Aktorė vis sugrįžta į vaikystės dvarą

Prisiminimais apie Dautarų dvarą Undinė Nasvytytė galėtų dalintis valandų valandas. Kazimiero PAULAUSKO nuotr.

Iš Mažeikių krašte buvusių dvarų geriausiai išsilaikė trys: restauracijos laukiantis Plinkšių, jau renovuotas Renavo bei naujam gyvenimui prikeltas Dautarų dvaras. Pastarąjį, įsigiję iš bajorų Nasvyčių, restauruoti ėmėsi vilniečiai architektai Gražina ir Antanas Juknevičiai.
Nepamiršta šio dvaro ir daugelį vasarų čia praleidusi buvusi Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadovė, ilgametė Lietuvos radijo diktorė, aktorė Undinė Nasvytytė.
Prisiminti savo vaikystės vasaras, pailsėti, susikaupti rašant prisiminimų knygą ji atvyko ir šią vasarą.

Mokėsi žemaitiškai

Rusijos reformatoriaus Piotro Stolypino dukters Marijos ir jos sutuoktinio Boriso von Bocko bankui užstatytą skurdų Dautarų dvarą ir sodybą 1933 metais iš banko nupirko U. Nasvytytės tėvas – karo gydytojas pulkininkas Kazimieras Nasvytis.
Nuo 1933 metų, kai jai buvo septyneri, čia vasaras leisdavo ir U. Nasvytytė bei jos broliai dvyniai Vytautas ir Algimantas, vėliau tapę garsiais architektais.
Gyvendama Dautaruose mažoji Undinė norėjo susirasti draugų, susipažinti su vietos vaikais. Broliai buvo dvynukai, tad jiems draugų nereikėjo.
„Norėjau išmokti žemaitiškai rokoutėis, kadangi ta kalba labai patinka. Pirmiausiai išgirdau šaukiant „Marytel, Marytel, gink nomėi“. Klausydavau, kaip kalba mergaitės tarpusavyje. Įdomu pasirodė tai, kad beveik visi vardai malonybiniai: Marytel, Onel. Suvalkijoje, iš kur kilusi mama, tokių dalykų nėra“, – tikino pašnekovė.

Pavadino mergaitėmis

U. Nasvytytė griežtai paneigė kalbas, esą suvalkiečiai „skūpūs“.
„Tikrai neteisybė: mama buvo labai dosni, kiekvieną  priimdavo, vaišindavo. Ten, kur prieš dvarą yra toks ratas, buvo rožynas. Toje vietoje per rugiapjūtės pabaigtuves būdavo sunešami stalai, žmonės vaišindavosi, o broliai vis stebėdavosi, kaip jie čia dainuoja – sukišdavo galvas ratu ir dainuodavo… Broliai  sakydavo: kaip avinai surėmę galvas“, – beveik aštuoniasdešimties metų senumo įvykius mena bajorė.
Ji pasakojo, kaip kartą mama brolius siuntė į parduotuvę cukraus nupirkti. Lūšėje tada buvusios dvi parduotuvės: viena – Strikausko, kitos savininko Undinė nebepamena. Broliai tada buvo mažiukai, Lūšę pasiekdavo eidami palei geležinkelį. (Dautarai įsikūrę geležinkelio į Latviją pašonėje – V. M.).
„Sugrįžę griežtai pareiškė daugiau į parduotuvę neisią, neva žemaičiai – durniai. Tėvas pasipiktino, kodėl. Ant jų kažkas pasakęs: „Mergelks su kelneliem, kaap avinelee“. Mat broliai abu buvo šviesiais ilgais, garbanotais plaukais“, – šypsojosi pašnekovė.

Mėgo varguolių vaikus

U. Nasvytytė iki šiol stebisi netoliese, mažame namelyje prie geležinkelio, gyvenusia šeima, kurioje augo aštuoni vaikai: septynios mergaitės ir vienas berniukas. Bajoraitę ta šeima labai traukė, ji eidavo prie namelio, mergaitėms taip pat buvo smalsu su ja susipažinti. Vaikai komunikabilūs, tad greit ir susipažino.
Broliai pagal visus reikalavimus Dautarų dvaro parke buvo įsirengę stadioną ir seseriai liepdavo  sportuoti: šokti į aukštį ir tolį, o kai žaisdavo futbolą, ją statydavo į vartus.
Vaikystėje Undinė taikydavosi nueiti pas kumečius, nes labai mėgo pusmarškonę košę: ji atrodė labai skani.
Visai kitokie buvę broliai dvyniai, tėvai juos nuolat puošdavo – Undinė prisimena jų gražius jūreiviškus kostiumėlius, – ir iš mažens pratino mandagumo. Stalas būdavo serviruojamas pasidabruotais indais, broliai valgė tik baltą mėsą: vištieną, kalakutieną ir veršieną.
„O man būdavo smagu su tais vargšų vaikais. Net gyvendama Vilniuje po pamokų nepareidavau namo, nes droždavau kur nors pasižmonėti. Namuose pasakodavau mamai, kaip sunkiai gyvena vargšų vaikai, tad ši duodavo ką nors nunešti. Tada buvau panaši į Blindą“, – juokėsi bajorė.

