Rytoj Lietuva jau aštuonioliktą kartą švęs Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną.
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena pirmą kartą švęsta 1991 metais.
Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją.
Valstybės dienos išvakarėse „Santarvė“ su mažeikiškiais kalbėjosi apie pilietiškumą, bendruomeniškumą ir patriotizmą skatinančias šventes.
Dalia GONTAITĖ,
Sedos kultūros centro
režisierė,
renginių organizatorė:
– Valstybinės šventės yra žmogaus širdyje, arba jų nėra. Ir jei jų nėra, jokios poilsio dienos, jokie minėjimai ar renginiai žmogaus sąmonėje tautiškumo neprišauks.
Mes esame praradę tai, ką turėjo Nepriklausomos Lietuvos pokario tauta. Dažnai mėgstu sakyti, tad ir dabar pasikartosiu, kad Lietuvai nereikia jokių didelių darbų, kiekvienam iš mūsų užtenka gerai dirbti savo darbą. Kalbant apie valstybės suvokimą, valstybės sampratą kiekvieno mūsų širdyje, viskas tuo pasakyta.
Jei kiekvienas gerai dirbsime tai, ką turime daryti, valstybė bus stipri, jos piliečiai jausis saugūs, stiprūs ir jos mylimi.
Dabar to nėra.
Yra naujagimės ir senos šventos. Man Valstybės diena yra naujagimė. Ji švenčiama neseniai. Visai kas kita yra Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Joninės… Jos turi senas tradicijas, papročius. Jos nėra „pritemptos“. Mes tikrai nešvęsime Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos: vienai kartai tai gal yra buvusios Gegužės 1-osios šventė, kiti to neprisimins.
Požiūris į šventes daug priklauso nuo bendruomenės mentaliteto. Pavyzdžiui, Vasario 16-oji Sedoje yra šventė: žmonės pasipuošia, eina į bažnyčią, o kultūros namuose, kur ta proga būna koncertas, sediškiai vos telpa. Ta šventė Sedoje yra šventas reikalas. Mano kolegos sako, kad kai kur žmones reikia varu varyti, o mes tą dieną tikrai jaučiame šventę. Sedos bendruomenė yra konservatyvi, tad viskas vyksta natūraliai.
Kaimo žmogus labiau priklausomas nuo gamtos ritmo: ar saulėta, ar lyja – tai turi jam didelę įtaką. Seda nėra kaimas, tai jau šioks toks miestelis. Ir liepos 6ąją jau yra susiformavusi tradicija: tą dieną vyksta arba futbolo turnyras Sedos taurei laimėti, arba šokių festivalis.
Tokie festivaliai – savotiškos patriotizmo pamokos: visa festivalio simbolika eis per Lietuvos Trispalvės gamą – geltoną, žalią, raudoną. Ir tikiu, kad vaikai neprisimins, ką ir kaip jie šoko, bet prisimins, kokia proga.
Žmonės šventes pasirenka: kaip, kam ir kokios reikia. Kartais šventes apkartina nevykę įstatymai. Tada žmonės būna pikti. Prisiminkim daug diskusijų sukėlusį, ką tik pristatytą Šeimos įstatymą. Toks įstatymas – antireklama valstybei: pavyzdžiui, jeigu aš lieku našlė, tai aš jau – nebe šeima. Įsivaizduojat, kaip tokioje valstybėje tada turi jaustis žmogus?
Žmonės kartais jaučiasi valstybės nuskriausti. Nereikia visų skriaudų sureikšminti ir bandyti dėl to kaltinti valstybę. Pastebėjau, kad kartais žmonės, kaltindami kitus, mėgsta nusiimti nuo savęs atsakomybę. Kalti visi, tik ne tu pats. Jei taip dažnai manai, tai reiškia, kaltas esi pats, nes pats kažko nepadarei.
Mano nuomone, valstybę valdantys žmonės negali nulemti medžių spalvos, saulės šilumos – o juk iš to ir susideda Tėvynė, Valstybė. Tai yra svarbiausi dalykai. Nesvarbu, kas ir kaip vadovaus, čia bus Lietuva: mano kalneliai, mano upeliai ir mano Sedelė.
Rimantas NORKUS
Mažeikių rajono savivaldybės
mero pavaduotojas:
– Valstybės ištakos siekia kelis šimtmečius, todėl, manau, galima didžiuotis liepos 6-ąją minima Valstybės diena. Žinoma, visų pirma šios dienos svarbą reikia jausti savo vidumi. Jaustis tikru lietuviu, nepakanka vien dalyvavimo minėjime.
