Č. Pečetauskas: „Su kiekvienu darbu kalviu būti mokaisi iš naujo“

Pasak Česlovo Pečetausko, jis turi daug kūrybinių planų, tuo labiau kad Viekšniuose gausu erdvių, kurias būtų galima papuošti. Autoriaus nuotr.

„Skirtingai nuo anksčiau liaudyje paplitusio stereotipo, kad kalvis yra stiprus, galingas žmogus, mano manymu, kalvis – tai paprastas žmogelis, kuris puoselėja šį amatą, juo užsiima ir kuriam šis amatas patinka“, – taip savo profesiją apibūdino ne vieną parodą surengęs viekšniškis kalvis Česlovas Pečetauskas, šį mėnesį švęsiantis 75-erių metų sukaktį.

Naujas darbas – naujas išbandymas

Nors yra surengęs ne vieną pa-rodą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o jo kalvystės darbų yra Rusijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Prancūzijoje, JAV, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas ir dabar sako, kad jis ne kalvis, nors jau keturis dešimtmečius užsiima šia veikla.
„Kalviui atsiranda naujas darbas ir tu iš naujo pradedi mokytis – turi paruošti naują formą, sugalvoti naują detalę, kur ir kaip ją išlenkti… Ir tu vėl tampi mokiniu. Tu tobulini savo įgūdžius prie kiekvieno naujo darbo. Nors ir turi statusą, kuris prilygsta profesionaliam kūrėjui“, – mintimis dalijosi Č. Pečetauskas.
Šių dienų ir praeities kalvystė skiriasi kaip diena ir naktis – anksčiau kalvis turėjo pameistrį, nors jam labiau tinka žodis „mokinys“, kuris kaldavo dideliu kūju, o kalvis tik parodydavo, pamokydavo ir darbą užbaigdavo.
Šiuo metu yra tokios technikos priemonės, kurios palengvina kalvio darbą, taip pat jau yra atvežtinių kaltinių elementų, juos sudėliojus, ir išeina kalvystės darbas. Tai, deja, išstumia patį kūrybos procesą.

Darbų užtenka visiems

Iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę ir keletą metų po jos atgavimo daugelį buvo užklupusi gigantomanija. Dygo didžiuliai namai, kuriuos juosė didžiulės kalviškos tvoros, vartai, balkonai, pačiam viekšniškiui yra tekę pusę miško aptverti tokia kalviška tvora.
„Dabar ši mada praeina, tačiau, nors rajone esame septyni kalviai, darbų užtenka visiems – vieni dirba tą, kiti – kitą, o štai aš užsiimu parodiniais bei labdaringais darbais, priimu ir užsakymus. Štai ir šią vasarą prie daugiafunkcinio kultūros centro Kairiškiuose įrengiau trijų metrų kryžių su varpu Vladui Sirutavičiui atminti. Šis žmogus buvo vertas apylinkės gyventojų pagarbos – jis su prezidentu Antanu Smetona sėdėjo viename suole, čia pastatė mokyklą, kartono fabriką, buvo socialdemokratų partijos veikėjas, varpininkas“, – pasakojo Č. Pečetauskas.
Ar polinkis kalvystei paveldimas, ar kalviu tampama, pasak viekšniškio, galima teigti įvairiai. Č. Pečetauskas galėtų tvirtinti, kad kalvystė jau buvo jo genuose – prosenelis buvo caro kavalerijos kalvis, senelis – dvaro kalvis, amžinatilsį Česlovo tėvas jau nuo trylikos metų su seneliu dirbo kalvėje.
Viekšniškis pasakojo: jam dėl kalvystės niežėjo rankos nuo vaikystės. Kai tėvas grįždavo pietų, jis su broliu bėgdavo į kalvę ir ten ne tik visko prisidirbdavo, bet ir susižeisdavo. Tik 1980 metais, Č. Pečetauskui dirbant „Varduvos“ bendrovėje, atsirado galimybė užsiimti kalvyste. Tuomet ir įsižiebė kūrybinė ugnelė, nors pagal specialybę jis yra medžio specialistas.

Vienintelio darbo nėra išrinkęs

Neretai viekšniškis įvardijamas kaip meninės kalvystės mūsų rajone pradininkas. Paprašytas apibūdinti, kas yra meninė kalvystė, Č. Pečetauskas pažymėjo, kad tai yra buitinis, taikomasis menas.
„Esu prie jo linkęs – pradėjau nuo žvakidžių, vėliau perėjau prie židinio instrumentų. Ir manau, kad meninė kalvystė yra visa tai, kas pritaikoma buityje, interjere arba eksterjere, bei atlieka tam tikrą funkciją. Net ir balkono apkala yra meninė kalvystė, jeigu tai yra puošnu, įdomu ir, svarbiausia, džiugina akį“, – tvirtino kalvis.
Labiausiai įsiminusio darbo kalvis įvardyti negali – visi jie yra mieli. Svarbu, kaip sako viekšniškis menininkas, kad padarytas darbas patiktų tau pačiam, kas būna itin retai. Pasitaiko atvejų, kai darbą gaila parduoti ar atiduoti, tada jis daro dublikatą ir pasideda „į lentyną“.

