ŠIUO STRAIPSNIU MŪSŲ LAIKRAŠTIS PRADEDA RAŠINIŲ CIKLĄ „MAŽEIKIAI: PRAEITIS IR ŠIANDIENA“
Mažeikiai istoriniuose šaltiniuose minimi jau nuo XVI amžiaus. Manoma, kad Mažeikių miesto vardas kilęs nuo kunigaikščio Mažeikos pavardės. Archeologinių duomenų, kur buvo jo dvaras, nėra. Jeigu kas nors ir buvo, tai šiose apylinkėse 1335 metais siautėję ordino riteriai viską sudegino.
Iki pat XIX amžiaus antrosios pusės, kol per šią vietovę buvo sugalvota tiesti geležinkelį, Mažeikiai buvo tiktai nedidelis kaimas.
GELEŽINKELIS
DAVĖ PRADŽIĄ MIESTUI
Į klausimą, kodėl būtent čia buvo nuspręsta tiesti geležinkelį, Mažeikių muziejaus darbuotojas Vytautas Ramanauskas atsako labai konkrečiai. Derlingose Ukrainos srityse užaugdavo gausūs javų derliai. Šioje šalyje jų realizuoti nebebuvo įmanoma, todėl reikėjo gabenti parduoti į Vakarus. Svarbiausias Rusijai priklausęs Baltijos jūros uostas buvo Liepoja, iš kurio veždavo eksportuojamus javus.
Dėl geležinkelio statybos buvo paskelbtas konkursas ir 1868 metais prasidėjo jo projektavimo darbai. 1871 metais geležinkelio linija Romnai–Liepoja buvo baigta. Jo atkarpa sujungė Vilnių su Mažeikių kaimu.
Stotis buvo pastatyta pelkėje, kur buvo tik karčema, o nedideliame kaimelyje gyveno vos kelios šeimos. To kaimelio vardu ir buvo pavadinta naujoji geležinkelio stotis.
Mažeikiai buvo patogi vieta daryti geležinkelio atšaką Rygos kryptimi. Taip 1873 metais nusitiesė geležinkelis per Mintaują (dabar Jelgava) į Latvijos sostinę. Mieste buvo pastatyta antroji geležinkelio stotis (dabartinės Pramonės gatvės pabaigoje), kurią gyventojai vadino Nitauskos stotimi.
Tokiu pat vardu buvo vadinama ir aplink esanti miesto dalis. Iš tų laikų dar ir dabar ten tebestovi raudonų plytų mūrinis namas, kuriame Smetonos laikais buvo senelių prieglauda, o dabar gyvena senųjų geležinkelininkų šeimos.
Šioje vietoje išlikę ir daugiau stoties statinių komplekso pastatų: pora didesnių dviaukščių namų, kelios mažos senos trobelės. Iki šių dienų išlikusi akmenimis grįsta Pramonės gatvės dalis, vadinama „brukė“.
STATĖSI MALDOS NAMAI
IR BAŽNYČIOS
Aplink geležinkelį pradėjo kurtis gyventojai. To meto verslininkai atkreipė dėmesį į patogią vietą, kur kirtosi keliai tarp Tirkšlių ir Laižuvos bei Viekšnių ir Leckavos. 1880 metais jiems pradėti dalyti sklypai toje vietoje, kur dabar yra Vasario 16osios gatvė. Išdalyta apie 19 sklypų. Pradėjo kurtis miestas. Intensyvios statybos vyko ir dabartinėje Laisvės gatvėje. Kaip rašoma B. Kviklio keturių tomų veikale „Mūsų Lietuva“, 1887-aisiais Mažeikiuose atsirado pirmoji vaistinė, kurią laikė O. von Losbergas.
1895 metais išgrįstos dabartinės Vasario 16osios ir Laisvės gatvės. Vietinių rusų pastangomis ir pinigais 1894 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Vietą jai rado miesto centre, ten, kur dabar Laisvės gatvėje stovi Merkelio Račkausko gimnazijos sporto salė. Pirmoji medinė Romos katalikų bažnyčia dabartinės Bažnyčios gatvės gale buvo pašventinta 1905-aisiais. Dabar šioje vietoje stovi koplytstulpis. Šioje gatvėje seniausias namas, menantis Mažeikių kaimo laikus, išsilaikė iki šiandien. Tai medinė troba, pažymėta Bažnyčios gatvės Nr.2, stovinti galu į gatvę (pirmas namas iš dešinės, žiūrint nuo geležinkelio).
1908–1910 metais Mažeikiuose gyvenusių latvių rūpesčiu pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Iki tol jie turėjo laikinus maldos namus, tačiau, anot V. Ramanausko, liuteronų bendruomenė buvo turtingesnė negu lietuvių, todėl ji galėjo sau leisti naujo mūrinio pastato statybą. Žydų bendruomenė sinagogą pasistatė 1924 metais Laisvės gatvėje, kur dabar yra prekybos namai „Durbė“.
Beje, kaip pastebi muziejininkas, Amerikoje leidžiamas savaitraštis „Vienybė Lietuvninkų“ rašė, kad 1894 metais Mažeikiuose prekybininkai buvo vien tik žydai.
MAŽEIKIŲ PLĖTRĄ
SUSTABDĖ KARAS
1901–1918 m. geležinkelio stotis buvo vadinama Muravjovo vardu, nors patiems Mažeikiams buvo paliktas senasis vardas. „Mūsų Lietuvos“ autorius rašo, kad vietos lietuviai Muravjovo vardo nemėgo ir stoties koriko vardu nevadino. Jeigu pirkdami bilietą paminėdavo Mažeikių, bet ne Muravjovo vardą, gaudavo mokėti baudos.
