Mažeikiškis įsitikinęs: laimės valstybėje yra tiek, kiek joje laimingų žmonių

Kalnuose Marijaus Štilinio rankose suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Iš Mažeikių kilęs Marijus Štilinis šiuo metu gyvena Vilniuje, dirba informacinių technologijų paslaugų įmonėje personalo vadovu. Ir nors sako, kad jam paroje nuolat trūksta laiko, jis vis tiek jo randa savanorystei, dalyvavimui pilietiniame projekte mokykloms „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“.
Mūsų kraštietis įsitikinęs, kad laimės valstybėje yra tiek, kiek joje yra laimingų žmonių.

Sugrįžo į savo gimnaziją

Prieš kurį laiką už akių užkliuvo socialiniame tinkle „Facebook“ publikuotos nuotraukos. Jose buvo užfiksuotos akimirkos iš Gabijos gimnazijoje vykusio mokinių susitikimo su pilietinio projekto „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“ dalyviu M. Štiliniu. Beje, jis ir pats baigė šią gimnaziją.
Žinute pakalbintas M. Štilinis mielai sutiko „Santarvės“ skaitytojams plačiau papasakoti, kas jį įkvėpė lankyti šalies mokyklas ir su mokiniais kalbėtis apie pilietiškumą, galimybes patiems prisidėti prie valstybės kūrimo ir apie visa kita, kas aktualu šiandieniniam jaunam žmogui.

Gyva raudojimo kultūra

Pasak M. Štilinio, dar studijų metais jis po diskusijos su dėstytoju priėjo prie tokios išvados, kad Lietuva vienaip ar kitaip yra raudų šalis.
Tos raudos į mūsų visuomenę atėjo iš senų laikų, tradiciją galima pastebėti lietuvių tautosakoje, pasakose, kuriose, užuot kovojus iki galo, neretai nusprendžiama pasiduoti.
„Žodžiu, ta raudojimo kultūra yra formuojama ir natūraliai ateina iki šių dienų. Taip žmonės ir pradeda rypuoti: viskas Lietuvoje blogai, valdžia bloga, nieko mums neduoda“, – sakė M. Štilinis.
Pašnekovas prisipažino, kad ir pats kartais pasiskundžia. Tačiau jo skundai – ne apie tai, kad gimtoje šalyje viskas blogai, o apie tai, kad vietoj 24 valandų paroje jam reikėtų bent jau 30-ies.

Nori kažką duoti valstybei

M. Štilinis pasakojo viską darantis atvirkščiai. Kai kilo mintis kopti į kalnus, jis į juos ir išsiruošė, o tik sugrįžęs ėmė mokytis kopimo į kalnus technikos subtilybių.
Kai dalis lietuvių vieni kitų arba savęs klausia „O ką gero man davė valdžia?“, M. Štilinis savęs klausia: „O ką aš daviau savo valstybei?“.
Ieškodamas, kur ir kaip prisidėti, kuo galėtų būti naudingas valstybei ir jos žmonėms, buvęs mažeikiškis atrado savanorystę. Paskui prisijungė prie projekto „Padrąsinti. Įkvėpti. Padėti“.
„Kai nuvažiavau į kelias mokyklas, gavau greitą ir aiškų atsakymą į klausimą, ką galiu duoti savo valstybei. Galiu stovėti prieš mokinius, pasidalyti savo patirtimi, papasakoti apie kažkokias savo klaidas – tam, kad jie žinotų. Gal jie tas klaidas darys, kartos, bet žinos“, – paaiškino pašnekovas.

Prisiminimas iš žygio

Pasak M. Štilinio, kai mokyklose jis bendrauja su jaunimu apie pilietiškumą, patriotiškumą, gyvenimo pasirinkimus ir panašiomis temomis, visada perteikia savo patirtis.
Vaikinas yra dalyvavęs projekto „Misija Sibiras“ bandomajame žygyje. Į tą žygį įprastai atrenkama apie 80 dalyvių.
„Prieš žygį galvojau: gerai, gal pusė iš žygeivių bus pilietiški, su kuriais bus įdomu pasikalbėti, išgirsti jų patirtis. O po dviejų dienų žygyje labiausiai gailėjausi, kad nepasiėmiau diktofono – buvo tiek įdomių, prasmingų pokalbių. Būčiau norėjęs juos įsirašyti ir namie dar ir dar perklausyti ir pasisemti išminties“, – apie iš bendraamžių išgirstas pilietiškumo paskaitas kalbėjo pašnekovas.

