Poetas, mylėjęs jūrą ir Mažeikius

Niekas negrįžta.
Visi tik išeina,
palikę atdaras vėjui
duris.

Nežinia, kada tiksliai rašytas šis Doniaus Remio eilėraštis, išspausdintas knygoje „Laiko vėjas“ 2001 metais. O šių metų sausio 17 dieną jis išėjo. Kartu su poete Liūne Sutema. Abu gimę Mažeikiuose, tik skirtingose gatvėse, abu gimtajame mieste nesusitikę, patyrę panašią lemtį – 19-aisiais palikę savąjį kraštą. Tada ilgam. Dabar – visiškai. Rodos, visa epocha išeina su šia karta. Tai, ką tenka skaityti literatūroje, jiems buvo gyvenimo tikrovė.

Į Lietuvą Donius Remys sugrįžo jai atgavus nepriklausomybę. Vasario 10 dieną jam būtų sukakę 88-eri metai. Gražus metų skaičius, nors ir ne apvalus, ne jubiliejinis. Dažnas svečias anksčiau, kol leido sveikata, jis buvo gimtajame mieste, nors visam laikui čia nepasiliko gyventi.  Dar 1996-aisiais apie Mažeikius jis juokavo: „Laisvės gatvėje nepasiklystu, o šiaip klaidžioju beveik kaip svetimame mieste.“ Pasikeitęs buvo ne tik miestas, bet ir tėvų namas Vytauto gatvėje, ir pati gatvė.

Dar jaunystėje didelį įspūdį jam paliko pirmąkart pamatyta jūra, kai karo metais su draugu Kazimieru Švažu (vėliau tapo garsiu skulptoriumi) nuvyko į Palangą. „Abu dar nebuvome jūros matę. Po to savo gyvenime mačiau gal kokį šimtą jūrų, bet nė viena man nebuvo tokia brangi, kaip pirmąsyk pamatyta Palangoje“, – rašė jo pasisakymą „Pajūrio naujienos“. Tad grįžęs į savo kraštą poetas ir apsigyveno šiame mieste. Palangos vaizdai – jūros bangose žaidžiančios saulės švieselės, tolumoj su dangumi susiliejantis vanduo ir kopos – puošia ne vieno rinkinio viršelį…

Mažeikiuose jis baigė gimnaziją, anksti pradėjo rašyti eilėraščius, buvo literatų būrelio pirmininkas. Didelė D. Remio svajonė buvo tapti poetu. Deja, gyvenimas viską pakoregavo kiek kitaip ir jis dirbo visai kitokį darbą. Vis dėlto kūrybos nemetė. Eilėraščius spausdino įvairiuose išeivijos leidiniuose: „Aidai“, „Draugas“, „Lietuvių dienos“ ir kt., o sugrįžęs į Lietuvą išleido 10 poezijos rinkinių. Ramus, lyriškas eilėraščių tonas, neperkrovimas kultūriniais kontekstais, neįmantravimas, autoriaus ištikimybė amžiniems, žmogiškiems dalykams paverčia jo poeziją atviru sielos dienoraščiu. Savo knygų autorius nepardavinėjo, tad knygynuose jų nepasitaikė pamatyti.

Kol sveikata leido, D. Remys mielai vykdavo į kūrybos vakarus, susitikimus įvairiose Lietuvos vietose. Ir miela, ir gražu būdavo Mažeikiuose matyti jį, orų, inteligentišką, apsuptą buvusių bendramokslių. Tokių pat pagyvenusių, pražilusių. Stebinanti ir stulbinanti atrodė senų pažįstamų bičiulystė. Atvykusį čia, jį visada lydėdavo ir jaunystės laikų draugas a. a. Aleksandras Šeputa. Jam poetas yra paskyręs eilėraštį „Nebelsk į duris“ (rinkinys „Šviesos klasta“).

Skatindamas jaunuosius kūrėjus, Merkelio Račkausko gimnazistams poetams D. Remys įsteigė savo vardo premiją, kuri nuo 1995-ųjų kasmet buvo įteikiama pavasarį per poezijos šventę „Versmelė“.

Palangoje sutikus D. Remį atrodė bendrauji su be galo artimu žmogumi. Toks jis buvo nuoširdus ir paprastas, kaip ir tiesa, pasakyta jo eilėraščiuose: