Redaktoriaus skiltis: Varpučio sindromas

Mažeikiškiai švietimo darbuotojai po pažintinės išvykos į kaimyninės šalies sostinę grįžo, švelniai kalbant, sutrikę. Planuota aplankyti kelias Latvijos švietimo įstaigas, susipažinti su naujovėmis, o išvyką tradiciškai užbaigti kultūriniu renginiu – apsilankymu Rygos teatre.

Planus teko pakoreguoti dar Mažeikiuose. Mat pasamdyta gidė iš Šiaulių vėlavo daugiau nei valandą. Moteriškė net neatsiprašė jos laukusio būrio vietinių švietimo įstaigų vadovų, tik pranešė galutinai įsitikinusi, jog jai sunku važiuoti tamsoje. Deja, sunki rytinė kelionė iki Mažeikių gidės visiškai neišvargino, tad ji visą kelią „linksmino“ ekskursantus anekdotais apie latvius, arklio galvas, seksą ir kitas gyvenimo subtilybes. Kai vienas iš mažeikiškių būrio papriekaištavo: „Bent pasakytumėt, per kokią upę važiuojame“, gidė atšovė: „Kam? Juk vis tiek neprisiminsite!“ Ir toliau pasakojo apie savo kelionių įspūdžius, apie tai, kaip ją vadina nuosavas vyras ir kokiais būdais ji pasitikrinanti, ar dar tebėra moteriškai patraukli… Suprantama, pažintinius apsilankymus teko trumpinti iki minimumo, nes svečiai nebetilpo į grafiką, kaimynų kultūrą užgožė turkiškų ir kitokių egzotinių šalių nuotykių fragmentai. Kai kažkas lyg išsigelbėjimo paprašė muzikos, gidė truktelėjo pečiais: „Choralų jau prisiklausėt. O gal kažkam labiau patinka mano balsas…“ Ir tratėjo toliau.

Daugelis gūžčiojo pečiais ir vienas kito klausinėjo: ir kaip pavyko rasti tokią, švelniai tariant, netradicinę kelionės palydovę blondinę. Pasirodo, ji netgi tituluota dama, priklauso kažkokiai gildijai ir yra ne paskutinėse gidų gretose.

Išklausiusi įspūdžius, paklausiau: „Ar bandysite kažką daryti?“ Pašnekovė gūžtelėjo pečiais: kaip galima kovoti su kvailybe? Kiek supratau, ta sugadinta išvyka bus nurašyta kaip nepasisekęs eksperimentas. Galų gale ne toks jau ir nepasisekęs, tik labai jau erzinantis.

Manyčiau, kad jokiame gidų kodekse nėra toleruojamas prastos vakaruškos vedėjo entuziazmas ir  improvizacijos vyrų bei moterų santykių temomis. Vadinasi, kaltas ne damos charakteris, o paprasčiausias neprofesionalumas arba giliai įsišaknijęs nebaudžiamumo jausmas.

Tai tik vienas pavyzdys iš daugelio. Anądien kalbėjausi su statybų specialistu. Jis paprastai paaiškino mūsų nagrinėtą temą – daugiabučių namų renovacijos broką. Kol namų atnaujinimą kuruojanti ministerija ir agentūra kaip būtinos sąlygos nereikalaus įrodyti statybos darbininkų kvalifikacijos, o tik domėsis pačios firmos sertifikatais, broko neišvengsime. Kai žmonių trūksta, o geriems specialistams nėra iš ko mokėti arba šito daryti paprasčiausiai nenorima, neprofesionalumas tarpsta kaip varputis apleistoje dirvoje. Ar net tampa norma.

Ši schema, toks principas gajūs ne tik statybose. Pasidairę greitai pririnktume ir savų pavyzdžių – ne tik papasakotų. Šeštadienį susidūriau su vyrukais, kurių nesamdyčiau dirbti mano parduotuvėje, jei tokią turėčiau. Matyt, niekas jiems nepaaiškino, kad klientas teisus, o perkantis klientas – teisus dvigubai.

Kolega Šisbeitauskas kaskart papasakoja tokių istorijų, kurios nei liūdnos, nei juokingos – tiesiog erzinančios. Bet gelbėdamiesi nuo ankstyvų ligų turime kažkaip reaguoti, tad arba verkiame, arba juokiamės iki ašarų. Kaip iš tos blondinės autobuse.

Varputis nuo tokio požiūrio, gaila, niekur nedingsta. Tik dar labiau įsišaknija.

Kad ir kaip būtų keista, pirmadienį paskambino vienos įmonės vadovas ir pasidomėjo, ar ne jo specialistus aprašė kolega. Nustebau. Tai jau ŠIS TAS. Ne šis BEI tas, o rimčiau. Jaučiate skirtumą?

Daugiau tokių skambučių, ir atsirastų vilties, kad ne visose gyvenimo srityse mūsų išsigelbėjimas bus tik isteriškas juokas. Gal apsiravėsime?