Nerijus Pranckus su 28 pelnytais įvarčiais ir dešimt rezultatyvių perdavimų tapo antru pagal rezultatyvumą reguliariojo sezono žaidėju čempionate. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
„Nori būti geriausias, pelnyti įvarčius – turi nebijoti varžovo, nevengti susistumdymų ir emocijų, kurios kartais perauga į agresyvumą ir baudos minutes“. Taip apie savo pasiekimą – Vakarų Lietuvos ledo ritulio pirmenybėse „Žemaitijos ledas“ pelnytus dvidešimt aštuonis įvarčius ir trisdešimt baudos minučių, kalbėjo 22-ejų metų mažeikiškis Nerijus PRANCKUS.
Pomėgis „užkabino“ ir nebepaleido
Jaunasis „Smūgio“ ledo ritulininkas su 28 pelnytais įvarčiais ir dešimt rezultatyvių perdavimų komandos draugams tapo antru pagal rezultatyvumą reguliariojo sezono žaidėju čempionate, jį šešiais įvarčiais aplenkė tik plungiškis Alvydas Mickevičius. Bet ne tik tai – ir žaidėjų, pelniusių daugiausiai baudos minučių, sąraše mažeikiškis yra „viršūnėje“ – užima trečiąją vietą.
„Mano manymu, nėra kitos tokios alternatyvios sporto šakos, kur būtų toks greitas ir kontaktinis sportas, kur ant pačiūžų būtų galima skrieti keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu ir dar rėžtis visa jėga į varžovą. Tai tikrai vyriškas sportas ir tas azartas, greičiai mane pavergė“, – prisipažino Nerijus.
2000-aisiais Mažeikiuose atidarius Ledo areną, pirmaisiais metais Nerijus savarankiškai išmoko tvirtai stovėti ant pačiūžų, po to, pamatęs Naftos perdirbimo gamykloje dirbančius ledo ritulio entuziastus, kurie šiuo metu sudaro „Lederos“ pagrindą, prisidėjo prie jų ir pradėjo mokytis žaidimo pagrindų.
„Mama buvo prieš tokį pomėgį, tėtis – susilaikė, zyziau, zyziau ir išzyziau, kad leistų užsiimti tokia, jų manymu, pavojinga sporto šaka. Na, o kai jau pradėjau, ledo ritulys mane užkabino ir nebepaleido“, – prisiminė sportininkas.
Anot jo, dabar mūsų mieste sudarytos idealios sąlygos užsiiminėti šia sporto šaka, reikia tik noro, bus ir rezultatas.
Ekipuotė – ne problema
Daugelį atbaido tai, kad tenka įsigyti specialią aprangą, lazdą, pačiūžas, o tai brangiai kainuoja. Pasak Nerijaus, tokia nuostata nėra visiškai teisinga.
„Lazda. Būna normali, vidutinė ir labai gera, jų kainos svyruoja nuo 100 iki 800 litų. Pradedančiajam užtenka ir šimto ar pusantro šimto litų kainuojančios lazdos – net nepajauti skirtumo. Tačiau kai į rankas patenka lengvesnė, geresnės kokybės lazda, tada nebesupranti, kaip anksčiau galėjai žaisti su bet kokia.
Mes rungtyniaujame su 250–300 litų kainuojančiomis lazdomis, po sezono būtinai jas reikia keisti. Stebėdami aukšto lygio Rygos „Dinamo“ komandos žaidimą, matėme, kad jie žaidžia su 600 litų kainuojančiomis „CCM“ arba „Bauer“ lazdomis, kurias turi ir kai kurie mūsų ledo ritulininkai“, – sakė N. Pranckus.
Už pirmąją ledo ritulininko aprangą vaikino tėvai mokėjo apie tris šimtus litų, jos pakanka pradedančiajam – ji susidėvi, po kurio laiko keičiama, parduodama kitam. Šiuo metu Nerijus į savo aprangą investavęs apie septynis šimtus litų.
„Renkantis pačiūžas reikia atsižvelgti į du dalykus – kad jos būtų kuo lengvesnės ir kuo kietesnės, kad ritulys nepamuštų kojos. Kitas svarbus dalykas – tinkamas jų galandimas. „Smūgis“ veža pačiūžas galąsti į Latviją, kur yra gera įranga ir specialistai, nebloga įranga yra Šiauliuose ir Klaipėdoje. Pačiūžas būtina galąsti kuo dažniau, nes tinkamas jų paruošimas lemia pusę pačiūžų kokybės“, – sakė sportininkas.
Baigti sportininko karjeros Nerijus (geltona apranga, Nr. 33) dar nesiruošia – kol jaus norą ir žaidimas teiks malonumą, tol žais. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Pasiilgsta kontaktinio žaidimo
Mokydamasis Vilniuje mažeikiškis nemetė savo užsiėmimo, o rungtyniavo aukštesniu lygiu – žaidė Nacionalinės ledo ritulio lygos (NLRL) komandoje – Vilniaus „Ice Wing“, pas dabartinį šalies jaunių ledo rinktinės trenerį Andrejų Jadgauską. Su šia komanda savo grupėje jis tapo šalies vicečempionu, „Ice Wing“ nusileido tik kauniečiams.
„Tie metai buvo gera ledo ritulio mokykla, tad ją perėjus ir grįžus į Mažeikius, pasirodė rezultatai. Šioje lygoje reikia žaisti atsargiau – NLRL buvo leidžiama daugiau kovos, stumdymosi, o čia vos susikimbi su priešininku, iškart sėdi ant baudos suolelio. Aš jau nekalbu apie profesionalų NXL lygą, kur net teisėjai nesikiša, kai žaidėjai nusimeta pirštines, leidžia jiems muštis, tik kai vienas iš varžovų guli ant ledo, tada įsikiša“, – taip savo atsidūrimą tarp nedrausmingiausių ledo ritulininkų paaiškino Nerijus.
Aukštą rezultatyvumą jis pagrindė vienu žodžiu – patirtis. Turi turėti intuiciją, kur atsistoti, įsivaizduoti, kur gali vykti komandos draugo perdavimas, kur pakišti lazdą… O visa tai ateina su patirtimi.
„Kiekvienas įvartis ledo ritulyje yra skirtingas, svarbiausia yra akimirksniu priimti teisingą sprendimą iš keleto galimų ir tada…
Džiaugsmas, kai pavyksta pergudrauti varžovų vartininką, yra nenusakomas. Mažeikiškiai jau yra išsiugdę šią „uoslę“, juk ne veltui net septyni mūsų miesto atstovai yra rezultatyviausių lygos žaidėjų dvyliktuke“, – sakė N. Pranckus.
Traumos – ne retenybė
Teiginio, kad traumos ledo ritulyje ne retenybė, nepaneigė ir Nerijus.
„Labai gaila, kad mūsų komandos vadovas Artūras Jokšas iškrito iki sezono pabaigos, įtvarą privalės nešioti net iki vasaros. Man pačiam žaidžiant Latvijoje vienas šonkaulis įskilo, kitas lūžo, bet žaidimo įkarštyje to net nepajutau, trauma paaiškėjo tik po rungtynių. Po šios traumos mama dar bandė sakyti: gal keisk, sūnau, tą savo užsiėmimą, bet kova taip įtraukia, kad net negalvoji apie traumas“, – prisipažino ledo ritulininkas.
Anot jo, ritulys yra skaudus, kartais nepadeda ir apsaugos, bet žaidimo metu emocijos tiek užvaldo, kad numoji ranka ir žaidi toliau.
„Kaip mes atrodome po rungtynių? Žinoma, yra mėlynių, bet aš sakyčiau kitaip – būni viename prakaite. Vienas dalykas yra čiuožinėti apsivilkus sportines kelnes, ir visai kas kita, kai dideliu greičiu reikia lakstyti ant ledo su visa ekipuote. Nors apsaugos gaminamos kuo lengvesnės, bet jos vis dėlto sveria nemažai“, – sakė žaidėjas.
Glumina pirmenybių sistema
Vakarų Lietuvos ledo ritulio čempionate žaidžia devynios komandos. Klaipėdos „Toras2“ jau antrus metus užima paskutinę vietą, Plungės LRK aiškiai lenkia visus varžovus, taigi jos skiriasi iš kitų, o likusios ekipos yra vienodo lygio. Pasak Nerijaus, laimi ta komanda, kuri tądien labiau nori laimėti.
„Mane truputį trikdo čempionato vedimo sistema, kai vienerios rungtynės lemia sezono pasiekimą. Pavyzdžiui, po šešiolikos žaistų rungtynių mes užimame antrąją vietą. Sužaisime vienerias atkrintamąsias rungtynes, pataikysime gal penkis smūgius į vartų virpstą, silpnesni varžovai pelnys vieną įvartį, ir – sudie, medaliai. Bet lieku optimistas – dar trejos rungtynės, ir medaliai bus mūsų“, – ryžtingai nusiteikęs sportininkas.
Savo pomėgiui laiko vaikinas nesigaili, kai vyksta Europos ar pasaulio čempionatai, stebi visas rungtynes, seka taip pat ir Dainiaus Zubraus pasirodymą už Atlanto.
„Nuvažiavome pažiūrėti ir Rygos „Dinamo“ žaidimo. Įsitikinome, kad tai didžiulė šventė – šou prieš rungtynes, spalvingas komandų pristatymas ir, aišku, pats žaidimas – greitis, kontaktai, vyriška kova. Jie mus lenkia ne tik didžiuliu biudžetu, bet ir technika, patirtimi“, – pripažino Nerijus.
Patinka mažeikiškiui žaisti ir stalo tenisą, namuose turi stalą, tačiau tai neprilygsta ledo rituliui: šis žaidimas ugdo vyriškumą, vaikinai tampa disciplinuotesni, pajunta komandinę dvasią, rezultatą pasiekia ne vienas žaidėjas, o visa komanda.
Kabinti pačiūžų ant vinies dar neketina
Kabinti pačiūžų ant vinies, kaip sako sportininkai, vaikinas dar nesiruošia – kol jauti norą ir žaidimas tau teikia malonumą, tol gali žaisti. Juolab kad amžiaus cenzo čia nėra. Žemaičiai turi gerą pavyzdį – telšiškis Aleksandras Butkevičius yra septyniasdešimtmetis, tačiau dar žaidžia ledo ritulį.
„Mes, mažeikiškiai, turime dvi problemas – nestandartinę Ledo areną, kur paprasčiausiai trūksta vietos žaisti penki prieš penkis, o kita – kad jaunimas palieka mūsų miestą. Turime vaikų, norinčių žaisti ledo ritulį, ugdome juos, kviečiame trenerį, tačiau tik iki aštuoniolikos devyniolikos metų. Po to jie palieka Mažeikius, žaidžia už kitų miestų klubus ir, pripažinkime, retas kuris grįžta į mūsų miestą. Tai ne vien Mažeikių ledo ritulio, bet visos šalies problema“, – apgailestavo Nerijus.
Sportininkas mano, kad būtina išlaikyti ir „Smūgį“, ir „Lederą“ – jau turinčios tradicijas ir pasiekimų komandos suteiktų galimybę atsiskleisti vis kitiems jauniems mažeikiškiams.
