Spalio 29-osios rytą gausus šventiškai nusiteikusių Telšių skautų ir jų bičiulių būrys susirinko švęsti 33-iojo gimtadienio.
Šv. Mišias aukojo kun. br. Vilius Viktoravičius. Po jų iškilmingos ceremonijos metu buvo pašventinta atnaujinta Telšių tunto skautų vėliava. Naujos vėliavos krikštatėviais tapo didžiulę skautišką patirtį sukaupę ir ne vieną skautų kartą Telšiuose užauginę s. Edita Barsienė ir br. Vilius Viktoravičius.
Katedros aikštėje buvo surengta rikiuotė, pasveikinti skautai. Džiaugiamės ir naujai įžodį davusiais skautais: didžiulis būrys jaunesniųjų skautų ūgtelėjo ir jų oranžinius kaklaraiščius pakeitė geltoni! Be to, Telšių tunto skautų būrį papildė dvi Džiugo draugovės vadovės suaugusios skautybėje Vaida Udovičienė ir Birutė Katkuvienė. Linkime didžiausios sėkmės ir pačių geriausių akimirkų įžodį davusiems skautams, tikimės, kad būsite aktyvūs ir pareigingi skautiškos šeimos nariai!
Po rikiuotės aplankėme skautų judėjimo Telšiuose atkūrėjo br. Kosto Juknevičiaus ir Rainių kankinių kapus, kur istorikas br. Donatas Barsys priminė skautų ir mūsų krašto istoriją. Po to skautai išjudėjo į orientacinį žaidimą po Telšius – jiems teko fotografuotis įvairiose miesto vietose ir atlikti paskirtas užduotis. Vėliau gimtadienio šventė persikėlė į Telšių skautų būklą, kur laukė fantastiškas s. Lauros Mikašauskienės ir jos virtuvės komandos makaronų troškinys, magiški Hario Poterio nuotykiais paremti žaidimai bei pats gardžiausias tortas! Gimtadienį vainikavo Vakaro laužas, kurio metu skautams teko įkūnyti ir sujungti du personažus – vadovą ir žymų asmenį. Džiaugiamės ir tuo, kad tėveliai gimtadienyje sudarė atskirą skiltį (mažiausias Lietuvos skautijos skautiškas vienetas, sudarytas iš 3–7 draugų ar bendraminčių grupės). Vakaro metu jie dalyvavo s. Julijos Barsienės organizuotoje suaugusiųjų programoje, kur buvo pristatyti skautavimo principai, vyko diskusija. Be to, tėveliai buvo supažindinti ir su didžiausiu artėjančios vasaros iššūkiu Klaipėdoje – kas penkeri metai vyksiančia Tautine stovykla „Tarp trijų vandenų“.
Dėkojame visiems, kurie buvote kartu ir nepabūgote prastėjančio oro! Tariame ačiū už gerus žodžius, linkėjimus ir dovanas. Pažadame, kad skautai Telšiuose gyvuos dar ilgus metus ir nenustos stengtis palikti šį pasaulį nors truputėlį gražesnį, nei jį radome! Dėkojame ir gimtadienio šventės organizatorių komandai, temiškai pasivadinusia Jungtine burtininkų komanda: viršininkei s. Rytei Aleksandravičiūtei, komendantei s. Editai Balbošiovaitei, programos kūrėjai s. Kotrynai Jogminaitei, ūkvedžiui br. Mykolui Šimkevičiui ir virtuvės šefei s. Laurai Mikašauskienei. Trisdešimt tris sykius šaukiame sau ir kitiems „Hip valio!“
LS Telšių tunto vadovė, atsakinga už renginio komunikaciją suaugusi skautybėje s. Emilija BARSYTĖ
Astos ir Mindaugo Šimkevičių šeima
Telšiškių Astos ir Mindaugo Šimkevičių šeimoje yra penkios atžalos ir visi jie aktyviai nuo mažumės dalyvauja skautų veikloje.
„Kartais šeimoje kaip sode pasodinai ir nežinai, prigis ar ne. Kai šeima didelė, būna, pamiršti pasirūpinti, palaistyti ir neprigyja. Amžinas tėvų rūpestis, kad vaikai ne tik būtų pavalgę, apsirengę, paruoštų pamokas, skaitytų knygas, bet ir turėtų mėgstamą veiklą. Auginame penkis vaikus, labai skirtingus amžiumi, užsiėmimais, skaitomomis knygomis, draugais, bet visus juos vienija bendra veikla – skautavimas“, – teigė tėvai.
