Mažeikiškių „Amžinos moterys" vainikavo „Skrajonių 2017" renginius. Kazimiero PAULAUSKO nuotr.
Prieš šešerius metus kaip teatro šventė prasidėjusios Kultūros centro organizuojamos „Skrajonės“ jau nebetelpa vien į šios meno šakos rėmus. Ir šiemet Mažeikių bendruomenę „Skrajonės 2017“ pakvietė ne tik pasižiūrėti mėgėjų teatrų pasirodymų, bet ir pasidžiaugti meno paroda, pasiklausyti muzikos bei pasakojimo apie lėlininkystę, jos ištakas Žemaitijoje.
Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro režisierė Airida Lementauskienė sako, kad tradiciniu tapęs renginys privertė tobulėti tiek teatro trupę, tiek ją pačią.
Prijungė kitus žanrus
„Skrajonių“ organizatorė – Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro režisierė A. Lementauskienė šią šeštus metus vykstančią šventę vadina meno mėgėjų sambrūzdžiu. Ji jau jokiu būdu neapsiriboja vien teatro „rėmais“, nors pradžia buvo teatro „Skrajonės“. Vėliau prie teatro mėgėjų pasirodymų buvo pridėta ir daina, ir poezija, pernai atsirado fotografija.
„Įdomumas yra tai, kad teatrą galime vadinti sinkretiniu menu, nes į jį įeina ir žodis, ir judesys, šokis, muzika. O dabar naudojame dar daugiau priemonių – fotografiją, skaidres, video medžiagą. Ir man buvo įdomu suburti vietinius žmones – kūrėjus, meno mėgėjus, ne iš jų, laikui bėgant, gimsta ir profesionalai. Juk ir pats Vaičkus, subūręs aktorių mėgėjų trupę, vėliau tapo Kauno valstybinio teatro režisieriumi.
Apie „Skrajones“ visada žmonėms sakydavau, kad čia buriasi teatro mėgėjai, o paskui prie jų pasisekė prijungti kitų mėgėjų, kurie papildytų teatrą. Tad dabar „Skrajonės“ yra meno mėgėjų sambrūzdis, nors į jo renginius kviečiame ir profesionalus“, – kalbėjo režisierė.
„Skrajonės“ kasmet garsėjo
Šiemet „Skrajonės“ nelaimėjo projekto ir negavo finansavimo, tad, pasak A. Lementauskienės, renginys liko vietinės reikšmės. Ankstesniais metais jos augo nuo miesto iki rajono, regiono lygmens, o praėjusiais metais tapo respublikinėmis.
Juozo Vaičkaus „Skrajojamąjį“ teatrą prieš septynerius metus atkūrė mokytojas lituanistas Martynas Januška ir tuometinė Kultūros centro direktorė Krista Kinčienė. Po metų šio teatro vairą perėmė A. Lementauskienė. Ji sukūrė ir laimėjo projektą – taip ir atsirado „Skrajonės“.
Akmenės mėgėjų teatras – seni mažeikiškių draugai. Kazimiero PAULAUSKO nuotr.
„Aš buvau naujas žmogus, tad paraginimo kurti tokį projektą sulaukiau iš K. Kinčienės – ji buvo viso to iniciatorė. Mums nesinorėjo užsiimti vien vietine teatrine veikla – padarom, parodom, ir viskas. Vienas mano prioritetų buvo viešintis, skleisti teatrines idėjas ir iš kažko mokytis. Jei esi tik „besivaidenantis“ scenoje, jei nevažiuosi, nesirodysi, nepamatysi kitų, nieko neišmoksi. Taip, laikui bėgant, su savo „Skrajonėmis“ tapome žinomi visoje šalyje“, – šypsojosi pašnekovė.
Norėjosi tobulėti
Pirmieji „Skrajonių“ dalyviai buvo viekšniškiai, atvyko Akmenės, Nevarėnų, Skuodo teatro mėgėjai, su kuriais vyko bendradarbiavimas.
