Karo lakūno iš Pocaičių gyvenimo istorija: nuo Ruzgų mokyklos mokytojo iki odontologo

Aviacijos karininkų šventė 1924-07-11. Nuotrauka iš Lietuvos aviacijos muziejaus fondų

Lapkričio 29 d. minimos 125-osios karo lakūno, aviacijos majoro Liudo Zibavičiaus gimimo metinės. Kaip teigia informaciją apie šį kraštietį surinkęs mažeikiškis Pijus Poškus, mūsų rajone, Pocaičių kaime, gimusio aviatoriaus gyvenimo istorija – išskirtinė tarp visų tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkų biografijų.
Savo karjerą pradėjęs kaip mokytojas, ją baigė kaip gydytojas odontologas, o per gyvenimą L. Zibavičius pakeitė bent devynias profesijas.
Siūlome skaitytojams iš arčiau susipažinti su svarbiausiais mūsų kraštiečio gyvenimo istorijos faktais, kuriuos pateikia P. Poškus.

Iš pėstininkų – į aviatoriaus tarnybą

L. Zibavičius gimė 1895 m. Pocaičių kaime ir visą vaikystę bei paauglystę praleido Mažeikių krašte.
L. Zibavičiaus tarnybos lape rašoma, kad jis buvo baigęs keturias komercijos mokyklos klases. Pasak P. Poškaus, tikėtina, kad 1911–1915 m. būsimasis lakūnas mokėsi L. V. Markevičienės Mažeikių prekybos mokykloje, veikusioje dabartinėje pašto vietoje.
1917 m. L. Zibavičius tapo pirmuoju Ruzgų mokyklos mokytoju, šioje mokykloje jis galėjo dirbti maždaug iki 1919 m. pradžios.
1919 m. pradžioje L. Zibavičius jau tarnavo besikuriančios Lietuvos kariuomenės Pirmajame raitelių pulke, o tų pačių metų liepos 31 d. įstojo į Karo mokyklą, kurią baigus tų pačių metų gruodžio mėnesį jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis.
Karininko tarnybą L. Zibavičius pradėjo 3-iajame pėstininkų pulke, su juo 1920 m. vasario–gruodžio mėnesiais mūsų kraštiečiui teko dalyvauti ir Nepriklausomybės kovose prieš lenkus. 1923 m. jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.
P. Poškaus teigimu, panašu, kad tarnyba pėstininkų pulke taikos metu L. Zibavičiaus nežavėjo, tad tų pačių metų pabaigoje jam nusišypsojo sėkmė – nors ir buvo vyresnio amžiaus nei derėtų kandidatams į karo lakūnus, jis perkeliamas tarnauti į Laikinojoje sostinėje įsikūrusią moderniausią Lietuvos kariuomenės dalį – Karo aviaciją.

Kilo karjeros laiptais

Aviacijos vyresnysis leitenantas Liudas Zibavičius (apie 1923–1927 m.). Nuotr. iš www.plienosparnai.lt

1924 m. birželį L. Zibavičius baigė aviacijos teorijos kursus, liepą pirmą kartą savarankiškai skrido vokiškos konstrukcijos lėktuvu Albatros B. II, o gruodžio 5 d. buvo perkeltas į 3-iąją (žvalgybos) eskadrilę eiti karo lakūno pareigas.
Šioje eskadrilėje šiek tiek daugiau nei pusmetį L. Zibavičiui teko tarnauti su legendiniu Atlanto nugalėtoju Steponu Dariumi, toje pačioje eskadrilėje jis ėjo karo lakūno pareigas. Viršininkai L. Zibavičių vertino kaip atsargų, bet skraidyti mėgstantį lakūną, tad 1926 m. jis buvo pasiųstas į Aukštojo pilotažo kursus, kuriuos baigė tų pačių metų rugsėjį.
1927 m. vasario 1 d. L. Zibavičius sulaukė labai svarbaus įvertinimo – jam, kaip atlikusiam visas nustatytas užduotis, suteiktas karo lakūno vardas. Tai reiškė, kad karinio konflikto atveju L. Zibavičius būtų galėjęs savarankiškai atlikti visas karo lakūnui pavedamas užduotis. Tais pačiais metais jis buvo komandiruotas į 4-ąjį aeronavigacijos kongresą Romoje, o rugpjūčio 1 d. jam suteiktas kapitono laipsnis.
Tais pačiais 1927 m. L. Zibavičius buvo paskirtas Aviacijos viršininko adjutantu (padėjėju), nuo tada jam teko daugiau administracinio darbo, o ne galimybių skraidyti. Tik po penkerių metų mažeikiškis buvo perkeltas į 2-ąją oro eskadrilę eiti karo lakūno pareigas.
Kaip pastebi P. Poškus, panašu, kad toks paskyrimas mūsų kraštiečio nenudžiugino – po penkerių štabe praleistų metų L. Zibavičiui galėjo būti skirtos ir aukštesnės pareigos. 2-oje oro eskadrilėje aviatorius tarnavo tik savaitę, veikiausiai savo iniciatyva jis buvo paskirtas Krašto apsaugos ministro adjutantu. Tų pačių metų rudenį L. Zibavičiui buvo suteiktas majoro laipsnis.