Mykolas (22 m.) ir Mažvydė (18 m.), vyriausieji Šimkevičių vaikai, lankė muzikos mokyklą, daug piešė, dalyvavo konkursuose. Mykolas jau baigė grafinio dizaino studijas, šiuo metu šioje srityje sėkmingai darbuojasi.
Mažvydė – abiturientė, kol kas dar paieškose. O 11 m. Jonas ir 9 m. Pijus aktyviai sportuoja – lanko krepšinį. Sofija – penktas Šimkevičių vaikas. Darželinukei patinka dainuoti, sportuoti.
Nors Šimkevičių vaikų veikla skirtinga, tačiau yra viena, kuri jungia juos visus. Tai – SKAUTAI.
Prieš trylika metų Mykolą ir Mažvydę tėvai palydėjo į skautų būklą, kuriame vykdavo sueigos. Taip ir prasidėjo stovyklos, žygiai, skautiškos dainų dainelės, dalyvavimas valstybinėse šventėse. Dūmų kvapas, dainos, sunkios kuprinės tapo tarsi natūraliu gyvenimo būdu. Visi penki vaikai turi kaklaraiščius pagal savo amžių bei uolumą.
Sofijai prieš trejus metus užrišo baltą kaklaraištį, kurį gauna kiekvienas mažylis, permiegojęs nors vieną naktį skautiškoje palapinėje. Pijus priklauso Akelos gaujai, yra vilkiukas ir nešioja oranžinį kaklaraištį. Jonas priklauso Džiugo draugovei, yra skautas, nešioja geltoną kaklaraištį. Mažvydė yra patyrusi skautė, priklauso Šatrijos draugovei, nešioja vyšninį kaklaraištį. Keletą metų buvo vilkiukų vadovė. Mykolas kandidatuoja į vyčius.
Skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, Artimui“ yra tapęs Šimkevičių šeimos pamatu.
„Nors mudu su vyru nesame skautai, tačiau stengiamės dalyvauti renginiuose, o kartais ir stovykloje. Visada džiaugiamės, kad vaikai yra tvirtoje, linksmoje, draugiškoje organizacijoje“, – pasakojo mama Asta.
Emilija BARSYTĖ, skautė:
– Pirmąjį savo įžodį daviau būdama penkerių (2008 m.). Tada tapau jaunesniąja skaute ir pasidabinau oranžinės spalvos kaklaraiščiu. Nors iš tiesų skautė esu visą savo gyvenimą. Mano mama Edita ir brolis Donatas – taip pat skautai. Kai jie pradėjo savo skautavimo kelionę, aš dar net nebuvau gimusi. Būtent dėl to mėgstu juokauti, kad neturėjau pasirinkimo, ir kitiems prisistatau kaip mergina, gimusi skaute.
Skautų organizacija vienija apie 40 milijonų žmonių visame pasaulyje. Čia tau visi tampa lyg broliai ir seserys, nepriklausomai nuo amžiaus.
Skautuose įgijau be galo daug organizacinės patirties, išmokau išgyvenimo gamtoje subtilybių, o svarbiausia – ne kartą pranokau pati save. Skautai yra ideali vieta augti kaip asmenybei ir plėsti savo komforto zonos ribas vis iš jos išeinant. Skautai moko į viską žiūrėti kūrybiškai, o tai itin gelbsti kasdienybėje. Vieną kartą davęs įžodį tampi skautu visą gyvenimą.
Neseniai tapau Lietuvos skautijos savanore – daviau suaugusio skautybėje įžodį. Džiugu, kad dabar galiu būti ne tik pavyzdžiu jaunesniems, tačiau ir stengtis jiems perduoti tai, ko pati išmokau per ilgus skautavimo metus. Būdama skaute jau 15 metų esu įsitikinusi, kad mano skautavimo kelias dar tik įsibėgėjo ir tikrai nesibaigia. Skautuose augu ir toliau, tobulinu save srityse, kuriose jaučiuosi stipri. Šiuo metu esu dalis komandos, kuri organizuoja Jubiliejinę skautų stovyklą, vyksiančią 2023 metais Klaipėdoje.