Nuo to, kaip mes šiandien minėsim šią dieną, priklausys ir mūsų ateitis. Juk per puoselėjamas tradicijas ugdomas ir jaunimas. Nuo to, kaip įskiepysime jiems lietuviškumą, priklausys ir tolesnis jų elgesys, tai, ką jie perduos ateinančioms kartoms.
Aš už tai, kad Valstybės diena būtų švenčiama. Reikia naudotis proga, kad ji yra vasarą. Tai pats geriausias laikas organizuoti šventes ar iškilmingus minėjimus. Kad taip sutaptų, nedažnai pasitaiko. Juk dauguma valstybinių švenčių, tokių kaip Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, yra minimos žiemą arba anksti pavasarį. Tuo metu trumpos dienos ir sunku ką nors iškilmingo suorganizuoti.
Manau, kad valstybinių švenčių nėra per daug, reikia tik tinkamai jas paminėti. Gal kiek jas nuvertina pridėtos papildomos laisvos dienos. Jos tiesiog išmuša iš normalaus ritmo. Be to, daugeliui tai tampa eiliniu pailgintu savaitgaliu ir proga papildomai pašvęsti, pamirštant tikrąją Valstybės dienos reikšmę.
Aldona KUKIENĖ,
pensininkė:
– Rytoj švęsime Lietuvos valstybės, kitaip – Mindaugo karūnavimo dieną. Kaip Lietuvos pilietė, mąstau ir permąstau, kiek visko patyrė mūsų mažutė šalis. Ir dabar esame kryžkelėje, o atsigręžę atgal, prisimename, kiek trypė mūsų Lietuvėlę visi, kas tik panorėjo.
Ilgi priespaudos metai atėmė iš lietuvių sąmonės pilietiškumą ir jų savimonę. Argi ne keista, kad vos atsikratę vienų priespaudos, nesižvalgydami puolėme į kitų glėbį? Šiandien vos ne per prievartą iš kapitalistinio pasaulio brukamas mums visas jo purvas.
Aš maniau, kad bus kitaip. Kad atgavę laisvę ir demokratiją, iš užsienio šalių mūsų valdžios vyrai ir moterys pasiims tik gerus pavyzdžius. Turiu galvoje naujas gamybos technologijas, pažangiausius medicinos ir mokslo pasiekimus. Dabar aplink matau labai daug negerovių. Kad ir toks mažas pavyzdėlis: kiek galima nuodyti mūsų protus tomis iki gyvo kaulo įsiėdusiomis reklamomis? Spauda, televizija platina tik blogį, smurtą, nusikaltimus, o gėrio, džiuginančio širdį ir sielą, taip maža. Argi taip turi būti ugdomas pilietiškumas?
Pamąstykime, kas yra valstybė? Sakyčiau, tai yra žemės lopinėlis, kuriame nuo amžių gyveno didžioji dalis vienos tautos žmonių, turinčių savo istoriją, tikėjimą, papročius ir mylinčių tą kraštą. Jie nė už ką nebūtų iškeitę šios žemės į kitą.
Valstybę turėtų valdyti tikri savo šalies patriotai, kuriems šį atsakingą darbą patikėtų juos pažįstantys, jais pasitikintys visos tautos žmonės. Sykį ir visiems laikams reikėtų užbaigti rinkimus pagal partijų sąrašus. Greitai jau ir mažam vaikui bus aišku, kad tie „demokratiški“ rinkimai atveria kelius į valdžią vis tiems patiems siauro rato partiečiams, kurie ja naudojasi savo tikslams pasiekti.
Piktina tai, kad dažnai į valdžią braunasi ne politikai, o labai konkrečių profesijų, neturinčių nieko bendra su valstybės valdymu, žmonės. Ką valstybei gali duoti, sakykim, medikas, arba žmogus, iš viso neturintis aukštojo išsilavinimo?
Gerbiu žmones, kurie visą gyvenimą turėjo savo įsitikinimus, kurie „neišvertė kailio“. Tokius, kurie Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išliko vertais Lietuvos piliečio vardo, mylinčiais savo kraštą ir jos žmones. Tokius, kurie garsiai nerėkė, nesibrovė į valdžią, o kukliai ir sąžiningai dirbo savo darbą.
Nebijokime pripažinti, kad ir dabar labai daug žmonių gyvena skurdžiai, ypač kaime, tačiau jie išliko dori savo tautos piliečiai. O juk galėjo viską metę išvažiuoti laimės ieškoti į ispanijas, airijas, švedijas, bet to nepadarė.