„Norėjome pamatyti vieni kitus ir kartu tobulėti. Vėliau aplinkinių teatrų man jau neužteko, nes norėjosi pasimokyti iš tolimesnių miestų, kurių kolektyvai mums buvo mažiau žinomi. Prie teatro prijungėme vietos poezijos kūrėjus, kvietėme visoje šalyje žinomus profesionalius aktorius, muzikantus, kartu plėtėme mėgėjų ratą. Norėjome susiburti, kurti kažkokį reginį, papildyti vieni kitus“, – pasakojo A. Lementauskienė.
Su „Skrajonėmis“ neatsiejamas Juozo Vaičkaus „Skrajojamasis“ teatras kasmet pastatydavo po vieną naują spektaklį, kartais ir po du. Iš pradžių jauna režisierė derinosi prie kolektyvo, prie publikos, tad debiutas buvo „Dobilėlis penkialapis“. Tada ir pasipylė laimėjimai – pasirodymas šalies mastu, teatras pelnė pirmąją kategoriją.
„Šis kūrinys buvo man labai palankus, lietuviškas, bet jau neskirtas klojimo teatrui, o pritaikytas scenai. Stengėmės tobulėti ir eiti į profesionalesnę sceną – aišku, pagal mūsų išgales“, – prisiminė pašnekovė.
Spektakliai sudėtingėja
Praeityje liko mažeikiškių „Skrajojamojo“ teatro suvaidintas groteskas – Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“, pagal Kristijono Donelaičio „Metus“ ir Antano Drilingos romaną pastatytas spektaklis „Jau saulelė“. Didelės sėkmės susilaukė iki šiol trupės vaidinama sakralinė drama „Jobas“, pastatyta pagal Karolio Voitylos – popiežiaus Jono Pauliaus II pjesę – su ja mažeikiškiai išvažinėjo kone visą Lietuvą. Palankiai žiūrovų priimtas ir dar vienas teatro darbas – poezijos spektaklis „Langas“, sukurtas pagal mažeikiškio Virginijaus Sungailos eiles.
„Teatro aktoriai pastebėjo, kad mano spektakliai darosi vis sudėtingesni, dvasingesni – tai padeda augti ir bręsti ne tik man, kaip asmenybei, bet ir jiems. Man teatras pradėjo darytis nebeįdomus kaip pramoginis žanras, todėl dabar akcentuoju terapinį teatro poveikį, man aktualus pats teatro procesas. Norėčiau, kad tai būtų proceso teatras – jis turi mums daugiau duoti dirbant, susipažįstant su medžiaga, ją analizuojant, bendraujant“, – samprotavo A. Lementauskienė.
Menas turi gydyti
„Skrajonėse 2017“ J. Vaičkaus „Skrajojamasis“ teatras suvaidino spektaklį „Amžinos moterys“, sukurtą pagal Mildos Le „Moterų dienoraštį“ ir jį pritaikius garsioms Lietuvos moterims.
Kai kam šis spektaklis galėjo pasirodyti nuobodokas: čia daug monologų, kurių reikia klausytis, nors režisierė stengiasi sukurti reginį, kuris žiūrovams nebūtų nuobodus.
„Sulaukiu pastebėjimų, kad aš esu ne iš šito amžiaus, nes man labiau patinka žodžio, filosofijos, religijos teatras. Šiuolaikiniam žmogui tai nėra itin priimtina – kažkodėl viską reikia įvilkti į pompastinį ar įspūdingą reginį. Galiu pasakyti, kad nuo populiariojo teatro aš perėjau prie asmeninio tobulėjimo, terapinio teatro. Tikiu ir sakau, kad meno prasmė yra gydyti žmones. Per maža, jeigu teatras tik palinksmina, nors juokas taip pat yra terapija. Tu turi turėti aukštesnį tikslą – ne tik pasirodyti ar kai ką parodyti. Taip ir ieškome tų naujų būdų, o ar mums sekasi, nežinau“, – svarstė A. Lementauskienė.
Kuria spektaklį apie Vydūną
Vien režisierės ir aktorių spektakliui sukurti nepakaktų – tam reikalinga komanda. A. Lemetauskienė džiaugėsi, kad jai į pagalbą atėjo Ingrida Šopienė, „Amžinoms moterims“ sukūrusi įspūdingus drabužius, didelę reikšmę spektakliui turėjo garso bei šviesos operatorių – Vaclovo ir Gintaro Mikučių darbas, vaizdo scenografiją – foto ir video medžiagą spektakliui kūrė Albinas Uikis.
