Laikraštis – ne vieta proginiams tekstams, – moko žurnalistikos teorija. Tačiau gali būti ir viena kita išimtis. Tokia, kaip šis šventinis mūsų leidinio numeris.
Nuotrauka tokia, kad suprastumėte, jog kartais galima sugrupuoti ir visiškai tarpusavyje nederančius instrumentus. Tinkamai susėsti ir bandyti išgauti melodiją.
O kad tai nebūtų greit įgrystanti melodija, kiekvieno „orkestranto“ paprašėme atsakyti į labai paprastą klausimą: kas jam yra „Santarvės“ laikraštis.
Alvydas BALČIŪNAS,
leidėjas:
– Laikraštis – tai visų pirma darnus kolektyvas, kuris suteikia galimybę kiekvienam mažeikiškiui sužinoti įvykusius faktus ir pasakyti savo nuomonę apie miesto ir rajono gyvenimą. Rajono žmonių trokštamos ir nelaukiamos, geros ir blogos, tačiau visada reikalingos informacijos šaltinis.
Viskas apie tai, kur mes esame.
Arūnas JARMOŠKA,
direktoriaus pavaduotojas komercijai:
– Laikraštis – tai laiko mašina, kuri neša mane pirmyn trimyliais žingsniais, palikdama tik tris savaitės dienas. Aš džiaugiuosi galimybe būti jo dalimi, jausti jo gyvybę, energiją ir jėgą. Jis neleidžia atsipalaiduoti, neatleidžia klaidų, bet yra geras ir teisingas senelis, kuriam jau 60 ir kuris visada sugebės paguosti ir suprasti. Galų gale pasakys, kur ką pirkti ar parduoti. Žodžiu, geras mielas SENELIS (seneliai juk patys geriausi).
Rasa ŽALIENĖ,
vyr. finansininkė:
– Visi žinome, koks yra sunkus ir „sausas“ įmonės buhalterio darbas. Patikėkite, čia, „Santarvėje“, viskas yra kitaip. Niekada neįsivaizdavau, kas tai yra darbas laikraštyje ir bendravimas su retkarčiais „priplaukiančiais“ žmonėmis – žurnalistais. Visi čia dirbantys žmonės savo energija, sumanymais, mąstymu kompensuoja finansininko darbo monotoniją. Tikriausiai niekada šitaip nesidomėčiau rajono įvykiais, jei negalėčiau prisiliesti prie pačių jų ištakų.
Jei kas mano, kad pats laikraščio finansininko darbas labai paprastas, klysta. Mūsų bendrovė iš daugelio rajonų laikraščius leidžiančiųjų išsiskiria savo apyvartumu, investicijomis.
Manyčiau, kad tai šiuolaikiškas požiūris į laikraštį – naujos technologijos, darbuotojų mokymas, galų gale tai parodo laikraščio kokybė ir reklamos apimtys… Skaičiuoti ir planuoti turime ką.
Birutė RUDOKIENĖ,
korespondentė:
– Kas man yra laikraštis, geriausiai supratau, kai buvau pakėlusi sparnus jį palikti. Artėjant apsisprendimo metui suvokiau, kad negalėsiu ilgai tverti be nuolatinės akistatos su skaitytojais, kolegų krykštavimų, savotiško adrenalino laikraščio leidimo dienomis. Išeiti gali tik iš ten, kur blogai.
„Santarvė“ yra tapusi gyvenimo dalimi, artima ir brangi. Kaip ir brangūs sutikti žmonės bei buvę ir dabartiniai kolegos.
Rašinių herojai yra mano mokytojai. Kiekvieno istorija buvo svarbi ir vienintelė – kaip ir mano pačios. Ir žmonės, palikę pėdsakus mano gyvenime. Jų išsakyti žodžiai, mintys, nuoširdumas, stiprybė.
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visi sutikti žmonės žavėjo. Tačiau supratau, kad gerumo galima mokytis iš negero, pakantumo – iš nepakantaus, atlaidumo – iš kerštaujančio.
Netiesa būtų ir tai, jeigu tvirtinčiau, kad nuo savo darbo visada „kaifuoju“. Būna tokių akimirkų, kad nebesusikalbi ne tik su kitais, bet ir su savimi. Ypač tada, kai laikraštyje pamatai rašinyje įvėlęs klaidą.
Bejėgiškumas apima, kai dėl įstatymų painiavos negali padėti besikreipiančiam žmogui. Tada klausi: koks kvailys sugalvojo frazę, kad spauda yra ketvirtoji valdžia?
Virginija STEPONAVIČIENĖ ,
korespondentė:
– Savo vaikams, tai yra jauniesiems žurnalistams, nuolat kartoju: „Jeigu gyvenimas atvėrė langą, neužtrauk užuolaidų“.
Tokį langą prieš dvejus metus man atvėrė „Santarvė“. Jos žmonės patikėjo, kad aš galiu… Norėjau tikėti ir aš, nors suvokiau, kad, sulaukus keturiasdešimties, savotiška beprotybė yra laužyti nusistovėjusį savąjį gyvenimą, atsisakyti biudžetinės įstaigos teikiamų socialinių garantijų ir eiti į nežinią. Juolab artimieji labai stengėsi atkalbėti nuo šio žingsnio. Užsimerkiau ir nėriau stačia galva į mažai pažįstamus vandenis…
Dabar tie vandenys, vadinami „Santarve“, tapo mano gyvenimu. Reikia pripažinti – labai įdomiu gyvenimu, kai dienos skaičiuojamos leidžiamosiomis ir neleidžiamosiomis, kai dažnai visos septynios savaitės dienos yra darbadieniai, o darbo valandos trunka vos ne visą parą, kai narplioji tokius dalykus, apie kuriuos anksčiau žalio supratimo neturėjai, kai ryte atsibudęs net įsivaizduoti negali, kur vakare atsidursi… Tų „kai“, teikiančių adrenalino, galimybių išbandyti save, išvardinti galima labai daug.
Pasikeitė požiūris į žmones, įvykius. Nebeskubu garbinti, nebeskubu smerkti. Tiesiog stebiu įvykius, juos fiksuoju ir klausau, klausau, klausau… Kiek įdomių dalykų galima išgirsti nustojus kalbėti ir pradėjus klausyti. Sakote, ką įdomaus galima išgirsti Mažeikiuose?
Niekada negalvojau, kad kada nors gimtasis miestas taps toks mielas ir svarbus, o čia sutikti žmonės savo žavesiu, išmintimi pralenks daugelį sutiktųjų didmiesčiuose. Dabar vos ne kasdien tuo įsitikinu dar ir dar kartą.
Džiuljeta BUBELIENĖ,
maketuotoja:
– Prieš gerus du dešimtmečius atvykusi dirbti į Mažeikių spaustuvę, pirmąkart paskaičiau rajoninį laikraštį „Pergalės vėliava“. Tuo metu laikraščio tekstus rinkdavo linotipu, laužydavo rankiniu būdu, tik gerokai vėliau atsirado kompiuteriai. Jie labai palengvino laikraščio leidybą.
Laikraščio gimimas nepaprastai įdomus procesas. Jame dalyvauja visas būrys redakcijos ir spaustuvės darbuotojų. Pamenu, kaip rinkau ir maketavau pirmąjį laikraščio puslapį. Pradžia, žinoma, buvo sunki. Nutikdavo visokių kuriozų, tekdavo su kolegomis ir pavakaroti, nes nežinau priežasties, dėl kurios gali neišeiti laikraštis.
Ir dabar būna visko. Aš juokauju, kad kiekvienas naujas „Santarvės“ numeris – kaip gimęs vaikas, kiekvienas jų turi savo gimimo istoriją. Visuomet jaudinuosi vartydama rankose naujutėlį, šviežutėlį, poligrafiniais dažais kvepiantį laikraštį. O jų, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo, buvo vos ne du tūkstančiai.
„Santarvės“ laikraščio skaitytojams noriu palinkėti SANTARVĖS.
Asta JANUŠIENĖ,
reklamos organizatorė:
– „Santarvė“ man – daug naujų žinių ir vertinga patirtis reklamos srityje.
Darbas reklamos skyriuje – tai galimybė bendrauti su įvairaus amžiaus ir įvairių pažiūrų žmonėmis, reikalaujanti tolerancijos, komunikabilumo ir lankstumo, tai visada puiki nuotaika ir pastangos, kad žmogus, apsilankęs mūsų reklamos skyriuje, visada norėtų sugrįžti.