Sakyčiau, kad pilietiškumas turi būti ugdomas nuo mažens. Vaikus reikia mokyti mylėti savo žemę, mylėti visa, kas gražu. Mokykime juos nešiukšlinti, nelaužyti medelių, neskriausti silpnesnių. Jeigu mes taip elgsimės, taip elgsis ir jie. Mylintys savo kraštą, savo darbą, žmones jaunieji mūsų tautos piliečiai nesiverš į užsienius, suprasdami, kad ir ten pinigai iš dangaus nebyra, o uždirbami labai sunkiai.
Kai klausausi Pauliaus Stalionio dainos žodžių: Man nereik į Airiją/Man nereik į Rusiją…, apima toks geras jausmas ir grįžta tikėjimas, kad mūsų Lietuvoj dar yra pilietiškumo, kad dar ne viskas išparduota. Džiugu, kad aplink daug gerų žmonių, kuriems ne tas pats, kokią Lietuvą po savęs paliks, kad jiems svarbu, jog prie namų žydėtų darželiai, akį džiugintų švarūs miškai ir paupiai.
Nenoriu girtis, bet man rūpi ne tik savo kiemo reikalai. Negaliu abejingai praeiti pro mūsų miesto negeroves, netvarką. Negaliu ramiai sėdėti ir visa tai stebėti. Mane tarsi kas stumia eiti, skambinti valdžiai ir reikalauti, nes labai nekenčiu neteisybės. Esu didelė vaikų draugė. Bendraudama su mūsų daugiabučio kiemo mažaisiais, daug kalbu jiems apie grožį, pareigą, dorą ir tiesą. Jaučiu, kad daugumos širdelėse esu pasėjusi gėrio sėklą. Todėl tikiu, kad jie išaugs garbingi, sąžiningi savo tautos piliečiai.
Ką man reiškia Lietuvos valstybės diena? Kadangi užaugau sovietinėje Lietuvoje, vaikystėje tokios šventės iš viso nežinojau. Šiandien ją švenčiame, bet tai nereiškia, kad tarp kitų švenčių ši diena kuo nors išskirtinė ar ypatinga.
Tikiu, kad dabartiniam jaunimui, augantiems vaikams, žinantiems savo šalies istoriją, ugdomiems pilietiškumo sampratos dvasia, ši diena ateityje bus tikrai didelė šventė.
Laima SKABICKIENĖ,
Merkelio Račkausko
gimnazijos lietuvių kalbos
mokytoja:
– Apie karalių Mindaugą yra visokių traktuočių: kad jis vienytojas, kad jis išmintingas. Kai kurie istorikai prieštarauja toms mintims. Nesvarbu, kad ir kaip ten būtų, bet mes, kalbėdami apie valstybę, taip pat mąstome, kas yra tas vienytojas, kas yra tas švyturys, kuris eina valstybės pirmagalyje?
Galime įsivaizduoti, galime norėti, kad jis būtų vienoks ar kitoks, bet paskui, vėlgi, atsigręžiame į žmones, į tai, kas, kokie esame mes. Gal tai nuskambės banaliai, bet pasakysiu, kad mes patys išsirenkame savo valdžią, o paskui baksnojame, būname nepatenkinti.
Ko gero, posovietinėje valstybėje taip ir turi būti: kol viskas išsikristalizuos, kol suprasime, kas yra kas, reikės ilgo laikotarpio. Išsivadavę iš tos užtvaros nebesusigaudome, kas tas tikrasis, už kurio reikėtų stvertis.
Valstybės vyrai nelabai kreipia dėmesį į dvasines vertybes. Ekonomika, žinoma, yra labai svarbu, bet dvasinės vertybės – kokiomis rankomis, kokiomis mintimis ta ekonomika yra formuojama ir kokie mes pasirodome Europos kontekste ar pasaulio akyse – dėl to taip pat yra visokių nuomonių.
Kadangi aš esu kultūros, švietimo žmogus, man svarbu, kad žmogus būtų moralus, doras, dvasingas, žmogus žmogui būtų geras. Per savo vartotojiškus rūpesčius nebematome vienas kito. Štai kas yra pilietis – koks aš esu kitam: dėmesingas ar atžagarus, ar aš jaučiu pagarbą kitam. Tai yra labai svarbu.
