – memorialinė ekspozicija buvo antrame namo gale esančiame kambaryje, į ten vedė atskiras įėjimas.
Ugnis sunaikino nuotraukas
Gimtoji skulptoriaus sodyba neperstatyta – gyvenamasis namas yra toks, kokiame augo būsimasis menininkas, jo pėdsakus mena dar ir ūkinis pastatas. Kambaryje, kur buvo ekspozicija, dabar laikomi šeimininkų daiktai. Pasak E. Mažonienės, niekas čia neprimena muziejaus.
„Koridoriuje tais laikais buvo sukabinta daug nuotraukų. Kai muziejus buvo uždaromas, tas nuotraukas paliko. Deja, ir jų išsaugoti nepavyko – jas laikėme savo atvežtoje ir kieme stovėjusioje klėtyje, kuri vėliau visiškai sudegė“, – pasakojo namo šeimininkė.
Tai, kad čia užaugo garsus šalyje skulptorius, mena ir sodybos gilumoje stūksantis bei apie tai informuojantis paminklinis akmuo su jo bareljefu.
Nuotr. autoriaus ir iš „Pergalės vėliavos“ archyvo
Tikriausiai didžiausia mūsų krašto ir rajono bėda, kad bent per nepriklausomybės laikotarpį rajono merai buvo ne vietiniai, iš svetur atsibastę veikėjai, kurie tvarkė savo reikalus arba jiems buvo ir yra vienodai, kokia rajono istorija, kas dedasi su istorijos paminklais ir aplamai su viskuo. Mažeikiuose nematyti jokių prošvaisčių.
Gėda, gėda ir dar kartą gėda. Ką daro paminklų apsaugos, kultūros skyriaus veikėjai iš savivaldybės. Pakelkite užpakalius ir pervažiuokit per rajoną ir pažiūrėkit kas dedasi. Neužtenka tik atlikti didžiausia darbą – pasiimti atlyginimą, bet reikia pradėti ir dirbti.