Darbas „Santarvėje“ man tapo gyvenimo būdu.
Sandra LUKOŠIŪTĖ,
korespondentė:
– Gražios žmogaus akys, kai kalba apie tai, kas jam svarbu. Gera, kai tampi liudininku atgimusios vilties…
Atsisveikinus su pašnekovu, mintyse dėkoju už kiekvieną sutiktą žmogų. Piktą ar nuoširdų. Dėkoju Dievuliui už tai, kad atsitiktinai atsidūriau laikraštyje. Ir esu čia iki šiol. Kad galiu dirbti tai, kas vadinama žurnalistika. Kad bendraudama su įvairiausiais žmonėmis galiu pajausti savo gyvenimo prasmę. Kad ir sunkią akimirką turiu ką prisiminti – alpinisto Vlado Vitkausko „Santarvei“ pasakytus žodžius: sunkiausi kalnai ten, kur tavo vieta.
Vytautas MALŪKAS,
korespondentas:
– „Santarvė“ man yra visų pirma mano, mūsų šeimos ir pagaliau mano miesto laikraštis, iš kurio sužinodavome visas naujienas, pagrindinius įvykius.
Vaikystėje pažinau mūsų rajono laikraštį kaip „Pergalės vėliavą“. Jį nuolat matydavau namuose.
Vėliau pats pradėjau laikraštį skaityti, kartais net parašydavau vieną kitą eilutę, daugiausia iš mokyklos gyvenimo. Laikraščiui kažkada išdrįsau patikėti ir savo pirmąją kūrybą. Dar vėliau su „Santarve“ pradėjau bendrauti aktyviau.
Ir jau daugiau kaip metus pats dirbu „Santarvėje“. Per tą laiką spėjau susipažinti su nemažai žmonių, tapusių mano rašinių herojais, kai kurie jų atmintyje išliks tikriausiai visam gyvenimui. Pagrindinis dalykas tikriausiai ir yra tai, kad per laikraštį galiu pažinti žmones, jų likimus.
Džiaugiuosi, kad žmogus kartais „išsilieja”, patiki paslaptis, už kurių išsaugojimą tampi atsakingas ir kurių niekada niekam negali papasakoti.
Kristina KIUBYTĖ,
reklamos organizatorė:
– Laikraštis jau seniai tapo mano gyvenimo dalimi. Darbas reklamos skyriuje suteikė galimybę sutikti, pažinti, bendrauti su daugybe naujų žmonių.
Visą gyvenimą dirbu su žmonėmis. Bendravimas su jais tapo ne tik įpročiu, bet ir poreikiu, be kurio sunkiai įsivaizduoju kasdienybę. Dažnai pagalvoju, kad be klientų, prenumeratorių, be draugų, kuriuos atradau laikraščio darbuotojų kolektyve, gyvenimas prarastų savo džiaugsmą.
Nijolė RIMKIENĖ,
kalbos redaktorė:
– Ir koks velnias mane nešė į tą galerą! Norėčiau atsidurti negyvenamoje saloje. Ten būtų visai nesvarbu, kad vyr. redaktorė išvažiavusi ir užgriuvo papildomi rūpesčiai, kažkuris iš „rašytojų“ trisdešimt trečią kartą padaro tą pačią klaidą, kunigas Jonas iš tikrųjų, pasirodo, yra Juozas, o skaitytojų laiškai ir vėl nebetilpo, nes atėjo dar viena reklama.
Ir naktį nebereikėtų šokti iš lovos – nežinia, susapnavus ar prisiminus – kad kažko svarbaus nepataisei, iš ryto neramia širdimi versti puslapį po puslapio („Ačiū Dievui, skylių nėra!“), arba sulaukti pikto skambučio…
Pala, pala! Bet juk tada nebūtų ir to gražaus ilgamečio mūsų laikraščio skaitytojo laiško, kaimo močiutės paprastų palinkėjimų, nuo kurių kažkodėl sudrėko akys, širdies smilktelėjimo, išgirdus žodį „santarvė“, smagaus bendradarbių šurmulio, šefo „ačiū už gerą laikraštį“. Pagaliau netgi anonimo priekaišto, kuris priverčia pyktelti ir pasitempti.
