Stasys Keinys domisi kalboje vykstančiais procesais, o labiausiai jį žavi gimtoji žemaičių tarmė. Elijaus KNIEŽAUSKO nuotr.
Netoli Viekšnių esančiame Pakalupio kaime gimęs ir augęs kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvių kalbos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Stasys Keinys į tėviškę grįžta tik pasisvečiuoti.
Apsilankęs gimtame krašte vyriškis nepamiršo užsukti ir į „Santarvę“, todėl nepraleidome progos su iškiliu žmogumi pasikalbėti apie santykį su kalba, gimtą kraštą ir žemaitišką būdą.
Pradžia netikėta
Stasys Keinys „Santarvei“ pasakojo meilę kalbai pajutęs prieš daugelį metų, o tas ryšys sustiprėjęs Vilniaus universitete pradėjus studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.
Pašnekovas prisimena norėjęs eiti kiek kitu keliu, tad šios specialybės pasirinkimas – spontaniškas, tačiau prasmingas.
„Norėjau studijuoti žurnalistiką, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad sutiktas pažįstamas perkalbėjo. Jis patarė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, teigdamas, kad su tokia specialybe galėsiu dirbti visur. Pats greitai apsisprendžiau ir paklausiau jo patarimo, o dėl priimto sprendimo niekada nesigailėjau“, – sakė kalbininkas, pridurdamas, kad pomėgis žurnalistikai išliko. Dar būdamas mokinys jis publikuodavo straipsnius laikraščiuose, o ir dabar dar parašo vieną kitą straipsnelį.
Svečias pasvarstė: tikriausiai tas pomėgis ir pastūmėjo grįžus į tėviškę apsilankyti „Santarvėje“.
Patirtis visam gyvenimui
Kalbininkas pasakojo diplominį darbą rašęs apie naujadarus, o tuometinės aspirantūros baigiamąjį – iš terminų darybos. Paklaustas, prie ko širdis labiau linksta dabar, S. Keinys tikino besidomintis visais kalboje vykstančiais procesais.
Pašnekovas šmaikštavo, kad po universiteto baigimo gavus paskyrimą dėstytojauti tuometinio Vilniaus valstybinio universiteto Kauno vakariniame fakultete, jis tapo tikru kalbos žinovu.
„Eidamas į paskaitas turėjau viską išmanyti, todėl dėstytojaudamas septynerius metus daug ko išmokau ir pats. Universitete dėsčiau morfologiją, kirčiavimą, leksikologiją, baltų filologijos įvadą ir kitus kalbotyros dalykus, o įgytos žinios naudingos ir dabar“, – tikino S. Keinys.
Ilgametė patirtis sukaupta ir dirbant Lietuvių kalbos institute, kur prabėgo daug gyvenimo metų. Ten pašnekovas prisimena redagavęs žodynus, rašęs straipsnius. Ilgus metus tekę ir redaktoriauti, o išleistų knygų skaičius – taip pat nemažas.
Pirmoji kalba – žemaičių
Su kalbininku šnekėjomės žemaitiškai, paklaustas, kaip per ilgus metus, praleistus Vilniuje, neužsimiršo gimtoji tarmė, S. Keinys atsakė, kad nėra kaip.
„Žemaičių tarmė – pirmoji mano kalba, nes eidamas į mokyklą bendrine kalba šnekėti pats nemokėjau, tad kaip galima ją pamiršti? Laikausi nuomonės, kad tarmiškai turėtume mokėti kalbėti visi, o išmokti bendrinę kalbą visada spėsime“, – tikino pašnekovas.
Humanitarinių mokslų daktaras, mintimis grįžęs į studijų laikus, pasakojo, kad išvažiavus studijuoti į sostinę, adaptuotis taip pat nebuvo sunku. Mokykloje išmokęs bendrinės kalbos tuometinis lietuvių kalbos ir literatūros studentas puikiai valdė abi kalbas, o ir paskaitose buvo vertinamas kiekvienas dialektas.
„Atsimenu, kaip dėstytojai vertindavo gyvą kalbą. Buvo sakoma kalbos mokytis iš senolių, iš tėvų, o rašant straipsnius visada pagalvoti: ką apie tai pasakytų mano protėviai.
Nematau reikalo stengtis laužyti liežuvį ir atsisakant gimtos tarmės kalbėti vien bendrine kalba. Pats kartą girdėjau, kaip puikiai tarmę įvaldžiusi močiutė bandė savo anūkui papasakoti kažką bendrine kalba, tačiau nei ji ją gerai mokėjo, nei tarmiškai kalbėjo. Jei taip darys visi, vaikai neišmoks nei tarmiškos kalbos, nei bendrinės“, – įsitikinęs kalbininkas.
Žemaitiškumas žavi
Pašnekovas tikina kilmės atžvilgiu esąs grynakraujis žemaitis, todėl niekada nepamiršta gimto krašto ir didžiuojasi esąs „truopnus“ žemaitis.
„Atvažiuoju į tėviškę pailsėti, pakvėpuoti grynu oru, pasidžiaugti aplinka. Žemaitijos kraštas man mielas todėl, kad čia viskas žinoma. Takai numinti, daug atsiminimų kelia senos vietos, todėl viskas čia miela ir brangu“, – tikino kalbininkas.
Nors S. Keinio žmona kilusi iš Kauno, nesusipratimų dėl skirtingų mentalitetų jis sako neatsimenąs, o kalbos klausimu šeimoje jokių ginčų nekyla.
„Pats kalbu žemaitiškai, žmona atsako pusiau žemaitiškai, nes per tiek metų ir ją išmokiau savo gimtos tarmės. Tarmiškai kalba ir sūnūs, tik jau anūkų neišėjo išmokyti“, – apgailestavo jis.
Pasigenda gyvumo
Humanitarinių mokslų daktaras, besidomintis kalboje vykstančiais procesais, paklaustas, kas kalboje vis dar žavi, sakė dabartine vartosena nesantis patenkintas.
„Gal dėl to, kad esu senosios kartos atstovas, o gal dėl to, kad mokytojai dabar kitokie, dabartinė kalba nebežavi. Šnekamoji kalba yra pakitusi, nebegalioja jokios taisyklės ir ji tampa žargonu“, – pastebi kalbos specialistas.
Jis priduria, kad vis rečiau žiūri televiziją, klausosi radijo, nes tie, kurie turėtų rodyti tinkamą kalbėjimo pavyzdį tautai, dažnai kalba netaisyklingai, net iškraipydami gimtąją kalbą.
Kalbininkas svarsto, gal kitiems žmonėms tai yra normalu, bet jam, specialistui, tai krinta į akis.
„Pasigendu kalbos gyvumo, kas reiškia kalbėti paprastai, aiškiai, kad suprastų visi žmonės. O kaip tik nekalba valdininkai… Paprastas žmogus, perskaitęs jų leidžiamus įstatymus, dažnai net nesupranta, kas juose rašoma. Geriausiai daiktus vadinti taip, kad jų reikšmė būtų priimtina kiekvienam žmogui“, – reziumavo S. Keinys.
Labai malonu, kad iš Viekšnių yra iškilių žmonių