Karšti radiatoriai – visapusiški nuostoliai

ŠISBEITAUSKAS

Šiandien vyksta didžioji tarptautinė švarinimosi akcija „Darom 2012“. Apsikuopsime tai, kas susikaupė ant Žemės veido per visus metus. Mažeikiškiai – darbštuoliai, jau ne pirmus metus nelaukia šeštadienio, į talkas išeina prieš dieną ar net dvi. Gal taip ir geriau, nes jei visi pultume kuoptis vieną dieną, gautųsi šiokia tokia sumaištis: vienu metu surinktų atliekų nebespėtų vežti jų vežėjai, talkos organizatoriams būtų sunku sužiūrėti, kam ko trūksta, kur dar liko nesutvarkytų vietų.
Apie šią akciją teko girdėti visokiausių nuomonių, bet dažniausiai tokią, kad tvarkytis turėtume ne kartą per metus, o šiek tiek dažniau. Juk po šios talkos netruks prasidėti vasara, ir sutvarkytos vietos vėl taps šiukšlynais. Vasarą susikaupusios atliekos lieka gulėti per visą žiemą, o tai nėra malonu nei mūsų akims, nei pačiai gamtai.
Karšta nuo aktyvaus darbo talkininkams, nešalta mažeikiškiams buvo ir šią savaitę, nes iki trečiadienio gyvenome šiltai, o trečiadienį net karštokai. Savivaldybės administracijos vadovo įsakymu šildymo sezonas mūsų mieste turėjo baigtis pirmadienį, deja, taip atsitiko ne visuose namuose: pirmadienį radiatoriai daug kur dar buvo šilti. Kai kas dėl to labai piktinosi, motyvuodamas, kad ir taip už šilumą reikia nemažai mokėti, o čia dar šildo papildomai… O aš parėjęs pirmadienį ir radęs tebekaistančius radiatorius visai nesupykau, nes diena buvo nekokia, net, sakyčiau, žvarboka. Tad šilti radiatoriai buvo pats tas. Šildė radiatoriai dar ir antradienį, o trečiadienį jau ne šildė, bet pleškino, kadangi vyko kažkokie vamzdynų bandymai.
Vaje, kiek tada buvo pasipiktinusių moteriškių, virkavusių, kad be reikalo šildomas oras. Labiausiai jos, žinoma, baiminosi didelių mokesčių. Šilumos tinklų vyrai ramino, kad už tomis dienomis, kol vyko pasiruošimas bandymams, bei pačią bandymų dieną tiektą šilumą mokėti nereikės.
Taip jų vietoje ir aš sakyčiau. O kaip bus iš tiesų, parodys gyvenimas – negi neįmanoma suprasti: mokame už penkiolika, ar už aštuoniolika dienų. Juolab kad už trečiadienį mokėti reikėtų labai daug. Būkime optimistai ir tikėkimės, kad Šilumos tinklų vadovai mažeikiškių neapgaudinės.
Per tuos karštus radiatorius mano kaimynė apturėjo ir nenumatytų nuostolių. Antradienį moteris ketino kepti pyragą, tad išsitraukusi iš šaldytuvo sviestą, padėjo jį atšildyti ant vos drungno radiatoriaus. Netikėtai kaimynės planai pasikeitė, pyragas buvo atidėtas kitai dienai, o apie sviestą moteris visai pamiršo. Trečiadienį grįžusi namo ji pajuto kažkokį keistą, lyg nuo pyragų sklindantį kvapą. Pamanė, kad taip kvepia jos rankinėje buvusios bandelės.
Besisukinėjant virtuvėje akys užkliuvo už ant radiatorių palikto sviesto. IR KĄ JŪS MANOT? Ten buvo jau ne sviestas, o tuščias jo pakelis: nuo karšto radiatoriaus sviestas išsilydė ir radiatoriumi nutekėjo ant grindų.
Kaimynė sako pasigailėjusi, kad neturi šuns ar katino, – žodžiu, gyvio, kuris būtų galėjęs sviestą sulaižyti, o dabar tuos riebalus teko pačiai valyti.
Lauke, dėkui Dievui, karščių dar nėra, bet žemelė jau pradeda po truputį atšilti, o žmonės – ruošti ją darbams. Taip pagalvojome trečiadienį, nuėję į dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ koncertą: keistai jautėmės, kai atvykus garsiam, mūsų šalį reprezentuojančiam kolektyvui, žiūrovų nebuvo gal nė pusės salės. Kiek pamenu, praėjusį rudenį dėl žiūrovų stokos koncertas išvis neįvyko.
Kažkaip keista: didžiuosiuose miestuose koncertuojant „Lietuvai“ salės lūžta, o mažeikiškiams tai neįdomu. Vadinasi, tik kalbame, kad esame aukštos kultūros miestas, kad gausiai lankome koncertus. Kažkas pasakys, kad koncertus lankome tikrai, nes per tarptautinio festivalio „Mažeikiai” renginius salės būdavo pilnutėlės. Tikrai būdavo, bet todėl, kad į koncertus eidavome veltui. O kai reikia pakloti vieną kitą litą, kultūra tampa nebereikalinga?
Išvada viena: kam reikia kultūros, tie yra vargšai, o kas pinigų turi – kultūra jiems nesvarbu.
Praėjusį savaitgalį Mažeikiuose vyko didžiulė, tranki ir puiki tradicinė kapelų šventė „Išbudinkim Žemę iš miego“. Viskas buvo gražu, bet kai kurios smulkmenos kliuvo: ne vienas pastebėjo, kad kai kas iš šventės vedėjų nepasigilino į koncerto dalyvių pavardes, tad mūsų garsusis „Subatvakario“ vadovas Antanas Erlickas buvo vadinamas Erlickiu. Erlickas ir Erlickis vis dėlto skiriasi, ar ne? Nebent čia turėtume žemaitišką variantą – tada Šisbeitauskas taptų Šisbeitauskiu.
Beje, į tą patį koncertą nuėjusi viena mano pažįstama nusprendė, kad tokiame renginyje nuo smagumo bus karšta, tad paltą pasikabino drabužinėje. Nepaklausiau, ar iš tiesų koncerto metu ji perkaito, bet moteriškė dievagojosi, kad daugiau palto drabužinėje nepaliks: atsisėdusi į automobilį užuodė, kad jos palto viena rankovė taip dvokia tabaku, jog net kvapą gniaužia.
Raminau pažįstamą sakydamas: džiaukis, kad paltas prasmirdo tabaku, o ne kokiu nors kitokiu kvapu. Tabako bent drabužius graužiančios kandys bijo, o jei būtų prasmirdę kitaip – tik musės apstotų.
Kad atsisveikinant neliktų tabako kvapo, prisiminiau dar vieną moterišką istorijėlę. Kokių jūs žinot dešros rūšių? Rūkyta, vytinta, virta, kepta – aš bent tiek težinau. O pasirodo, dar yra ir laižoma dešra, kitaip vadinama „laižiankė“: ja, dažniausiai rūkyta, mėgaujasi svorio norinčios numesti moterys. Valgyti negali, tai bent palaižo.

[email protected]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*