Tik ar tai būtų mano gyvenimas?
Jūratė ŽILINSKIENĖ,
maketuotoja:
– „Santarvė“ – savotiška mano gyvenimo palydovė. Ji greta nuo vaikystės iki šių dienų. Vaikystėje iš „Pergalės vėliavos“ lankstydavau lėktuvėlius, laivelius, kepures… Kartais net snaigės – margos gražios – išeidavo. :)
Paauglystėje su „Santarve“ susipažinau iš arčiau – atsirado galimybė pamatyti ir suvokti, kaip yra daromas laikraštis, kokį kelią nueina, kol jį išvysta skaitytojas. Buvo labai įdomu matyti, kaip spausdinimo mašinėle renkami straipsniai, kaip korektorė taiso klaidas, kaip spaustuvėje iš raidelių ar viso žodžio renkamas tekstas.
Dabar, kai pas mus kartkarčiais apsilanko moksleivių grupės, klausosi pasakojimų apie tai, kaip gimsta laikraštis, jų akyse matau tokį pat susižavėjimą ir nuostabą, kokius aš patyriau prieš daugelį metų.
Šiandien jau beveik 10 metų (tiesa, su mažyte pertrauka), kai „Santarvė“ – mano darbovietė. Čia labai daug išmokau, įgijau puikių draugų, suvokiau daugelį gyvenimo tiesų…
Smagu, jog nors mažyte dalele prisidedu prie to, kad laikraštis būtų gražus, įdomus mūsų skaitytojams.
Tad drąsiai galiu teigti, kad „Santarvė“ – mano gyvenimo dalis.
Liuda BRAZAUSKIENĖ,
korektorė:
– Laikraštis? Pirmiausia darbas. Sunkus, reikalaujantis atidumo. Ir pirmasis.
Tik patekusi į laikraščio „virtuvę“ supratau, kiek rimto ir sutelkto darbo reikia, kad jis pasiektų skaitytoją. Su tuo supratimu atsirado noras, kad ir kiti tą darbą vertintų, kad džiaugtųsi rezultatu.
To linkiu ir visiems „Santarvės“ skaitytojams, o ypač mažiesiems savo „varniukams!“
Vidas STANKUS,
neetatinis korespondentas:
– Kas man yra laikraštis? Į šį klausimą atsakymų gali būti aibė: vieniems jis gero uždarbio šaltinis, kitiems – galimybė išsakyti savo poziciją, tretiems – noras išaukštinti save, būti viršesniems už kitus, galimybė užmegzti naudingas pažintis, tramplinas į galimą karjerą.
Mano misija – žmones informuoti ne apie šviesiąsias, bet apie tas gyvenimo puses, kurios suteikia skausmo ir dažniausiai materialinių nuostolių.
Todėl labai tikiuosi, kad šie straipsniai, kriminalinė statistika paskatins žmones pasisaugoti, apmąstyti savo veiksmus ir išvengti tų situacijų, kurios priverčia kentėti ir brangiai mokėti ne tik materialine prasme.
Alma KRIEVINŠIENĖ,
maketuotoja:
– Kas man yra „Santarvė“? Su „Santarve“ praleidžiu didžiąją savo laiko dalį. Maketuoju jos puslapius jau 13 metų. Anksčiau prie laikraščio atsisėsdavau anksti rytą ir išsiskirdavau vėlai vakare.
Namuose, prieš miegą vėl imu į rankas laikraštį – savo darbo vaisių, ir skaitau. Tik kažkodėl nuo paskutinio puslapio. Gal dėl to, kad tai mano puslapis, kaip ir visa reklama. Beje, taip skaitau visus laikraščius: nuo galo.
Būna, kad vakare sumaketuoju puslapį vienaip, vėliau vis kirba mintis, kad kažkas ne taip. Rytą visą puslapį dėlioju iš naujo. Nenoriu, kad skaitytojui prieš akis iškiltų vis tas pats vaizdas. Pradėjusi dar nuo tuometinės „Pergalės vėliavos”, tebeskaitau iki šiol. Tik dabar jau „Santarvę”. Tad kas ji man yra – spręskite patys.