Mamos ašarų nematė

U. Nasvytytė prisimena, kaip kartą parsivedė į namus varguolių mergaitę, ją pamaitino, o kadangi ši buvo prastai apsirengusi, nusprendė, kad reikia papuošti. Mama atidarė Undinės drabužių spintą ir liepė rinktis, ką nori. Ir ta išsirinko pačią gražiausią, tik vieną kartą vilktą suknelę su raudonomis sagomis.
„Mama stebėjo mano reakciją, gal pasakysiu „ne“, bet nepasakiau. Kad ir kokia brangi buvo ta suknelė, bet juk pati taip pasidariau. Gaila tikriausiai suknelės buvo ir mamai, bet ji to man neparodė. Ir išvis – mama buvo labai stipraus charakterio, niekada neverkdavo. Kai ją su trimis vaikais išvarė iš dvaro, ji čia nieko nepažinojo, avėjo kaliošais, Dieve, Dieve, kiek jai tada buvo sunku, bet kad ji būtų dejavusi ar verkusi – mes to nematėme“, – tikino pašnekovė.

Ūkį atstatė tėvas

U. Nasvytytės tėvas stengėsi savo dvare atkelti žemės ūkį: buvo pastatytos modernios tais laikais kiaulidės. Aplink buvę 136 hektarai žemės, bet net karvės iš pradžių nebuvo: ankstesnis šeimininkas viską išparceliavo. Iš pradžių stengtasi sutvirtinti, atkelti ūkį, o paskui restauruoti dvaro pastatų vidų.
Ūkyje buvo auginami cukriniai runkeliai, linai, bekonai, karvėms iš Olandijos atvežtas reproduktorius bulius, atsirado juodmargių, o iki tol visos buvo žalos.
„Man tos žalos karvės labai keistai, truputį vargingai atrodė. Suvalkijoje, kur išgyvenome iki 1939 metų, ūkiai klestėjo, buvo daug ūkininkų, bet nebuvo dvarų“, – pasakojo bajorė.
1939 metais tėvui nebereikėjo investuoti į ūkį – jau gavo pelno. O įsigijus dvarą dar reikėjo sumokėti bankui 130 tūkstančių litų už paskolą, kurią buvo paėmęs buvęs šeimininkas.
„Paskutinę įmoką bankui sumokėjo mama, kažką brangaus pardavusi. Banke jai net siūlė nemokėti,  bet ji užsispyrė ir sumokėjo viską. Jei nebūtų sumokėjusi, kažin ar paskui būtume dvarą atgavę“, – svarstė U. Nasvytytė.

Išvadavo vokiečiai

1940-aisiais, kai užėjo rusai, tėvas nebevežė vaikų į Dautarus. Dvaras buvo nacionalizuotas, vėliau buvusiems šeimininkams jį grąžino vokiečiai.
Po metų, birželio mėnesį, tėvą kartu su visais pulkininkais ir generolais tiesiai iš Pabradės poligono išvežė į Sibirą.
„Būtų išvežę ir mus, bet tuoj pat prasidėjo bombardavimas, į Vilnių įžengė vokiečiai. Jie mums buvo kaip išvaduotojai. Kadangi tėvas buvo rusų represuotas, vokiečiai su mumis elgėsi neblogai“, – sakė U. Nasvytytė.
Jos žodžiais, atėjus frontui, Dautarų dvaras tai į vokiečių, tai į rusų rankas ėjo gal aštuonetą kartų.
Privilegijų dvaro savininkams nebuvo, bet kad vokiečiai čia būtų grūdęsi ar ką vogę, U. Nasvytytė negalinti sakyti.
„Neblogai sugyvenome su vietiniais. Kai jaunus vaikinus ėmė apkasų kasti, už brolius, kuriems tada buvo gal penkiolika metų, pasisiūlė nueiti vietiniai kumečiai. Broliai būtų pražuvę, o vietiniai žinojo visus laukus, todėl, esant reikalui, galėjo lengvai pabėgti“, – samprotavo pašnekovė.

Nesiryžo ką nors daryti

Tarybiniais laikais Dautarų dvare buvo įsikūrusi pradinė mokykla, kaimo žmonės čia linksmindavosi šokiuose, dar vėliau buvo apgyvendinami žmonės – daugiausia asocialūs asmenys. Dvaro salėse buvo laikomi gyvuliai, pats pastatas pamažu ardomas.
Kai beveik po šešiasdešimties metų U. Nasvytytė dvare apsilankė vėl, dvaro teritorijoje pamatė didžiausią šabakštyną, pagrindinis pastatas atrodė itin apgailėtinai.
„Viskas buvo baisiai apleista, didžiajame kambaryje žmonės laikė šunis, paskui juos išvedė, o kambarį šiek tiek išvalė. Vienas iš brolių išvis nesiryžo atvažiuoti, tad buvo nuspręsta su dvaru daugiau neprasidėti“, – prisiminė ponia Undinė.
Taip dvaras pateko į vilniečių Juknevičių rankas.

Ruošiasi leisti knygą

Leidyklos „Alma littera“ užsakymu, U. Nasvytytė ruošiasi išleisti atsiminimų knygą, kurios pirmoji dalis ir bus skirta Dautarų dvarui.
„Labai mėgstu šį dvarą, man čia patinka būti ir net vienai nebaisu. Dvi dienas šeimininkai buvo išvykę, likau su dvarą prižiūrinčiu žmogumi. Gyvenu trečiame aukšte vienui viena ir nė kiek nėra baisu. Iš esmės tamsumos bijau, esu bailė, vakare kiek liūdna, bet dieną – kur tau!“ – juokėsi U. Nasvytytė.