Jonas Kaziūnas džiaugiasi, kad muzikavimas – veikla, kuria jis užsiėmė visą gyvenimą, visada jam teikė pasitenkinimą. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Jonas Kaziūnas – muzikantas, kartu su tuometiniu rajono kultūros skyriaus vedėju Romanu Songaila prieš 38 metus inicijavęs pirmąją Mažeikių dūdų šventę.
„Santarvės“ pašnekovas džiaugiasi, kad jo iniciatyva pradėtas renginys tapo tradicija ir gyvuoja iki šių dienų. Be to, anot muzikanto, pirmosios ir dabar rengiamos šios šventės nelabai ir skiriasi – nebent tik tuo, kad jose dalyvaudavo kur kas daugiau vyresnio amžiaus žmonių.
Muzikanto kelias – nuo jaunų dienų
J. Kaziūnas pasakoja, jog muzika domėjosi nuo mažens – grojo skudučiais, akordeonu. Baigęs septynias klases Kupiškio rajone, įstojo į Panevėžio vidurinę muzikos mokyklą.
„Šioje mokykloje galėjai gauti ir vidurinį išsilavinimą, ir muzikinį. Baigus atestatų neduodavo, tik pažymėjimą. Buvo mokoma pagal vidurinės mokyklos programą, tik toks šiek tiek sutrumpintas kursas“, – savo mokslus prisimena muzikantas.
J. Kaziūno įgyta specialybė – trombonas ir orkestro vadovas. Pagrindinis jo instrumentas – trombonas, tačiau taip pat grodavo baritonu ir klarnetu, o vienoje dainų šventėje dalyvavo kaip kontrabosistas.Baigęs mokslus, metus dirbo vidurinėje mokykloje Joniškėlyje, po to buvo paimtas į kariuomenę. Muzikantas pakliuvo į Leningradą, į aviacijos mokyklą.
Muzika ir kariuomenė
Kariuomenėje muzikinė veikla nesustojo – ten buvo saviveiklinis orkestras. Kariuomenės vadas, sužinojęs, kad Jonas yra baigęs muzikos mokslus, paskyrė jį vadovauti šiam orkestrui.
„Tas vadovavimas buvo tik laisvalaikiu, repetuodavome tiktai laisvu laiku. Šio orkestro muzikantai buvo saviveiklininkai. Kiekvieną rytą, kai būdavo rikiuotė, kai kareiviai žygiuodavo į savo užsiėmimus, į klases, mes ką nors būdavome paruošę ir pagrodavome“, – pasakojo J. Kaziūnas.
Kai baigė šią mokyklą, muzikantas pakliuvo į Ukrainą, Dniepropetrovską, į aerodromą. Ten laisvalaikiu taip pat vadovavo muzikinei saviveiklai.
Baigęs tarnybą, po trejų metų Jonas įsidarbino Pasvalio muzikos mokykloje. Pasak muzikanto, tuo metu kiekvienas kolūkis turėjęs dūdas, instrumentus. Laisvu nuo darbo metu J. Kaziūnas vadovavo trims orkestrams – važinėdavęs po rajonus motociklu, kiekvienam orkestrui skirdavęs po porą dienų per savaitę.
Veiklos Mažeikiuose pradžia
Muzikantas pasakoja, kad Mažeikiuose apsigyveno nuo 1974-ųjų metų – susituokęs su žmona, gyvenusia mūsų mieste, atvažiavo čia dirbti. Atvažiavęs į Mažeikius, įsidarbino elektrotechnikos gamykloje. Šioje gamykloje buvo orkestras, bet jis neturėjo vadovo.
„Man pasiūlė įsidarbinti estrados vadovu. Sakau gerai, ką darysi, su estrada nelabai buvau dirbęs, tik Pasvaly šiek tiek. Tai buvo mažas septynių žmonių orkestrėlis“, – pasakoja muzikantas.
Jono vadovaujamas orkestras aktyviai dalyvaudavo dainų šventėse. Pirmoji šventė, kurioje dalyvavo, buvo 1975 m. Ruošiantis šiai šventei, buvo svarstoma, ar išvis verta į ją vykti – juk orkestrą sudaro tik septyni žmonės. Tada nutarta susijungti su kompresorių gamyklos orkestru – tad šventėje dalyvavo jungtinis orkestras.
Prieš dainų šventę vyko konkursas, ir šis jungtinis orkestras rajoninių centrų kategorijoje užėmė antrąją vietą.
Į orkestrą – daugiau muzikantų
Grįžus iš dainų šventės, pradėta galvoti, kad reikėtų plėsti orkestrą. Pasak Jono, gamykloje buvo muzikuojančių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neprisidėjo prie orkestro veiklos. Jo vadovas pabandė su jais pašnekėti, prišnekinti, ir taip orkestro būrys pagausėjo – nuo tada jį sudarė apie 20 žmonių.
Į orkestrą Jonas pakvietė ir dainininkų, saviveiklininkai susidarė repertuarą ir pradėjo koncertuoti. „Koncertuodavom kultūros namuose, taip pat dažnai per demonstracijas – gegužės pirmąją, gegužės devintąją, per spalio šventes“, – prisimena pašnekovas.
Garbingas laimėjimas ir likimo vingiai
„1977 metais vyko toks renginys – pirmas sąjunginis meno saviveiklos festivalis. Susiruošėme dalyvauti jame. Mūsų gamyklos valdžia mus labai palaikė, atleido nuo darbo – juk buvome darbininkai. Repetuodavome du kartus per dieną. Šiame konkurse užėmėme pirmąją vietą“, – džiugiais prisiminimais apie svarų laimėjimą dalijosi muzikantas.