„Skrajonių“ metu veikė Pauliaus Giedraičio sukurta spektaklyje vaidinančių moterų fotoportretų paroda „Moterys“.
Šiuo metu „Skrajojamasis“ teatras kuria aštuntą spektaklį – filosofinę-poetinę kompoziciją pagal Vydūno kūrybą – „Amžinas ilgesys“. Jame vaidina šešios moterys ir Vydūno vaidmenį sukūręs Vidmantas Erlickis. Pjesės herojės su filosofu kalba jam svarbia tema – apie amžinybę ir kaip atskirti, kas gyvenime yra tikra, vertinga.
Padėjo seni draugai
„Skrajonės 2017“ šiemet galėjo ir neįvykti, kadangi iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro joms nebuvo gautas finansavimas. A. Lementauskienė jau buvo nusiteikusi šį renginį praleisti ir organizuoti jį kas dvejus metus, bet su tuo nesutiko Kultūros centro direktorius Raimundas Radavičius.
„Na, kaip čia – vyko, vyko, o šiemet nebus – negi prarasime „Skrajones“, – pasakė ir pasiūlė organizuoti nedidelį, kompaktišką renginį. Jį reikėjo padaryti labai greitai – iš to, ką turime, ir kviesti tuos, kas atvažiuos nemokamai. Gerai, kad yra draugų – taip pasikviečiau Salomėją Burneikaitę, kuri, kaip ir aš, yra Lietuvos meno terapijos asociacijos narė, su Lina Videckiene taip pat esu pažįstama, stebiu jos kūrybą, Akmenės mėgėjų teatras – mūsų draugai nuo pirmųjų „Skrajonių“, o atlikėjas Renatas Selenis yra mūsų kūrybinis bendradarbis, savo kūrybos giesmes atlikęs spektaklyje „Langas“, – „Skrajonių“ dalyvius apibūdino A. Lementauskienė.
Klaipėdietė režisierė, teatrologė, edukologė, „Pasakų akademijos“ įkūrėja S. Burneikaitė iliustruotoje paskaitoje „Lėlių keliais iš Klaipėdos…“ papasakojo apie tradicinių lėlių kūrėjus ir šio žanro teatro ištakas Žemaitijoje, akmeniškiai „Skrajonėse“ suvaidino jų vadovės Redos Butnorienės režisuotą Antono Čechovo vieno veiksmo pokštą „Jubiliejus“.
Lėlės kelia emocijas
Mažeikiškės L. Videckienės parodoje „Moteriškumo pradas mene“ eksponuojamos jos sukurtos dekoratyvinės lėlės ir liejimo tapybos darbai.
Lėles menininkė pradėjo kurti prieš septynerius metus, o kitas pomėgis – tapyba atsirado neseniai.
Airida Lementauskienė (kairėje) pristatė mažeikiškiams menininkę Liną Videckienę. Linos ČERNAUSKIENĖS nuotr.
Kūrinių autorė teigė prieš parodos atidarymą stebėjusi lankytojus: paveikslus jie peržiūrėjo gana greitai, nes tai esąs momentinis dalykas, o stebint lėles veidai pasikeičia, nes jos sukelia vienokias ar kitokias emocijas.
Menininkė pastebėjo, kad jos paroda ir pavadinimas atitinka bendrą „Skrajonių“ temą, nes žiūrovams bus parodytas spektaklis, kuriame vaidina moterys.
„Aš pati save kaip moterį atrandu įžengusi į ketvirtą dešimtį ir tuo mėgaujuosi. Moteriškumas atsispindi ir mene: gėlės, vanduo, angelai, lėlės, švelnumas, galbūt ramybė, kurios vis dar ieškau. Kodėl vanduo? Moteris kaip upė – teka, skuba, lekia, atsitrenkia į kažkokias uolas, įveikia kliūtis ir vėl eina tolyn. Kai moteris kuria, žiba jos akys, atsiranda daugiau energijos, kuria ji nori dalintis su vaikais, artimaisiais, žmonėmis, kurie patinka“, – samprotavo L. Videckienė.
Saulius RUDŽIONIS