Ore – beveik 400 valandų

Tarnyba Kariuomenės štabe užsitęsė – ministro adjutantu L. Zibavičius tarnavo iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželį.
Krašto apsaugos ministrai puikiai atestuodavo savo pavaldinį, apibūdindavo jį kaip išsilavinusį ir taktišką karininką, kuris turėtų būti perkeltas į aukštesnes ir svarbesnes pareigas. Deja, L. Zibavičiaus perkėlimo į svarbesnes pareigas niekas neinicijavo arba tam trukdė susilpnėjusi sveikata, dėl kurios jis buvo nepriimtas ir į Generalinio štabo karininkų kursus.
P. Poškus pastebi, kad sveikatos būklė mūsų kraštiečiui netrukdė skraidyti, nes, tarnaudamas Kariuomenės štabe, L. Zibavičius, kaip aviacijos karininkas, kasmet atlikdavo ir minimalų kiekį karo aviacijai reikalingų privalomų skraidymų užduočių.
Per visą karo lakūno karjerą L. Zibavičius ore išbuvo 392 valandas ir 18 minučių. Tiesa, paskutiniaisiais tarnybos metais jis skraidydavo jau ne kaip pilotas, o kaip žvalgas.
1938–1940 m. laisvu nuo tarnybos laiku L. Zibavičius ėmėsi ir žurnalistinės veiklos – buvo populiaraus žurnalo „Kardas“ redaktorius.

Č. Sugiharos viza

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, L. Zibavičiui čia likti tapo pavojinga – jis buvo karo lakūnas, Krašto apsaugos ministro adjutantas, žurnalo redaktorius, todėl jam grėsė represijos.
L. Zibavičius iškart perprato okupantų politiką, todėl praėjus porai savaičių po okupacijos pradžios jis jau rašė prašymą, kad būtų paleistas iš kariuomenės.
Karininkas motyvavo tuo, kad Čikagoje gyvena jo lietuvė žmona (jiedu susituokė 1934 m.) su vaikais.
Nors iš kariuomenės L. Zibavičius buvo paleistas jau liepos 10 d., tačiau išvykti iš Lietuvos jau buvo sudėtinga. Vis tik rugpjūčio 18 d. L. Zibavičiui pavyko gauti Japonijos imperijos vicekonsulo, pasaulio tautų teisuolio Čijunės Sugiharos išduotą vizą, kuri suteikė jam galimybę išvykti pas šeimą į JAV.

Gyvenimas Amerikoje

Į Jungtines Valstijas aviacijos majorui teko vykti pro Japoniją, kol galiausiai, 1940 m. lapkričio 19 d., pavyko pasiekti San Franciską.
P. Poškus rašo, kad 1940 m. rugpjūčio 28 d. L. Zibavičių dar spėta apdovanoti garbingiausiu karo aviacijos apdovanojimu – garbės ženklu „Plieno sparnai“, tačiau panašu, kad šio ženklo karininkas jau nespėjo atsiimti, nes buvo išvykęs iš Lietuvos.
Atvykęs į JAV L. Zibavičius ėmė studijuoti inžineriją Ilinojaus technologijos institute. Vėliau, apie 1945 m., jis tapo verslininku – Čikagoje, lietuviškame rajone, buvo atidaręs savo restoraną.
1949 m. L. Zibavičius, sulaukęs 55-erių, baigė Ilinojaus universiteto odontologijos mokyklą ir tapo gydytoju odontologu.
Mūsų kraštietis priklausė kelioms gydytojų draugijoms, dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. Sulaukęs 78-erių metų jis išėjo į pensiją.
Aviacijos majoras L. Zibavičius mirė 1986 m. gegužės 18 d. Čikagoje ir buvo palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

Išskirtinė asmenybė

Šio mūsų kraštiečio biografijos faktus surinkęs P. Poškus teigia, kad L. Zibavičiusyra išskirtinė, nors ir šiek tiek primiršta Lietuvos kariuomenės ir Mažeikių krašto asmenybė.
Tai buvo intelektualas, kalbėjęs anglų, latvių, rusų ir vokiečių kalbomis,apdovanotas Lietuvos ir Latvijos valstybiniais ordinais, garbingiausiu Karo aviacijos ženklu „Plieno sparnais“. L. Zibavičius nevengė keisti profesijos, todėl išbandė mokytojo, raitelio, pėstininkų karininko, karo lakūno, Krašto apsaugos ministerijos tarnautojo, žurnalisto, inžinieriaus, verslininko ir gydytojo darbą.
„Tokius mūsų krašto žmones būtina prisiminti“, – akcentuoja P. Poškus.
Parengė Asta ŠILAITYTĖ

2 Atsakymai į “Karo lakūno iš Pocaičių gyvenimo istorija: nuo Ruzgų mokyklos mokytojo iki odontologo”

  1. marazmas parašė:

    Kaip bebutu gaila, ne vienas “karo lakunas” nepakele savo aparato reikalui esant…. Aisku pasiteisinant galima pasakot, kad prezidentas su kariuomenes vadu dejo “per upeli” pamirse duoti isakyma….

  2. Zigis parašė:

    Aišku, kad būtina prisiminti tokius žmones! Kodėl apie tai iki šiol nekalbama?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*