Gydytojas psichiatras Darius Ereminas. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Apie nemigos problemas, kurios dažniausiai kyla, sulaukus senatvės, kalbamės su gydytoju psichiatru Dariumi EREMINU.
– Yra žmonių, kurie nuo jaunystės skundžiasi miego sutrikimais, bet šiandien pakalbėkime apie seno žmogaus miegą. Kada prastą nakties miegą jau reikia laikyti sutrikimu, t. y. liga?
– Nemiga yra dažnas sutrikimas įvairiose amžiaus grupėse, tačiau tarp vyresnių nei 60-ies metų žmonių nemiga skundžiasi kas antras.
Nemigą gali sukelti daug priežasčių: ligos, skausmas, dideli išgyvenimai, kelionės ir t. t. Dažniausiai tokios nemigos būna trumpalaikės (situacinės), jos tęsiasi iki vieno mėnesio.
Nemigą galima laikyti liga, jei ji trunka ilgiau kaip mėnesį ir pasireškia vienas arba keli iš šių simptomų:
1. Atsigulus neužmiegama per 15–30 minučių;
2. Naktį daug kartų atsibundama;
3. Prabundama anksti rytą ir nebeužmiegama;
4. Prabundama nepailsėjus.
– Kalbėdami apie mažus vaikus kartais vartojame tokį pasakymą „Sumaišė dieną su naktimi“. Ar senatvėje taip negali nutikti? Į darbą keltis nereikia, visi rytmečiai ir dienos laisvos…
– Senatvėje taip atsitikti gali. Gamta žmogų vis stato į paros vėžes – kai teka saulė, reikia keltis, o kai leidžiasi – eiti miegoti. Su tuo kėlimosi ir gulimosi ritmu susijusi visa mūsų prasminga darbinė veikla. Prasidėjus senatvinei demencijai, neretai sutrinka sergančiojo ryšys su jį supančia aplinka, tada miego ir budrumo ciklas pasikeičia – dieną žmogus snūduriuoja, o naktį būna aktyvus. Namiškiams tas, žinoma, nepatinka…
Plačiau skaitykite penktadienio laikraštyje.