Bernarda PLASTININA,
korespondentė:
– Kas man laikraštis? Tai yra didžioji dalis mano gyvenimo. To, kuris nesibaigia uždarius redakcijos duris. Taip jau yra, kad sutiktų žmonių gyvenimai, jų vargai, rūpesčiai, džiaugsmai, mintys apie juos, sugulančios laikraščio puslapiuose, nepriklausomai nuo tavo norų, dažnai ima valdyti ir tavo gyvenimą. Kartais jauti, kad tos mintys nepalieka ramybėje net ir sapne.
Tačiau bene svarbiausia yra tai, kad laikraštis suteikė galimybę bendrauti ir pažinti žmones, daug žmonių, išmokė juos suprasti ir vertinti. Tik gyvenimas tarp žmonių suteikia jam prasmę, priverčia pažvelgti į save jų akimis.
Pagaliau darbas laikraštyje padėjo suvokti, kad žmogus turi gyventi ne tik sau, bet ir kitiems – jei tai jų gyvenimą padaro lengvesnį. Tai leidžia pajusti gyvenimo džiaugsmą ir vėlgi – jo prasmę.
Laimutė STANKIENĖ,
sekretorė:
– Telefonas 98260 retai nutyla. Atsakinėdama į skambučius daugiausia ir sukuosi laikraščio rūpesčių sūkuryje. Sulaukiu jų visokių: žmogus negavo laikraščio, kilo buitinių problemų, nusivylė valdžia ar tiesiog panoro pasidžiaugti laikraščiu… Stengiuosi kiekvieną skambinantįjį išklausyti, suprasti, paaiškinti situaciją, padėti išspręsti kilusią problemą ar nukreipti ten, kur jam galėtų padėti.
Laikraščio sėkla mūsų šeimoje pasėta jau prieš daugelį metų. Be jo sunku būtų įsivaizduoti mūsų gyvenimą, jis su mumis visada kartu, apie jį kalbame, diskutuojame ir laisvalaikiu. „Santarvę“ galiu vadinti šeimos nariu…
Sigitas STRAZDAUSKAS,
fotokorespondentas:
– Nors „Santarvėje“ dirbu tik treti metai, man laikraštis – kaip antra šeima. Tai proga pabendrauti su įvairiais žmonėmis. Daug ką pamatai, nes nuolat esi įvykių sūkuryje – toks tas fotografo darbas.
Mažeikiai – mano gimtasis miestas, esu jo patriotas, todėl grįžau čia ir džiaugiuosi galėdamas dirbti rajono laikraštyje.
Laikraštis – tai darnus mechanizmas, kuris negali sustoti, gedimai čia neleistini. Viskas, ką mes darome – dėl jūsų, mieli skaitytojai. Todėl, kaip Martynas Mažvydas sakė: „imkit mane ir skaitykit“…
Aiva BUCIENĖ,
dizainerė:
– Prieš dešimt metų atvykau į Mažeikius. Kai pirmą kartą išgirdau rajoninio laikraščio pavadinimą, pamaniau – čia tai GERAS! Jis iš karto susilaukė mano simpatijos, juk tai ir meilė, pagarba, vienybė, ir harmonija…
Esu dizainerė, taigi nuotraukos, montažai, vaikų puslapio „Varnelė“ grafika ir reklama – tai mano virtuvė. Paruošiu visas nuotraukas, pasirodančias laikraštyje. Kolegos dažnai pajuokauja, kad atlieku plastines operacijas, nes mėgstu pagražinti, padailinti žmogų, pavyzdžiui, paslėpti raukšleles. Džiugu, kuomet laikraštyje nuotrauka išeina kokybiška, graži.
Visi „Santarvėje“ dirbantys žmonės svarbūs, reikalingi, čia dirbdamas žinai, kad tavo darbas turi būti atliktas iki galo gerai.
Šiokiadieniais, kuomet „Santarvė“ svečiuojasi skaitytojų namuose, aš tampu tikras svečias savo namuose. Iš tiesų redakcija – pirmieji namai, čia pažinau puikių žmonių, kuriuos malonu sutikti kas rytą.
Man patinka, kad žmonės šiame krašte taikūs ir puikūs, juk triskart per savaitę juos aplanko „Santarvė“, o jei kam santarvės trūktų – ne bėda, ją galima tiesiog užsakyti tiesiai į namus:)
Norėčiau, kad Jūsų namuose niekada netrūktų santarvės.