Iki Pirmojo pasaulinio karo, 1901–1903 m. prie geležinkelio stoties vyko didelės statybos. Buvo pastatyta nemažai namų, kuriuose gyveno geležinkelininkai, keli mūriniai namai, kurių viename atidaryta geležinkelininkų vaikų mokykla, kitos jų įstaigos.
Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Mažeikiuose kūrėsi pirmosios pramonės įmonės. Veikė nedideli kavos ir degtukų šiaudelių fabrikai, skardos dirbinių įmonė gamino kibirus ir laistytuvus. Buvo pastatytas didelis depas – geležinkelio dirbtuvės, kuriose remontavo garvežius ir vagonus.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Mažeikiai sripriai nukentėjo. Ventos pakraščiai ties Mažeikiais 1915 m. virto rusų ir vokiečių kovų lauku. Centrinė miesto dalis buvo sunaikinta gaisro, tiltas per Ventą sugriautas. Atsitraukdami rusai susprogdino geležinkelio stoties elektrinę, kuri tiekė šviesą visam miestui.
Kai pasibaigė karas, Mažeikiai tapo apskrities centru. Caro laikais jie priklausė Viekšnių valsčiui. Mažeikiai buvo svarbus geležinkelio mazgas, bet ne administracinis centras.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir 1920 metais pasibaigus visoms kovoms, Mažeikių reikšmė labai išaugo. Tik per Mažeikius geležinkeliu buvo galima patekti prie jūros, per čia keliavo visi kroviniai. Tačiau 1926 metais buvo nutiesta nauja geležinkelio linija, kuri Klaipėdą sujungė su Šiauliais per Telšius ir Plungę. Mažeikiai liko nuošalyje. Didelė verslininkų dalis išsikėlė iš Mažeikių. Tai reiškė verslo krizę, praasidėjo sunkmetis.
ĖMĖ PLĖTOTIS PRAMONĖ
Tarpukariu, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, Mažeikiuose, kur iki tol verslas plėtėsi per prekybą, pradėjo augti pramonė. Atsirado linų apdirbimo fabrikas, lietuviai broliai Šadauskai įkūrė didelę alaus gamybos įmonę, kuri buvo pirmoji Lietuvoje. Iki tol alaus pramonę plėtojo žydai. Tuo metu buvo žinomos: Adolfo Janulio skardos dirbinių įmonė, kelios baldų gamybos įmonės. Pastatyta nemažai gražių statinių. Tai pradinė mokykla (1934 m.), bažnyčia (1936 m.), bankas (1938 m.), ligoninė.
1940 metais Mažeikiuose veikė jau 26 įvairios pramonės įmonės, tarp kurių, be jau minėtųjų, buvo molinių puodų, koklių fabrikai, pieninė, 4 lentpjūvės, malūnas, skerdykla, elektros jėgainė, odos gaminių dirbtuvė, mezgykla, karšykla.
Anot B. Kviklio, miestas plėtėsi ne natūralia linkme Ventos pusėn, bet miško kryptimi. Mat upės link žemės sklypus reikėjo pirkti iš ūkininkų, o arčiau miško jie dažniausiai buvo dalijami nemokamai. Naujojo miesto dalis, ištįsusi palei Mažeikių–Liepojos geležinkelį, buvo vadinama Meškynu – pagal buvusio žemės savininko pavardę. Miesto dalis į pietų pusę, palei Mažeikių–Šiaulių geležinkelį, vadinosi Rušinynu, nes, vėlgi, buvęs žemės savininkas buvo Rušinas.
Augant miestui ruoštasi statyti gimnazijos rūmus, bet sutrukdė sovietinė okupacija, po to – karas.
ILGAI GYDĖSI
KARO ŽAIZDAS
1941–1944 metais miestas stipriai nukentėjo. Daugiau kaip pusė gyvenamųjų namų ir pramonės įmonių virto griuvėsiais. Pokario žaizdas Mažeikiai išsigydė gana negreit. Kai kuriose gatvėse, kurių niekas netvarkė, augo vešli žolė. Vasario 16osios, seniausioje miesto gatvėje, griuvėsių vietoje daugiabučiai namai pastatyti tik septintojo dešimtmečio pradžioje.
1945 metų pradžioje, kai netoli Mažeikių dar sproginėjo sviediniai, buvo steigiamas Mažeikių avalynės fabrikas. Netrukus buvo atkurta alaus darykla, kuri tapo Šiaulių „Gubernijos“ alaus kombinato Mažeikių filialu. Darbą pradėjo ir linų fabrikas, kuriame tada tebuvo tik keliolikos žmonių brigada, vijusi virves. Tik pasibaigus karui išsiplėtė ir gamybą atnaujino baldų fabrikas.
Vėliau, 1959 metais, atidaryta J. Garelio elektrotechnikos gamykla, 1969-ųjų pabaigoje – Kompresorių gamykla, prie kurios septintajame dešimtmetyje labai sparčiai pradėjo kurtis naujasis mikrorajonas. Jį gyventojai vadino tiesiog „kompresoriais“. Iš pradžių priešais šią gamyklą, antroje gatvės pusėje, buvo pastatyti trys plytiniai daugiabučiai namai, viename jų įsikūrė maisto prekių parduotuvė.
1971-aisiais naujajame miesto mikrorajone pastatytas Sviesto gamyklos naujasis korpusas. 1970ųjų balandį netoli Mažeikių, prie Varduvos upės, pradėta statyti Naftos perdirbimo įmonė.
Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo: Taip ketvirtajame dešimtmetyje atrodė Stoties (dabar Vasario 16-osios) gatvė.