Kiekvienas renkasi, kuo vadovautis

M. Štilinis įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus pilietiškus, patriotiškus jausmus ir vertybes formuoja aplinka, kurioje jis gyvena.
„Aš susiradau tokią aplinką, kurioje labai daug pilietiškų, savo šalį mylinčių žmonių. Ir net jei turėjau minčių, kaip čia viskas ne taip, negerai, mano aplinkoje esantys pilietiški žmonės tas mintis greitai išrovė“, – kalbėjo M. Štilinis.
Pašnekovas palygino: gyvenime – kaip teisme. Negalima išklausyti tik vieną pusę ir vadovautis vien jos parodymais. Taip ir su pesimistais bei optimistais. Pasiklausai vienų, išklausai kitus ir pats renkiesi, kuriai pusei atstovausi, kuriais argumentais labiau tikėsi ir vadovausiesi.

Emigracija – ne blogis

Kaip projekto „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“ dalyvis M. Štilinis sako, kad viena dažnesnių pokalbių su jaunimu temų yra emigracija.
Pašnekovas emigracijos nevadina blogiu ir neįžvelgia joje vien tik minusų. Išvažiuoti į užsienį, pasidairyti, kaip žmonės gyvena svetur, kaip laisvai bendrauja, kokių taisyklių laikosi – teigiamas dalykas.

Akimirka iš Gedulo ir vilties dieną vykusios tremtinių ir politinių kalinių vardų
ir likimų skaitymo akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Bet labai svarbu, pasisėmus idėjų svetur, sugrįžti į Lietuvą ir jas įgyvendinti čia, savo šalyje. Sugrįžusieji iš emigracijos turi platesnę pasaulėžiūrą, grįžta pasikeitę. Jie pamažu ima keisti ir aplinkinius.
Manau, kad šauklys yra tas, kuris yra daugiau apkeliavęs ir surinkęs daugiau žinių“, – įsitikinęs pašnekovas.

Iš mokyklų lyg iš kursų

Personalo vadovu dirbantis M. Štilinis „Santarvei“ pasakojo: seniau nemažai pinigų išleisdavo įvairiems mokymams bei kursams.
Dabar geriausiais viešojo kalbėjimo, bendravimo kursais jis vadina savo dalyvavimą pilietiniame projekte mokykloms.
Pasak jo, nėra sunku kokioje nors konferencijoje kalbėti suaugusių klausytojų auditorijai. Suaugę žmonės, net jeigu jiems ir neįdomu, to neparodo. Ir jau visai kitaip yra kalbėti moksleivių auditorijai. Jei pranešėjas kalba neįdomiai, jaunimas tiesiai šviesiai taip ir pasako: neįdomu!
Bendraujant su moksleiviais pranešėjas turi save išstumti iš komforto zonos ir turi būti pasiruošęs bet kada sulaukti „nepatogaus“ klausimo ar replikos.

Vaikai viską pasako atvirai

Jis prisiminė atvejį, kai mokiniams pasakojo apie informacinių technologijų sritį, kurioje dirba, apie tai, kokius mokslus reikia mokytis, kaip siekti karjeros ir iliustruodamas savo pasakojimą braižė ant lentos. Ir staiga kažkas M. Štiliniui pasakė: „Nuo-bo-du“.
„Galvoje sukosi mintys: gerai, galiu pasakoti toliau, bet ir toliau niekam nebus įdomu. Arba galiu suplėšyti lapą su savo kalba ir šneką pakreipti kita linkme. Tai taip ir padariau. Suplėšiau tą lapą ir pradėjau pasakoti apie visiškai kitus dalykus“, – prisiminė pašnekovas.
Prieš važiuodamas į mokyklas jis niekada neklausia, kokio amžiaus bus vaikai. Marijui nesvarbu, ar tai ketvirtokai, ar aštuntokai, ar dvyliktokai. Pranešėjui smagu prisitaikyti prie auditorijos.
„Kaskart pabuvojęs mokyklose, grįždamas namo jaučiuosi kaip po savaitės kokiuose nors kursuose. Ir dažnai galvoju, ar mokiniai iš manęs gauna daugiau, ar aš pats iš jų“, – kalbėjo jis.