Jonas STRAZDAUSKAS,
fotokorespondentas:
Laikraštyje dirbu jau 39-eri metai. Pradėjau tuometinėje „Pergalės vėliavoje“. Laikraštis man – tarsi antrieji namai, čia praleidžiu didžiąją laiko dalį. Kartais netenka net paatostogauti.
Fotografija – didžioji meilė, bet man pasisekė, kad ji yra ir mano darbas. Dirbdamas laikraštyje pradėjau didžiąją savo fotografinę karjerą, čia sutikau daug įdomių, talentingų, gabių žmonių. Per juos pamilau ir šį kraštą.
Mažeikiai – mano jaunystės miestas, jo neįsivaizduoju be „Santarvės“. Su jauduliu laukiu kiekvieno jos numerio. Augantis tiražas rodo, kad „Santarvę“ skaito vis daugiau žmonių, kurie mums, čia dirbantiems, yra brangiausias turtas.
Prisiminus, koks laikraštis buvo 1966-aisiais, kai pradėjau dirbti, – jo poligrafija ir išvaizda pasikeitė 100 procentų.
Vaidas VIRŠILAS,
vairuotojas-ūkvedys:
– „Santarvė“ anksčiau man buvo paprastas rajono laikraštis. Dabar jau metai, kaip laikraštis tapo mano darboviete. Dirbu tokį darbą, kurio nemato skaitytojas. Išspausdintą „Santarvę“ visada pamatau pirmasis dar spaustuvėje, ją ir parvežu skaitytojams.
Rūpinuosi, kad laikraštis laiku pasiektų žmones, o žmonės, kurie leidžia „Santarvę“, jaustųsi patogiai ir jaukiai.
Vežiodamas „Santarvę“ po rajoną, ne visada suspėju ją perskaityti. Tai dažniausiai darau kitą dieną.
Audronė MALŪKIENĖ,
vyr. redaktorė:
– Potvyniai ir atoslūgiai. Džiūgavimas ir juodžiausios duobės. Tempas. Stovėjimas ant žemės, ant debesies krašto, ant galvos. Įtampa ir galvoje tiksinčios mintys: ką dar galėtume padaryti? ką parašyti? kaip parašyti? ką pateikti? kaip parodyti? kaip pavadinti? kaip suspėti? Apatija ir viena mintis lyg liūnas: nieko nereikia daryti, nes niekam nieko nereikia.
Štai taip skambėtų mano apibūdinimas, jei tapyčiau kokį modernų paveikslą: laikraščio ir jo redaktoriaus santykis.
O jei be didelių emocijų (prie kurių, beje, greit priprantama ir jos mažėja, blėsta, išsivadėja, o paskui užsimiršta), galėčiau pasakyti: džiaugiuosi, kad esu su jumis, mano mieli rašytojai ir skaitytojai, visi mūsų laikraščio gamintojai. Be jūsų mano gyvenimas būtų gerokai nuobodesnis, pilkesnis.
Laikraštis ir jūs išmokėte mane džiaugtis mažais dalykais ir tapti realiste. Mažiau tikėtis ir stengtis daugiau duoti. Nezyzti. Neprisirišti nei prie didelių džiaugsmų, nei prie didelių nuoskaudų. Nenorėti patikti visiems be išimčių. Nepasiduoti provokuojamai kvailam konfliktui. Ištraukti galvą iš smėlio, jei yra dėl ko kovoti. Atleisti ir užmiršti. Džiaugtis vienkartiniu „ačiū“ ir nesitikėti dėkingumo visam gyvenimui. Nemanyti, kad tas, kuris tau pasirodė piktas ir nemalonus, yra tavo priešas. Negalvoti, kad visi, kurie tau šypsosi ir sako komplimentus, yra tavo draugai.
Pasakysite, kad šito išmoko gyvenimas, ne laikraštis. Galbūt, galbūt. Tačiau kai būni labai arti jo, to nuolat besikeičiančio, viso tavęs reikalaujančio proceso ir rezultato, vadinamo „Santarve“, supranti, kad tiedu dalykai tampa beveik sinonimais.
Ačiū jums už viską.
