Bausti negalima pasigailėti – filmuko herojui buvo leista pačiam nuspręsti savo likimą padedant kablelį. Tokią pačią dilemą sprendžia ir mokytojai bei tėvai, kai prasikalsta vaikai.
Besibaigiant projektui „Gegužė – mėnuo be smurto prieš vaikus“ „Santarvės“ kalbinti pašnekovai teigia – auklėjimo pamatai pradedami kloti nuo bendravimo su vaiku ir meilės.
TĖVŲ NUOMONĖS
IŠSISKIRIA
Neatsirado nė vieno kalbinto tėvo, kuris neturėtų savo nuomonės – reikia ar nereikia bausti prasikaltusio vaiko fizine bausme.
„Vaikas prasikalto – padarė tai, ko negalima, arba atvirkščiai, kažko nepadarė, ko buvo prašyta keliskart. Ir negaliu paauklėti rykštele? Ne taip, kad priėjau ir tvojau, ne. Prieš tai nuoširdžiai pakalbėjus, išsiaiškinus, kodėl ta rykštelė ištraukiama,“ – „Santarvei“ apie auklėjimą pasakojo dešimtmečio sūnaus tėvelis.
Jis prisipažino vaikui beržinės košės krėtęs dukart – už tai, kad iš klasės draugo kuprinės išsitraukė (pavogė) trintuką. Antrą sykį pylos dešimtmetis gavęs už pinigų skolinimąsi – su draugu prisipirko traškučių ir saldainių.
Sužinojęs, kad toks auklėjimo būdas prieštarauja įstatymams, vyras nustebo: „O tai ką reikės daryti tada, kai su vaiku nebegalėsiu susitvarkyti? Jau dabar kokių „bajerių“ neparsineša iš kiemo! O čia valstybė nesikiša į šeimos reikalus? Paskui patys valdininkai skundžiasi, kokie žmonės išauga“.
„Kaip apskritai galima kalbėti apie tokius dalykus? – pasisakymais, kad bent kartą gyvenime vaikas turi paragauti beržinės košės, piktinosi šešiolikmečio ir devynmečio sūnų mama Neringa. – Suduoti suaugusiam – užpuolimas, suduoti augintiniui – žiaurumas, o suduoti vaikui – „dėl jo paties gerovės“? Su vaiku kalbėtis reikia, tada nereikės ir rykščių.“
GINA IR KAIMYNAI
Vaiko teises ginantys specialistai kategoriški – vaikui negalima skirti nei fizinių, nei psichologinių bausmių.
Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigas laikinai einantis Vladas Narmontas patvirtino, kad tokius tėvų veiksmus yra uždraudusi ir Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencija, vaikų teisę į nesmurtinį auklėjimą įstatymu yra apibrėžęs ir mūsų šalies Seimas. Nėra jokių išimčių.
V. Narmontas patikino, kad lietuviai darosi labiau pilietiški: į skyrių vis daugiau paskambina svetimų žmonių, išgirdusių, kaip tėvai rėkia ant atžalų arba juos skriaudžia. Tokiu atveju specialistai operatyviai vyksta į vietą ir aiškinasi situaciją.
NE VISKĄ – TIESIOGIAI
„Apie rykštės galią rašoma ir Šventajame Rašte,“ – ne vienas fizines bausmes vaikams taikantis tėvas religinėmis tiesomis bandė pateisinti savo auklėjimą. Patarlių knygoje rašoma: „Kas gailisi rykštės, tas nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, tas pataiso rykštę“.
Dvasininkai tokius tėvų pasisakymus atmeta – Šventasis Raštas parašytas tam tikros kultūros žmogaus.
„Juk mes nesilaikome nuostatos, kad piene negalima virti ožiuko mėsos, nors tai taip pat parašyta. Šiais laikais gal tai kam nors įprastas receptas. O tuokart tai buvo pasakyta dėl to, kad apsaugotų tos kultūros žmones nuo sveikatos problemų – juk šiltame klimate gyvenusiems žmonėms buvo skirta,“ – nusišypsojo sesuo Danguolė ir priminė, kad Senajame Testamente yra minimas ir principas „akis už akį“.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonas Zenonas Degutis primena, kad su Kristaus atėjimu prasidėjo nauja epocha – meilės epocha.
„Visas visuomenės gyvenimas ir žmonių tarpusavio santykiai jau grindžiami meile vieni kitiems. Kitos šalys, gal daugiau Rytų religijų šalys, taip pat seniai atsisakiusios smurto. Pavyzdžiui, kiek teko domėtis ir skaityti, Japonijoje vaikas vos ne angelu yra laikomas. Bet ir neribotos, į anarchiją panašios laisvės ten nėra. Ir čia net ribų brėžti nereikia,“ – kalbėjo kunigas.
Dvasininkas patikino, kad geriausia mokykla vaikams – tėvų tarpusavio santykių pavyzdys, kaip nesmurtaujant, mylint galima išugdyti ir išauklėti žmogų, asmenybę.
AGRESIJA
GIMDO AGRESIJĄ
Agresija, smurtas, jėgos naudojimas – silpnųjų ginklas, tikina ir psichologai, ir dvasininkai.
„Žmogus, kuris yra laisva, stipri asmenybė, absoliučiai nė nekalba apie smurtą. Vaikas žiūri į suaugusiuosius ir laukia supratimo. Vaikas kalbasi su suaugusiaisiais, o jie negirdi. Jie įsivaizduoja, kad vaiko kalba yra nesvarbi. Jam dedamas toks pamatas: jo negirdėjo, jis negirdės; jis buvo nuskriaustas, tai pirmoje eilėje atsigriebs smurtaudamas prieš silpnesnius, o silpnesnių visada galima rasti. Ir prasideda nenutrūkstama grandinė…“ – svarstė kunigas Z. Degutis.
Tam pritaria ir psichologai – agresija atsiranda iš buvusios agresijos. Mušimas niekada nėra davęs naudos: vaikas kažko nedarys vien dėl to, kad bijos gauti lupti, o ne dėl to, kad suvoks, jog daro blogai.
„Žiburėlio“ pradinės mokyklos direktorė Jovita Mingėlienė, taip pat mokykloje dirbanti ir psichologe, „Santarvei“ sakė nesanti labai kategoriška, kad rykštė visiškai nereikalinga.
„Aš, kaip žmogus, esu prieš tą rykštę, bet simboliškai kažkam gal ir padėtų. Čia labai priklauso nuo tėvų, kada panaudos ją. Jeigu pačioje reikalingiausios vietoje, gerai apgalvotai, atžalai išaiškinant priežastį, pasekmes, kitą kartą ir padeda,“ – kalbėjo direktorė ir pridūrė, jog pačiai auginant tris vaikus rykštės panaudoti neteko.
Šiais laikais, kai tėvai nuolat skuba, dažnai mažuosius su klausimais ir problemomis nustumia į šalį. J. Mingėlienė patikino – ateis laikas, ir vaikai tėvams primins jų žodžius, kad neturi laiko.
„Jis nėra toks mažas. Viską atsimena. Po kiek laiko ims ir pasakys: mamyte, tėtukai, tu man neturėjai laiko,“ – sakė direktorė.
TURĖTŲ
VALDYTI SITUACIJĄ
Kad vaikas užaugtų be fizinių ir psichologinių bausmių, į ugdymą turėtų įsitraukti tiek tėvai, tiek mokykla. Kaip jau paaiškino vaiko teises ginantis specialistas, jokių bausmių negali būti nei namuose, nei mokykloje.
Tad kaip aplinkoje, kai jaunoji karta labiau žino savo laisves ir teises nei pareigas, išauginti atsakingą žmogų? Tokį, kuris mokytojo neaplietų keiksmažodžių lavina, nepadegtų mokytojo švarko ar nesmurtautų prieš bendraklasius?
„Mokytojai yra tiek pedagoginio, tiek auklėjamojo darbo profesionalai. Todėl manau, kad jie rastų priemonių, kaip paveikti nepaklūstantį vaiką. Tam jis yra pedagogas, virtuozas, sakyčiau,“ – „Santarvei“ sakė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigas laikinai einantis V. Narmontas.
Mokytojams apie vaikų auklėjimą ne taip lengva kalbėti. Istorija rodo, kad visais laikais su vaikų nepaklusnumu būdavo kovojama. O dabar?..
Mokytojai atsidūsta: „Galbūt iš tikrųjų daug tų laisvių ir teisių… Vaikai pamiršta, kad šalia jo laisvės yra ir kito klasės draugo ar mokytojo laisvė“.
Jei klasėje yra tuo piktnaudžiaujančių vaikų, nuo jų buvimo pavargsta kiti bendraklasiai.
Štai viena šešiolikmetė „Santarvei“ sakė, jog į mokyklą dirbti eitų tik tuo atveju, jei būtų įteisintos bausmės. Kitaip nebūtų įmanoma susitvarkyti su hiperaktyviaisiais.
BUVO
RYKŠTĖS MEISTRAI
Apie bausmes mokyklose kalba ir Kalnėnų vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Silva Paulauskienė. Ypač kai klasė nagrinėja viduramžių mokyklų istoriją.
„Nagrinėjame viduramžių karikatūras su mokiniais per pamokas. To laiko mokykla neatsiejama nuo mokytojo pagalbininko, kuris turėdavo rykštę. Vadovėliuose spausdinamos senos graviūros – mokykla, mokytojas dvasininkas, o greta matome parklupdytą ant kelių mokinį ir stovintį padėjėją su rykšte. Vienas vaikas pasakė, kad jei šiais laikais būtų ta rykštelė, tai bijotų į mokyklą ateiti nepadaręs namų darbų. Dabar nebijo – žino, kad jo niekas nenubaus,“ – vaikų samprotavimus apie bausmes mokykloje prisiminė istorikė.
Mokytoja priminė, kad jau pačiose pirmosiose mokyklose – šumerų laikų „Lentelių namuose“ – buvusi pareigybė „rykštės meistras“. Jo darbui eilė ateidavo, kai mokytojas su vaikais nebesusitvarkydavo.
VAIKAI VISADA VAIKAI
Nesvarbu, kad tai buvę prieš keturis tūkstantmečius, bet vaikus būdavo už ką bausti – ir tada jie išdykaudavo, nepadarydavo namų darbų, nelankydavo pamokų.
Istorikė tik patvirtina: peržvelgus visus amžius išvada viena – visais laikais vaikai buvo vaikai – tokie pat išdykę, maištaujantys, dažnai šiek tiek aptingę.
Yra išlikę šaltinių, kur šumerų laikais tėvas aiškina mokiniui, kad atėjęs į mokyklą nežiopsotų, skaitytų, girdėtų, ką sako mokytojas, nes kitaip jį nubaus.
Daug subtilesnė mūsų krašte gyvenusi pedagogė Marija Pečkauskaitė Šatrijos Ragana. XX a. pradžioje ji savo knygoje rašė: „Atėjęs į pasaulį kūdikis nėra lyg tas baltas grynas popieriaus lapas, į kurį gali rašyti ką tik nori, jam nė kiek nesipriešinant. Arba lyg tas šiltas vaško gniužulas, iš kurio gali nulipinti, kas tau tik į galvą ateis“.
Pedagogė anuomet rašė, kad mokykloje „žydi melagystės“, esą ir kitokių „gėlelių“. Dirbdama Marijampolės „Žiburėlio“ progimnazijoje, ji prisipažino mėginusi įvesti šiek tiek demokratijos ir prasikaltusioms mergaitėms organizuodavusi „vaikų teismą“.
ŽIRNIAI AR „TEISMAI“
Istorijos mokytoja S. Paulauskienė patikino, kad be viduramžių, Lietuvos mokyklose nebūta oficialiais raštais patvirtintų bausmių. Bet tokių Šatrijos Raganos minimų „vaikų teismų“ ar kitokių bausmių, mokytojai sugalvodavo.
Užtenka prisiminti senelių pasakojimus, kaip mokykloje klūpėdavę ant žirnių ar gaudavę su liniuote per pirštus.
Tačiau S. Paulauskienė primena garsiuosius pedagogus – Antaną Maceiną, Stasį Šalkauskį, kurie kalbėjo apie auklėjimą, tačiau tiek neakcentavo vaiko teisių.
Vienas pagrindinių tarpukario Lietuvos mokyklos tikslų buvo išauklėti klusnią asmenybę. Tuo tarpu XIX a., spaudos draudimo metu, siekta išauklėti dievobaimingus vaikus…
Vienintelis etapas, kada fizinė bausmė buvo įprasta – viduramžiai, kai XIV amžiuje Lietuvoje atsirado pirmosios mokyklos. Jų specifika nenusileido kitų šalių to laiko mokykloms – dvasininkai moko berniukus, o mokytojo padėjėjas rykštele auklėja nepaklusniuosius.
Šių laikų pedagogai apie fizines bausmes neturi teisės nė kalbėti. Įžūlaus mokinio jie negali nė išvaryti iš klasės – neduokdie, pradings ar papuls į avariją pamokų metu. Iš pusiausvyros išvestas pedagogas negali pakelti ir balso.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO: Fizinė bausmė kaip auklėjamoji priemonė yra uždrausta įstatymo.
