Vilma Klimavičiūtė – viena iš menų studijos „Erdvė“ iniciatorių ir buvusi jos prezidentė. „Erdvė“ tapo erdve, leidžiančia susiburti kuriantiems žmonėms, pristatyti naujus darbus, dalytis mintimis, idėjomis. Pradedantiesiems kūrėjams mažeikiškė pataria daug skaityti ir atsiminti, kad pirmieji rašiniai nebūna tobuli. Savo romaną „Miglos namai“ Vilma brandino dešimtmetį.
– Kaip kilo mintis su bendraminčiais įkurti „Erdvės“ klubą? Kokie buvo pirmieji žingsniai ? – Atėjau į literatų klubą dar tada, kai jis vadinosi „Atotekis“. Tas klubas nebeilgai gyvavo. Nutrūkus jo veiklai, kūrėjams pradėjo trūkti susiėjimų, pokalbių, kūrybos skaitymo. Tik niekas nenorėjo suburti bendraminčių. Nežinau, kaip kiti literatai, bet mudu Juozu Endriukaičiu (literatas, klubo steigimo iniciatorius, vienu metu buvęs jo prezidentu, – aut. past.) daug kalbėjome šia tema. Jis tuometinėje elektrotechnikos gamyklos gyvenvietėje, vadinamoje ETG, dirbo Reivyčių kultūros namų direktoriumi. O aš ten gyvenau. Tad susitikti sunku nebuvo, o susitikę dažnai diskutuodavome, koks turėtų būti klubas, ką į jį priimti, kokia veikla užsiimti ir pan. Pagaliau nusibodo tik kalbėti. Sukūrėme klubo įstatus: Juozas, labiau patyręs šioje srityje, diktavo, aš rašiau. Steigiamajame susirinkime patvirtinome įstatus, išsirinkome „valdžią“. Prezidente išrinko mane, viceprezidentu – J. Endriukaitį. Dar keli žmonės buvo išrinkti į klubo valdybą. Išrinkome ir vardą. Vieni siūlė palikti tą patį – „Atotekis“. Kiti sakė, kad buvę jo vadovai gali supykti, palaikę šį pavadinimą plagiatu. Nusprendėm siūlyti naują vardą – siunčiant popieriaus lapą ratu, rašyti savo pasiūlymus. Paskui ant to paties lapo balsavome už labiausiai patikusį. Išėjo taip, kad klubo „krikštamote“ tapo Asta Brazaitienė (literatė, viena iš klubo steigėjų, jo valdybos narė – aut. past.). Jos pasiūlytas vardas „Erdvė“ surinko daugiausiai balsų. Įdomiausia tai, kad klubas oficialiai įregistruotas balandžio 12-ąją – Kosmonautikos dieną. – Kaip sekėsi suburti žmones? – Į klubą žmones kvietėme įvairiai. Buvusių „Atotekio“ narių kontaktus žinojome, susisiekti nebuvo sunku. Kvietėm ir kitus, ilgą laiką nedalyvavusius „Atotekio“ veikloje arba iš viso jo nelankiusius. Kontaktus gavome vieni iš kitų. Pas dabartinę „Erdvės“ prezidentę Eglę Mažonienę išdrįsau nueiti į namus, nors jos nepažinojau. Nepaisant to, maloniai pabendravome, pakviečiau ją į klubą. Rasą Čergelienę (rašytoja, žinoma Saros Poisson slapyvardžiu, – aut. past.) užkalbinau gatvėje. Rasa taip pat maloniai sutiko ateiti. Man įdomu tai, kad keletas žmonių, dalyvavusių steigiamajame susirinkime, vėliau klubo veikloje nedalyvavo, o vietoj jų atėjo kiti. Ilgai, gal dvejus metus, buvome septyniese. Sukome galvas, kas galėtų pritraukti daugiau žmonių. Ir išaušo diena, kai narių skaičius padvigubėjo – atėjo dar septyni žmonės. Man tai buvo džiugi diena. – Gal galite pasidalyti prisiminimais iš to laiko, kai buvote „Erdvės“ prezidentė? – Prezidentė buvau gal dvejus, gal trejus metus. Kartą per mėnesį laikraštyje leidome savo puslapį „Naktibaldos“. Labiausiai man patiko humoristiniai rašiniai. Vėliau šis puslapis dingo (jau neprisimenu priežasties).
