Vygandas Povilas Ostrauskis šiuo metu rašo šeštąjį savo romaną. Asmeninio albumo nuotr.
Šis interviu – su rašytoju Vygandu Povilu Ostrauskiu. Daugybę metų jis dirbo vadovaujantį darbą, pastaraisiais metais ėjo Savivaldybės mero patarėjo pareigas. Visai neseniai iš jų pasitraukė ir, kaip sakoma, išėjo į užtarnautą poilsį.
– Gal ir pradėkim nuo to tarnauto laiko. Kas, Jūsų manymu, nulemia sėkmingą ar nesėkmingą žmogaus gyvenimą, darbinės veiklos sėkmingumą?
– Į „užtarnautą poilsį“ – tik beveik. Kol kas tik iš esmės pakeičiau prioritetus, kuriais vadovavausi gyvenime: visad pirmoje eilėje buvo darbas, dabar – kūryba, šeima, sveikata ir tik tada darbas. Juk ryškūs pokyčiai? Manau, teisingi prioritetai lemia ir sėkmingą gyvenimą, o sėkmę darbuose – visiškas atsidavimas jiems, reiklumas sau ir kitiems, nepertraukiamas mokymasis.
– Ar jūsų darbinė veikla visada priklausė nuo jūsų paties siekių, ar tiesiog tuo laiku kitaip negalėjo susidėlioti?
– Visi darbai, ir net pats pirmasis darbas avalynės fabrike, nebuvo mano pasirinkimas: perėjus iš Kauno politechnikos instituto dieninio skyriaus į neakivaizdinį (ruošiausi kurti šeimą), teko skubiai ieškotis darbo, o tuo metu Mažeikiuose plėtėsi avalynės fabrikas, buvau priimtas elektriku ir labai greitai paskirtas inžinieriumi-energetiku. Toliau jau viskas vyko pagal to meto taisykles – jauni, gabūs, perspektyvūs žmonės buvo pastebimi ir aukštinami pareigose. Nepriklausomybės atkūrimą sutikau dirbdamas Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriumi, o tada, įvykus pirmiesiems rinkimams į Savivaldybės tarybą, tapau jos pirmininku. Ta ilgoka kadencija (1990–1995 metai) buvo įdomiausia mano gyvenime.
– Dabar eikim prie jūsų kūrybos. Gyvenam laiku, kai žmonės nebeturi autoritetų, bet mūsų gyventu laiku autoritetus turėjom, vertinom ir mylėjom. Ir pirmieji autoritetai buvo rašytojai. Rašytojas, bent man, visada buvo ne paprastas žmogus, visada jautei pagarbą, susižavėjimą… Kaip Jūs žiūrėjot į rašytojus, gal su kuriuo asmeniškai per gyvenimą bendravot?
– Kūriau mokydamasis mokykloje, tęsiau tai ir institute, daug skaičiau. Domėjausi ir rašytojų biografijomis, knietėjo: o kaip jais tampama? Suvokiau – jei nori būti prozininku, būtina didelė gyvenimiška patirtis, nereikia bijoti jokių darbų, patirtis pravers kūryboje.
Visą interviu – „Santarvės“ laikraštyje.
Apie ką nauja knyga? Ar verta skaityti?