Manau, kad kiekvienas turėtų išbandyti save šioje organizacijoje. Čia visiškai nesvarbu tavo amžius, patirtis, socialinis sluoksnis, rasė. Skautuose esi svarbus tik tu pats – asmenybė.
Edita ANDRIJAUSKIENĖ, skautė:
– Skautų organizacijoje esu 21 metai. Skautavimas mane išmokė didesnės atsakomybės ne tik už save, bet ir už kitą šalia esantį žmogų, išmokė mokytis bendradarbiaujant per patyriminę veiklą. Ši veikla – didelis įsipareigojimas ir kartu didelė laisvė. Skautai – patys nuostabiausi, net ir minioje jie šviečia savo skautybe. Jie turi savo taisykles, kurių kiti neturi, jie gyvena mokydamiesi vieni iš kitų, nesmerkia suklydus, o pamoko ir parodo, kaip turi būti.
Skautaudama supratau, kad ne viskas matuojama pinigais ir kad padarius darbą galima gauti visiškai kitokį atlygį, kuris širdį glosto visą gyvenimą – emocija, draugystė, vienybė ir pasitikėjimas.
Donata KAZLAUSKIENĖ, skautė:
– Mano aplinkoje visuomet netrūko skautų: draugai, bendraklasiai, pažįstami… Tačiau vaikystėje niekada taip ir nepasiryžau tapti skaute. O labai patiko! Net mano sesė turėjo geltoną kaklaraištį ir būdama 15 metų aktyviai skautavo. O aš – ne, tačiau minties apie skautavimą neapleidau.
Mėgstu gamtą, iššūkius, žygius, ant laužo virtą maistą, dainas, todėl net ir be kaklaraiščio vertinau tokį laiką, kai galima atsitraukti nuo kompiuterio klaviatūros ir tiesiog „pravėdinti“ galvą. Tačiau tai – tik medalio aversas, nes reverse – tikroji skautybės (ir, beje, mano!) idėja: Dievui, Tėvynei, Artimui.
Vedama šios minties, sutikau į Telšius gyventi grįžusį brolį Vilių Viktoravičių ir jo paklausiau: ar gali toks senas žmogus kaip aš tapti skautu? Išgirdusi teigiamą atsakymą, akimirksniu įsiliejau į veiklas, tapau Telšių skautų tunto Džiugo draugovės draugininke, dar nė nenumanydama, kas tai yra. Trumpai tariant – tapau baltu lapu, kuriame 2020 m. pradėjau rašyti savo suaugusios skautybėje istoriją.
Prisijungti pakviečiau ir dukrą Uršulę, kuriai skautavimas taip pat tapo ne užsiėmimu, ne kažkokiu būreliu, o tiesiog – gyvenimo būdu.
Kam man to reikia? Nes aš – kultūros žmogus. Pilietiškos idėjos ir visuomeninė veikla – mano gyvenimo būdas, o pažintis su skautiškomis istorinių asmenybių biografijomis dar labiau įkvepia.
Indrė ANDRIJAUSKIENĖ, skautė:
– Niekada neketinau būti skaute, tačiau būdama trylikos metų ir nuvykusi aplankyti sesers į skautų stovyklą namo su tėvais negrįžau. Pasilikau stovykloje iki jos pabaigos. Tad nuo tada iki šiandien priklausau Lietuvos skautijai.
Iš šono skautų veikla gali atrodyti gana griežta. Ji paremta tam tikromis taisyklėmis ir skautiškais principais, kuriais ugdoma pagarba vienas kitam ir suaugusiajam. Siekiama auginti stiprią ir atsakingą asmenybę. Taip pat diegiama meilė Dievui ir Tėvynei.
Skautas visada pasiruošęs padėti, stebi aplinką ir priima naujus iššūkius ugdydamas savo ištvermę ir kūrybiškumą.
Šiuo metu esu vyr. skautė ir turiu rugiagėlių spalvos kaklaraištį, kurio siekiau ne vienerius metus, ir labai dėl šio pasiekimo savimi didžiuojuosi. Tai padėjo man save pamatyti kitokią ir įveikti daug iššūkių. Taip pat įpareigojo visą gyvenimą tarnauti Lietuvos skautijos naudai ir gerovei.
Skautiškas kelias labai įdomus, turi būti pasiruošęs priimti įvairius iššūkius ir tau paskirtas pareigas.
