Pagal mainų programą Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje viešėjo dvidešimt vokiečių moksleivių. Tuo pat metu jų bendraamžiai lankėsi kitose aštuoniose šalyse.
Jaunuolius lydėję pedagogai įsitikinę: apsilankiusieji Sedoje gavo daugiau nei tie, kurie važiavo į didžiąsias Europos sostines.
SKIRIA
DAUGIAU DĖMESIO
Su „Santarve“ susitikę gimnazistus lydintys pedagogai Rolf Christian Glassner bei Hartmut Demand pasakojo, kad jie atkeliavo iš 15 tūkst. gyventojų turinčio Metingeno miesto. Tačiau privati krikščioniško profilio gimnazija vadinama europine. Kai kurias pamokas galima pasirinkti, kuria kalba – vokiečių ar anglų – mokytis.
Spalio mėnesį vienu metu Metingeno mokykloje nebelieka visų devintokų. 120 vienmečių su jais lydinčiais mokytojais išsisklaido po devynias Europos šalis. Lietuva – vėliausiai prie projekto prisijungusi šalis.
„Mūsų mokiniai į Sedą atvažiuoja trečius metus. Jie patys pasirenka, ar važiuoti į Londoną, ar į Sedą. Pirmaisiais metais reakcija tokia buvo: „Oo, Lietuva, mes nežinome, kur yra šita šalis“. Jie patikrino žemėlapyje, ir tai jiems buvo savotiška egzotika. Taip, taip, tai nėra taip toli, bet vokiečių mintyse Baltijos šalys vis dar yra tarsi Rusija – toli. Tad pirmieji važiavo vien dėl to, kad patirtų kažkokį nuotykį. Tačiau čia sutiko šiltus žmones ir tai jie perduoda jaunesniems mokiniams,“ – pasakojo anglų kalbą bei geografiją dėstantis R. C. Glassner.
Kolegai paantrino vokiečių kalbos ir muzikos mokytojas H. Demand. Pedagogas pasakojo, kad dažnai vaikams šiltą įspūdį palieka juos globojančios šeimos, kurios rūpinasi ir moksleivių laisvalaikiu – supažindina su savo šalimi.
„O kai tu nuvažiuoji į Londoną, dažniausiai būna taip: mama sako, kad dirba, tėtis sako, kad dirba, parodo, kur yra šaldytuvas, ir atsisveikina: „Pasirūpinkite savimi“, – apie patirtis kalbėjo pedagogas.
NUSTEBINO MAISTAS
Šiemet į Mažeikių rajoną kartu atvažiavo ir profesionalus fotografas. Jis kartu su abiejų šalių moksleiviais fotografavo Sedos apylinkes, šiuos darbus tęs ir pavasarį, sediškiams lankantis Vokietijoje.
„Tikslas – atrasti savo tapatybę savame mieste, užfiksuoti įžymias, įdomias miestelio vietas – tai, kas svarbu mano asmenybei. Mes žiūrime, kas yra panašu ir kas skirtinga,“ – vienas per kitą pasakojo pašnekovai.
O kad skirtumų yra, jaunieji vokiečiai pastebėjo jau pirmosiomis dienomis. Mityba! – net nemirktelėję visi atsako tą patį. Ypač pusryčiai.
„Mes matome, kad šeimos ypatingą dėmesį skiria maistui. Pavyzdžiui, jūs pusryčiams valgote žemaičių blynus, o pas mus pusryčiai lengvi – duona su džemu. Ir mes stebimės, kodėl taip yra. Gal žmonės daugiau dirba fiziškai ir turi daugiau valgyti, kad gautų reikalingos energijos?“ – svarstė H. Demand.
Kalbėdami apie maistą Sedoje svečiavęsi pedagogai nusijuokė: turbūt problemų nebūtų, jei čia būtų atkeliavę devyniolika berniukų ir viena mergaitė, o dabar yra atvirkščiai.
„O jos ateina ir skundžiasi: „Oi, kiek daug maisto! O jeigu mes nevalgome, jie galvoja, kad mes esame liūdni, kad mums kažkas nepatinka“. Ką mes matome – kad per maistą išreiškiamas rūpestis, meilė, draugystė, svetingumas,“ – šypsodamiesi kalbėjo mokytojai.
PABĖGO NUO MATERIJOS
Muziką dėstantis H. Demand stebėjosi, kad dauguma sediškių vaikų moka labai daug folklorinių dainų, nemažai jų dainuoja folkloro ansambliuose.
„Maloniai stebina tai, kad jie nesidrovi jų dainuoti. Jei to paprašyčiau savo mokinių Vokietijoje, jie pagalvotų, kad aš truputį kuoktelėjęs,“ – nusijuokė pašnekovas.
Dviem kalbomis geografiją dėstantis R. C. Glassner vis tik paaiškino, kad šie pastebėjimai – tik detalės. Skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos mažėja.
„Jūs esate toje pačioje Europos Sąjungoje, gyvenimo sąlygos panašėja, mes tampame labiau panašūs,“ – įspūdžiu dalijosi mokytojas.
Tačiau tuoj pat pašnekovai ir vėl grįžo prie skirtumų. Atvykę į Lietuvą, mažuose miesteliuose jie pamatė daug liūdnų senolių. Ekonominis progresas nepasiekė provincijos taip, kaip didžiųjų miestų, – nusprendė vokiečiai.
„Ir mūsų vaikus globojančios šeimos skirtingos: yra pasiturinčių šeimų, yra ir nedideles pajamas gaunančiųjų. Pirmaisiais metais buvo linksma istorija, kada jauna mergaitė atėjo pas mokytoją ir pasakė, kad nebegali čia pasilikti. Kodėl? Tualetas buvo lauke… Vis tik pasiliko, o paskutinę dieną po atsisveikinimo su tais namais, oro uoste ji labiausiai iš visų verkė… Mes matome, kad mūsų mokiniai vis labiau tampa materialistai. Jeigu turi mobilųjį telefoną, tai pagrindinis klausimas, kiek jis kainuoja. O atvažiavę į Sedą, vaikai gavo progą pažvelgti į save, atrasti žmogiškumą,“ – ne kartą šį žodį minėjo pašnekovai.
Nuotr. iš Sedos gimnazijos archyvo: Muzikos pedagogas H. Demand subūrė abiejų šalių vaikų chorą.