Mokinys vejasi mokytoją

Prieš vienuolika metų Viekšnių seniūnas Kornėlijus Kryžius Česlovui pakuždėjo: yra vyrukas, kuris labai nori būti kalviu, stebi šventėse Č. Pečetausko darbus ir nori į jį lygiuotis. Taip pas viekšniškį atsirado vienintelis mokinys Egidijus Sinkevičius.
„Pradėjome nuo pačių paprasčiausių užduočių ir darbelių, nuo smulkmenų. Ir pamačiau, kad Egidijus tikrai nori dirbti šia kryptimi – net ir sirguliuodamas atvyksta, jo noras tobulėti didžiulis. Pamačiau, kaip jis ugdo ranką, plastiką, yra mėgėjas minkyti metalą. Tad man lieka jį tik skatinti kurti. Šiuo vieninteliu savo mokiniu esu patenkintas. Pernai jis vyko į konkursinę regioninę parodą Plateliuose „Auksiniam vainikui“ gauti ir iškovojo pirmąją vietą, ko aš pats nesu padaręs. Ketvirtadienį Egidijus vyksta į Molėtus, kur varžysis respublikinėje parodoje. Lieka tik palinkėti jam sėkmės“, – pasakojo kalvis.
Prieš pusę metų tėvo amatu susidomėjo ir 46-erių metų Č. Pečetausko sūnus, tačiau jam tai labiau hobis, kuriam vyras skiria laisvalaikį.

Motyvas bus tęsiamas

Praėjusių metų vasarą kalvis su mokiniu įgyvendino savo idėją – senosiose miestelio kapinėse ant apleistų kapaviečių antkapių atgulė dvidešimt penki kryžiai.
„Seniai norėjau papuošti tokius kapelius – jie nėra apleisti, kapinių ir seniūnijos darbuotojai juos sutvarko, apravi, tačiau jie yra nelankomi. Per Vėlines žmonės neretai ant jų uždega žvakelių, o aš norėjau pagerbti žmonių, kurie ilsisi šiuose kapeliuose, atminimą. Aišku, buvo nepatenkintų, kodėl braunamės į tų išėjusiųjų amžinybėn erdvę, tačiau, galvoju, žmonės pakalbės, pakalbės ir nustos. Juk gražu, tad manau, šio motyvo tęsinys dar bus“, – pasakojo meno kūrėjas.

Šias vėjarodes kalvis ruošiasi pristatyti regioninėje parodoje. Autoriaus nuotr.

Praėjusiais metais pavyko įgyvendinti ir kitą užsibrėžtą tikslą. Prieš Vėlines tose pat kapinėse buvo pastatyta koplytėlė. Kalvio mokinė, medžio drožėja iš Platelių Rūta Kavaliauskienė išdrožė šv. Mariją Sopulingąją, draugas iš Padvarėlių kaimo pastatė koplytėlę, o Č. Pečetauskas nukalė kryžių.

Amatai sukūrė Viekšnius

Praėjusių metų rugpjūtį Viekšniuose vyko medžio drožėjų pleneras, kurio kuratorius buvo kalvis Č. Pečetauskas. Plenerą primena trys medžio drožybos darbai: kalvis, puodžius ir paukštis. Jie skirti medžio drožėjui, liaudies menininkui Rušinui atminti. Jo darbai eksponuojami Viekšniuose veikiančiame aviacijos pradininko A. Griškevičiaus memorialiniame muziejuje, labiausiai jis mėgdavo drožti paukščius.
„Ir šiais metais planuoju, kad vyks pleneras, į kurį atvyks keli meistrai, ir mes toliau tęsime amatų temą – juk amatai ir sukūrė Viekšnius. O praėjusiais metais sukurtos skulptūros, manau, liks Viekšnių viešosiose erdvėse, kurių tikrai nestinga. Ir jas pagyvins“, – planavo kalvis.
Č. Pečetauskui rūpi dar viena Viekšnių erdvė – miestelio gale, Mažeikių gatvėje, yra apžvalgos aikštelė, nuo jos atsiveria Ventos upės vingis. Kalviui norėtųsi ant akmens įrengti didelę vėtrungę.

Tikslus bandys įgyvendinti

Dviejose Renavo dvaro salėse eksponuojami kalvio Č. Pečetausko darbai, todėl menininkas prie posūkio į šią dvaro sodybą planuoja įrengti tai akcentuojantį darbą.
„Dar bus įvairių derinimų, tačiau mano moto yra itin paprastas – nėra to, ko negalima padaryti, viskas yra įmanoma. Manau, kad ir mano minėtus planus pavyks įgyvendinti“, – sakė viekšniškis kalvis.
2022-ųjų rudenį vyks regioninė paroda, kuriai Č. Pečetauskas jau dabar ruošiasi. Planuoja parodai pateikti penkių vėjarodžių kolekciją. Jos jau beveik padarytos, reikia tik užbaigti, apdoroti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video