Negalima pasikliauti stereotipais

Dar vienas dalykas, kurį M. Štilinis įsisąmonino lankydamasis mokyklose bei bendraudamas su jaunimu yra tai, kad negalima vadovautis stereotipais.
„Pavyzdžiui, su manim susitikti, pasiklausyti mano minčių ateina mokinys, kurio plaukai suvelti į dredus. Žiūriu, kad tas pilietis sėdi klasės ar salės gale visą laiką į telefoną įnikęs, kažką naršo. Ir tarsi užklijuoji tam žmogui „galiorkos“ atstovo štampą. Grįžti namo skaitai „Facebooke“ žinutę: ačiū už paskaitą, buvo įdomu, pasiėmiau sau nemažai informacijos, galvoju, kad pravers… Tikiuosi dar ne vienas toks pranešėjas atvažiuos. Žinutė iš to paties žmogeliuko su dredais, kurį iš anksto buvai nurašęs“, – pasakojo Marijus.

Gerai jaučiasi išklausydamas

Jis prisiminė: neseniai su vienu mokiniu gal valandą diskutavo apie tai, ką tas mokinys turėtų nupirkti dovanų savo draugei.
Bendraudamas šiuo mokiniu M. Štilinis suprato, kad jis yra iš nedidelio Lietuvos miestelio, kad ko gero neturi šalia žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie viską, kas jam aktualu – ne tik apie dovaną merginai.
„Smagu, kad man parašo dėl tokių dalykų. Jaučiuosi, kad tomis akimirkomis – jaunam žmogui patardamas, rimtai žiūrėdamas į jo reikalą, padarau kažką gero. Gal bent maža kruopelyte prisidedu, kad tas vaikas užaugtų geresnis žmogus“, – atviravo pašnekovas.

Vadina save laimingu žmogumi

Paprašytas daugiau papasakoti apie save, M. Štilinis pirmiausia prakalbo apie dvi sąvokas – gyvenimą ir egzistavimą.
„Kažkada manęs paklausė, kiek procentų aš gyvenu savo gyvenimą. Susimąsčiau ir atsakiau, kad tikriausiai kokius 40–50 procentų. O daugiau dariau tai, ko norėjo kiti, o ne ko norėjau pats. Kitaip tariant, egzistavau. Dabar, pastaruosius trejus metus, sakyčiau, gyvenu pilnai, esu laimingas ir sakau: laimės valstybėje yra tiek, kiek joje yra laimingų žmonių. Gėrio joje yra tiek, kiek gerų žmonių“, – apibendrino jis.
Kasdieniame personalo vadovo darbe mažeikiškis daug bendrauja su įvairiais žmonėmis. Be to, turi daug įvairių veiklų – kopia į kalnus, savanoriauja.

Palinkėjimas: pasikalbėti su savimi

„Santarvės“ skaitytojams Marijus palinkėjo atsistoti prieš veidrodį ir patiems savęs paklausti: kiek esu laimingas ir kiek galiu būti laimingas? Jeigu nesu laimingas, tai gal galiu kažką padaryti, kad tokiu būčiau?
„Kai tai padariau aš pats, suvokiau, kad nesu laimingas. Bet ėmiausi veiksmų, kad tą situaciją pakeisčiau. Man tą laimę davė naujos veiklos, jose sutikti žmonės. Tie žmonės, perduodami savo patirtį, sugebėjo manyje kažkaip užauginti meilę tėvynei, kuri kartais yra tokia siekianti pamišimo“, – pokalbį baigė M. Štilinis.