Purvėnų medicinos punktas, kuriame jau 22 metai dirba bendruomenės slaugytoja Genovaitė Jancevičienė, įsikūrė dar kolūkio laikais. Dabar šis punktas priklauso Senamiesčio poliklinikai, po kurios „stogu“ glaudžiasi iš viso aštuoni kaimo medicinos punktai. Tai – Auksodė, Laižuva, Bugeniai, Ruzgai, Krakiai, Leckava, Urvikiai ir Purvėnai. Purvėnų aptarnaujamoje apylinkėje yra apie 770 gyventojų. Į šią teritoriją įeina Antanavos, Sovaičių, Dargių ir Žiogaičių kaimai, taip pat Purvėnų gyvenvietė, kurioje skaičiuojama apie 230 gyventojų.
PIRMIEJI DARBO METAI
NEBUVO LENGVI
Genovaitei Purvėnų medicinos punktas – tai jau šešta darbovietė. Gyvenimas moterį blaškė po visą Lietuvą. Jos vyras dirbo kolūkiuose zootechniku, ir taip jau atsitiko, kad dažnokai keisdavo darbovietes, tad visa šeima kraustydavosi iš vienos vietos į kitą.
Į Purvėnus Jancevičiai atvažiavo 1986 metais. Tada tai buvo Kirovo kolūkis. Medicinos punktas buvo įsikūręs pačioje Purvėnų gyvenvietėje, mūriniame namelyje, kurį šildyti reikėjo malkomis.
Tame pačiame pastate veikė ir Purvėnų biblioteka. Abiejose įstaigose būdavo taip šalta, kad pirmadienį iš ryto atėjus į darbą kibiruose ant vandens rasdavo užsidėjusį leduką. Nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Medicinos įstaiga be vandens negalėjo apsieiti. Reikėdavo ne tik plauti rankas, grindis, bet ir atlikti dezinfekciją, virinti švirkštus. Šulinio kieme taip pat nebuvo. Vandenį tekdavo neštis iš gretimo kiemo.
Purvėnų medicinos punktas tuo metu priklausė Mažeikių apylinkei, tad ji įstaigą aprūpindavo malkomis. Jas ir atveždavo, tačiau paruošimu turėdavo pasirūpinti čia dirbančios moterys. Be Genovaitės, kuri tada ėjo medicinos felčerės, o kartu ir punkto vedėjos pareigas, čia puse etato dirbo valytoja. Malkų pjaustymas ir skaldymas – darbas ne moteriškas. Reikėdavo surasti vyriškį, kuris visa tai padarytų. Už darbą apmokėdavo Mažeikių apylinkė. Kai kieme jau stovėdavo malkų kaugė, moterys pačios jas sunešiodavo į malkinę.
Nebuvo labai lengva spręsti ir transporto klausimus. Vasarą Genovaitė paprastai nuosavu dviračiu važinėdavo patronuoti vaikų ir naujagimių, leisti vaistų ligoniams. Rimtesniais atvejais, paprašius, mašiną skirdavo kolūkio pirmininkas. Kai kada vyras pavėžėdavo savo automobiliu, nors neretai tekdavo ir pėsčiomis ligonius lankyti.
PO KOLŪKIŲ
GRIŪTIES –
Į KITAS PATALPAS
Kai iširo kolūkiai, apie 1992 metus medicinos punktas buvo iškeltas į buvusias kolūkio darželio patalpas.
Tame pačiame pastate buvo ir Purvėnų pradinė mokykla. Greta stovėjo pirties pastatas su katiline. Iš ankstesnių patalpų išsikėlė ir biblioteka, kuri įsikūrė tame pačiame pirties pastate. Senasis mūrinukas atiteko pieno surinkimo punktui.
Iš pirties katilinės buvo šildomas ir medicinos punktas, ir pradinė mokykla. Nebereikėjo šalti taip, kaip anksčiau. Be to, naujosiose patalpose jau buvo vandentiekis ir kanalizacija, tad atkrito daug rūpesčių.
Anot G. Jancevičienės, kokius penkerius ar šešerius metus medicinos punktas laikėsi neblogai. Po to keitėsi priklausomybė. Iš apylinkių visas medicinos įstaigas perėmė Savivaldybė. Patalpų šildymu rūpinosi Švietimo skyrius. Pradėjus taupyti šildymui skirtas lėšas, centrinio šildymo radiatoriai būdavo vos vos drungni. Vėl sugrįžo seni laikai, ir darbe tekdavo gerokai pašalti. Medicinos punkte reikėdavo sėdėti apsimuturiavus, nes temperatūra tesiekdavo vos 5–6 laipsnius.