Taip nutiko, kad aš pati įsidarbinau redakcijoje. Gavome keletą laiškų, kuriuose skaitytojai prašė vėl leisti literatūrinį puslapį. „Erdvės“ susitikime nusprendėme sudaryti sutartį su laikraščio redakcija. Rinkome pavadinimą puslapiui – panašiai, kaip ir klubo vardą. Daugumai patiko pasiūlytasis Almos Rupeikienės – „Gyvos mintys“. Taip gimė puslapis „Gyvos mintys“, leidžiamas kartą per mėnesį. Na, o iš to kilo idėja organizuoti renginį tuo pačiu pavadinimu, tradicija gyvavo penkerius metus. – Gal galėtumėte palyginti, kuo skiriasi dabartinė ir tuometinė klubo veikla? – Tuomet kažkaip viskas klostėsi lengviau. Rengėme literatų kūrybinius vakarus. Juose parodydavome ne tik literatūrinius kūrinius, bet ir kitą veiklą. Šventėme klubo narių gimtadienius, kuriuose svar- biausia buvo ne tai, kas ant stalo, o tai, kas mintyse – žaidėm įvairiausius žaidimus, minėme mįsles. Susidraugavome su Viekšnių, Šiaulių, Joniškio, Plungės, Skuodo, Vilkaviškio literatų klubais. Su jais taip pat organizuodavome bendrus renginius. Tiesa, su Vilkaviškio literatais taip ir nepavyko susitikti. Tada jau Lietuvoje buvo prasidėjusi ekonominė krizė, susitikimams pritrūko lėšų. O bendravimas laiškais pasirodė ne toks įdomus. Taip ir nutrūko draugystės. Tiesa, dar keletas pavienių literatų liko ištikimais draugais – atvažiuoja į mūsų renginius, kviečia į savuosius. Dabartinio klubo „Erdvė“ na-riai taip pat susitinka paskaityti savos kūrybos. Kartu dalijasi kitų klubų renginių, kuriuose dalyvauja, įspūdžiais, aptaria numatomų renginių laiką, datą, scenarijų ir pan. Iš tiesų negalėčiau lyginti „Atotekio“ ir „Erdvės“ veiklos. Ji buvo ir panaši, ir kitokia. Iki šiol pasikeitė dalis narių – keli jų išvažiavo gyventi į kitus miestus. Atėjo naujų. O juk žinome, kad, su skirtingais žmonėmis atliekant tą patį darbą, užsiimant ta pačia veikla, viskas vyks skirtingai. – Taigi, „Erdvės“ klubas atsirado iš poreikio kuriantiems žmonėms susiburti. O kada pati pradėjote kurti? – Sunku pasakyti. Kai dar lankiau devintą klasę, sveikindavome bendraklasius gimtadienių proga – įteikdavome kuklią dovanėlę ir užrašydavome atviruką. Šitas darbelis – rinkti pinigus, pirkti dovaną ir užrašyti atviruką – atiteko man. Buvo labai nuobodu ant kiekvieno rašyti: „Sveikiname… Linkime gerų pažymių…“ ir pan. Tada aš pradėjau rašyti savo sugalvotus sveikinimus. Turbūt tai ir buvo pradžia, nors „rimčiau“ pradėjau rašyti sulaukusi 21-erių. Pradėjau nuo eilėraščių, kurių dabar jau seniai nebekuriu. Esu parašiusi porą pasakų. – Esate išleidusi romaną „Miglos namai“. Romano centre – sudėtinga vaiko, vėliau moters patirtis, atvedanti prie svarbių suvokimų ir apsisprendimų. Kaip gimė šis romanas, kokių atsiliepimų sulaukė? – Tai buvo labai seniai – pradėjau rašyti autobiografiją. Pradėjau ir numečiau. Autobiografija buvo ne tai, ko norėjau. Išėjo ne grožinės literatūros kūrinys, o kažkokie straipsniai. Po kurio laiko pabandžiau tuos „straipsnius“ paversti pasaka apie paukštelių gyvenimą, bet… Vėl išėjo ne tai, ko norėjau, nes ne kiekvieną epizodą priderinsi prie paukščių gyvenimo. Tada supratau, kad neturiu savo stiliaus. Ilgai vis ką nors parašydavau ir mečiau lauk, kol į mano rankas papuolė norvegų rašytojos Herbjørg Wassmo „Dinos knyga“. Man tai buvo atradimas – supratau, kaip galima rašyti, ir tada… Parašiau savo romaną per mėnesį (nuo to laiko, kai bandžiau rašyti autobiografiją, buvo praėję dešimt metų). Išleistame romane nemažai įvykių ir nuotykių iš mano pačios gyvenimo, bet nė vienas nėra visiškai tikras. Pavyzdžiui, Laura (knygos pagrindinė veikėja – aut. past.) išteka už nemylimo vaikino. Iš tikrųjų turėjau tokį vaikiną, bet neištekėjau. Todėl mūsų vedybinis gyvenimas yra išgalvotas. Kiek teko išgirsti atsiliepimų, visi buvo teigiami. Nepatiko tik dviem skaitytojoms. Kai kas sakė, kad antrosios dalies galėjo nebūti. Bet aš prieštarauju: būtų beprasmis rašinys, neturintis pabaigos. – Ką šiuo metu kuriate? – Šiuo metu lyg ir nieko nekuriu. Tiesa, retkarčiais prisėdu prie dienoraščio. Dabar jis visiškai kitoks, nei bandyta rašyti autobiografija. Noriu, kad tai būtų ne faktai, o grožinės literatūros kūrinys „iš gyvenimo“. Kai kas nesiduoda lengvai parašoma. – Kokių dar turite pomėgių? – Be rašymo, dar užsiimu rankdarbiais. Paskutiniu metu susidomėjau megztais papuošalais. Užsienyje jie madingi ir vertinami. Pas mus kažkodėl tokios garbės nenusipelnė. O be reikalo. Man rankų darbo daiktai – gražūs ir mieli. – Ką patartumėte pradedančiam rašyti žmogui? – Pradedantieji dažniausiai rašo apie meilę ir mirtį. Tokių kūrinių jau šimtai. Skaitykit knygas, kad šimtą pirmąjį kartą nekartotumėte to, kas jau parašyta. Be to, lengvai galite būti apkaltinti plagiatu. Atsiminkite, kad pirmųjų savo kūrinių niekas neparašė tobulai.