Prisimindamas šį renginį, Jonas pamini, kad kartu su jais važiavo profsąjungos vadovas Pranas Šimkus. Mažeikiškių orkestrui laimėjus pirmąją vietą respublikos mastu, jis buvo labai patenkintas ir prižadėjo visiems muzikantams, kai tik grįš iš Maskvos, išrašyti premijas. Tačiau likimas susiklostė kiek kitaip.„Išvažiavo Pranas Šimkus į Maskvą. Ten apsigyveno viešbutyje, o jame kilo gaisras, ir jis užduso dūmuose… Užuot davęs mums premijas, mes jį turėjome lydėti į kapines…“ – netikėtai susiklosčiusias aplinkybes prisimena Jonas.
Dūdų šventės ištakos
Vis dėlto pirmoji vieta respublikoje buvo didelis pasiekimas, galbūt netgi svariausias Jono vadovaujamo orkestro laimėjimas. Tai pastebėjo ir R. Songaila – tuo metu jis buvo kultūros skyriaus vedėju, o po to tapo pirmuoju partijos sekretoriumi.
„Songaila man sako: „Jonai, važiuojam į Vilnių, į liaudies meno rūmus, gal pavyks susitarti su valdžia, kad ir Mažeikiuose padarytume dūdų šventę“, – prisimena Jonas.
1978 metų žiemą J. Kaziūnas ir R. Songaila nuvažiavo į šiuos rūmus. Jų direktoriumi tuo metu buvęs Sverdiolas.
„Sverdiolas, mums pasakius, jog norėtume Mažeikiuose organizuoti dūdų šventę, sako: „Žinot, ką tai reiškia? Gal kokią vieną dūdų šventę jūs ir surengsit, bet tuo ir baigsis“. Tačiau mums pavyko taip, kad dūdų šventė tapo tradicija ir iki šiol yra rengiama“, – prisiminimais apie dūdų šventės ištakas dalijosi J. Kaziūnas.
Pirmoji dūdų šventė
Gavę leidimą rengti dūdų šventę, J. Kaziūnas ir R. Songaila ėmė jai rimtai ruoštis: suderino scenarijų ir repertuarą ir išsiuntė juos į liaudies meno rūmus. Dūdų šventei paruošti kūriniai ir kvietimai buvo išsiųsti į Akmenę, Kretingą, Telšius, Šilutę, Šilalę, Pasvalį, Kėdainius, Šiaulių rajoną, Kuršėnus, Joniškį ir Mažeikius.
„Pirmoji dūdų šventė įvyko 1978 metų birželio 2-ąją. Ne visi, kuriems siuntėme kvietimus, šioje šventėje dalyvavo, bet, kiek pamenu, buvo gan gausus būrys: muzikantai iš Akmenės, Telšių, Kėdainių, Saldaus (Latvija – M.R.) miestų“, – pirmąją Mažeikių dūdų šventę prisimena muzikantas.
J. Kaziūnas džiaugiasi, kad dūdų šventė tapo tradicija. Jis teigia, kad sunku pasakyti, kuo skiriasi dabartinė ir anksčiau rengta, kad ir pirmoji, dūdų šventė.
„Galbūt skiriasi tuo, jog šiuo metu šventėje yra nedaug suaugusiųjų, daugiausia joje dalyvauja jaunimas. Tada buvo daug vyresnio amžiaus žmonių“, – mintimis dalijosi muzikantas.
Pasirodymas – per Lietuvos televiziją
Jonas pasakoja: kai nebeliko elektrotechnikos gamyklos, jo vadovaujamas orkestras turėjo išsiskirstyti. Šiam orkestrui muzikantas vadovavo 19 metų.
Didžiausiu orkestro pasiekimu J. Kaziūnas laiko jau minėtą pirmąją vietą, pelnytą respublikiniu mastu. Šis laimėjimas tapo ir akstinu pradėti dūdų šventę.
Dar vienas įsimintinas laimėjimas – prieš 33 metus, gegužės devintąją, J. Kaziūno vadovaujamas orkestras pasirodė per Lietuvos televiziją. Muzikantai tada Pergalės dienos proga atliko du kūrinius: Hermann Rappel „Skambantys trombonai“ ir maršą „The saint‘s farewell“.
Vėliau, jau orkestrui išsiskirsčius, J. Kaziūnas įsitraukė į ansamblį „Septynios širdys“. Ansamblis susikūrė 1994 m., atkūrus Nepriklausomybę. Šiame ansamblyje Jonas grojo trombonu.
Svarbiausia – meilė muzikai
Pasidomėjus, ar Jono vaikai ar anūkai seka jo pėdomis – užsiima muzika, muzikantas pasakojo, kad jo sūnus baigė muzikos mokyklą, saksofono specialybę, tačiau dabar muzikavimu užsiima rečiau. Tačiau sūnus turi dukterį, kuri šiuo metu lanko pirmą gimnazijos klasę ir turi gabumų muzikai.
„Buvo mokykloje šventė, mano anūkė jos metu pasirodė kaip dainininkė. Sakė, kad mokytojai buvo labai patenkinti jos pasirodymu, džiaugėsi, gyrė. Ji groja ir gitarėle – groja ir pati dainuoja“, – džiaugėsi muzikantas.
Pats Jonas dabar sako pagrojantis tik laisvalaikiu, savo malonumui. Visą gyvenimą muzikavęs vyriškis teigia, kad: „Muzikantas pirmiausia turi jausti meilę muzikai. Neturi būti toks, kuris groja ar dainuoja dėl pinigų, o toks, kuris jaučia džiaugsmą tai darydamas“.