„Kai reikėdavo suleisti vaistus, pacientai tik apnuogindavo ranką ar kitą kūno dalį. O kai atvykdavo vaikų gydytojas, terapeutas ar ginekologas, kuriems reikėdavo atlikti išsamesnę ligonių apžiūrą, prieš tai visą parą būdavo paliekami įjungti elektriniai šildytuvai. Patalpos buvo aukštos, langai dideli, per visą sieną, tad net ir juos visus gerai užkamšius, kambarys sušildavo tik iki 15–16 laipsnių. Tada jau mums atrodydavo, kad yra šilta“, – pasakoja medikė.
PUNKTAS ĮSIKŪRĖ
NUOSAVAME NAME
Po kokio dešimtmečio, kai punktas jau priklausė Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centrui, jo direktorius Audrius Stankevičius leido G. Jancevičienei medicinos įstaigą įsirengti savo namuose. Nuosavame name Purvėnų gyvenvietėje buvo trys kambariai ir virtuvė. Vyresnieji vaikai jau buvo užauginti, savarankiški, gyveno ir dirbo užsienyje. Tik dukra, pati mažoji, ir tada, ir dabar tebegyvena su tėvais.
Ilgai nesvarsčiusi, Genovaitė nusprendė paaukoti vieną kambarį ir verandą medicinos punktui. Vardan to, kad dirbdama pati nešaltų ir kad jos pacientams netektų drebėti.
Taip ir liko punktas nuosavame name. Kartu yra ir vaistinėlė, kurioje bendruomenės slaugytoja prekiauja vaistais. Juos pagal sudarytą sutartį gauna iš Nemakščių vaistinės (Raseinių rajonas).
„Dabar jau gyvenu gerai. Ne tik pati esu patenkinta, bet ir mano aptarnaujamos apylinkės gyventojai jaučiasi gerai. Anksčiau būdavo, jeigu kam prisireikia pavakariais kokio vaisto nusipirkti, skubi iš namų į punktą. Kai viskas vienoje vietoje, žmonėms tai labai patogu“, – tvirtina medikė.
PACIENTAI DĖKINGI
UŽ ŠVELNIAS RANKAS
Kai po paskutinės kaimo medicinos įstaigų priklausomybės pertvarkos jos tapo pavaldžios atskiriems pirminės sveikatos priežiūros centrams, į kaimus dažniau atvyksta terapeutai. Jų čia gyvenantys žmonės sulaukia kas antras mėnuo. Kaskart pas vidaus ligų gydytoją Purvėnuose ateina po 15–20 žmonių. Pediatrai mažuosius savo pacientus aplanko kas mėnesį.
Jokių didelių ir skausmingų nelaimių, anot G. Jancevičienės, per jos darbo praktiką Purvėnuose nėra nutikę. Kaime daigiausia liko pagyvenę žmonės, todėl ir jų ligos senatvinės.
Moteris pastebi, kad pas ją į medicinos punktą lankytojai dažnai ateina ne tik susileisti vaistų, bet užsuka ir tie, kurie jaučiasi vieniši, kuriems trūksta artimųjų šilumos ir bendravimo.
„Turi tapti psichologu: turėti kantrybės kiekvieną išklausyti, patarti, paguosti ir nuraminti. Atviras ir nuoširdus pokalbis – jiems pagrindinis vaistas“, – su šypsena pasakoja pašnekovė.
Metai bėga nepaprastai greitai. Vaikai užaugo tiesiog akyse. Tie, kurie visai dar neseniai buvo naujagimiai, dabar jau patys augina savo vaikus. Tokių Genovaitė prisimena ne vieną. Kai kurie buvo išvažiavę kitur, bet ir vėl grįžo į gimtąjį kaimą. Nors iš esmės, pastebi medikė, gyventojų kaime mažėja.
Jaunimas kelia sparnus, išvažiuoja į miestą dirbti arba mokytis, kiti – ieško laimės užsienio šalyse. Nežiūrint to, kad yra kultūros namai, biblioteka, mažėjant jaunimo kaimas sensta. Senoji karta išeina anapilin.
Ir seni, ir jauni tik geru žodžiu mini savo ilgametę medicinos punkto darbuotoją. Pasakojimą apie šios medicinos įstaigos darbą galbūt tiktų užbaigti jos pacientų žodžiais:
„Kaimo bendruomenės slaugytojos Genovaitės Jancevičienės iš ligoninės parvežti ir lankyti mažyliai jau patys kuria šeimas ir laukia gandrų, o ji vis tokia pat: visada pasitinka su šypsena ir išlydi padrąsinančiu žodžiu. Kada tik nueisi – per atostogas, ankstų rytą ar vėlų vakarą, ji niekada neatsisakys padėti. Ačiū jai už švelnias rankas ir jautrią širdį, už tai, kad ji su mumis.“
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Purvėnų medicinos punkte pacientams dėmesio netrūksta.