Kita vertus, tai prasideda nuo mažų dienų, nuo to grūdelio, nuo jo skleidimosi, ėjimo į žmones – taip ir suauga valstybė. Bendruomenės, didesnės ar mažesnės, sueina iš šeimų. O paskui mokyklos, kitos institucijos po kruopelytę, po žiedadulkę ir neša į tą valstybės korį gėrį. Arba priešingus dalykus.
Gal tas kūrimosi procesas ir yra ta mūsų didžioji valstybė: per vargus, per dvejones, per blaškymąsi mes taip ir suaugsim? Norisi tikėti, kad mes savo valstybe džiaugsimės, kaip džiaugiasi kai kurios šalys.
Nenorėčiau visiškai nuneigti ir valdžios vyrų, nereikėtų jų tiesmukai ar banaliai nurašyti. Yra mąstančių, bet nėra taip lengva susitarti, nutarti.
Netoleruojam, nepasitikim, esam piktoki ir nemokam džiaugtis mažais dalykais. Viena televizijų klausinėjo viekšniškių, kas gyvenime yra džiugaus ar liūdno. Ir ką jūs manot? Dauguma aiškina, kad gyventi yra liūdna. O kad upė teka, kad paukštis čiulba – čia jau ne džiaugsmas?
Ar tie mūsų džiaugsmai tik nesusiveda į vartotojišką tikslą? Ar tik ne svarbiausia mums yra pinigai?
Čia ir vėl susiduriame su dvasinėmis vertybėmis. Būna, kad žmogelis, kad ir mažai turėdamas, turi didelę širdį, kurios užtenka visiems: ir vaikams, ir namiškiams, ir kaimynams. Tuo ir buvo dalijamasi kaimuose. Argi ne piliečiai tie žmonės buvo? Ir dabar tokių žmonių yra nepaprastai daug.
Man atrodo, kad pilietiškumas yra sugebėjimas kurti, organizuoti, kad kitiems būtų geriau. O tame procese yra labai svarbus humanizmas, požiūris į žmogų.
Dirbant tokius dalykus, rūpinantis kitais žmonėmis svarbų vaidmenį vaidina sugebėjimas aukotis. Sako, kad šiais laikais nelabai išeina aukotis dėl kitų, bet niekur nedingsi: ar tėvams netenka aukotis dėl vaikų?
Man atrodo, kad aukojimasis yra vienas iš idealizmo pagrindų. Idealizmą vienoje popiečių man priminė tremtiniai, sakydami, kad jo labai trūksta. Iš tikrųjų – šiais laikais pritrūksta ir aukojimosi, ir svajonių, nes, ko gero, užplūsta kažkoks totalitarinis, monstro tipo didelis kažkas TAS – pradedant prekybos centrais ir baigiant… Viskas yra stambinama, ir toje didžiulėje, tirštoje masėje žmogus ištirpsta. Mažas žmogus tampa nebematomas…
Svarstau, ar mums nereikės sugrįžti prie tų paprasčiausių pagrindų, kokius yra sutvėrę mūsų protėviai: žemė, ryšys vieno su kitu, bendradarbiavimas. Dabar kuriasi kaimų bendruomenės – jie labai gerai daro.
Sunkiai mums sekasi sugrįžti prie žemės, bet jei turime paveldėję agrarinės pasaulėjautos kodą, niekur nedingsim: per žemę galime daug ką suprasti, pažinti save, kitus ir valstybę. Ji kūrėsi ant baltų, agrarinės pasaulėjautos žmonių. Ne veltui istorikai sako, kad Lietuvos valstybė jau buvusi iki Mindaugo.
Tai mums yra duota, ir mes žemės neturėtume išduoti.
Būdamas su žeme, visada esi gamtos rate. Ir jei būtume arčiau Dievo, arčiau gamtos, tai gal ir valstybė racionaliau, aiškiau kurtųsi?
Sudėtingas gyvenimas, sudėtinga pilietiškumo sąvoka. Smagu, kad pasigirsta jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių drąsių požiūrių, drąsių kalbų. Sąmoningumo gyslelė tikrai nėra prarasta, neištrinta per tuos 50 okupacijos metų. Galbūt tik pirmaisiais Nepriklausomybės metais patikėjome, kad valstybė bus mūsų rankose ir mes viską turėsime. Ir kai tenka viską daryti savo rankomis, galvojame, kad mums to per daug. Labiausiai mums reikėtų drąsos, sąmoningumo, mokėjimo pakovoti už save, ne visada su viskuo sutikti, labai gerai pagalvoti, ar viskas, ką mums siūlo, yra gerai.
Sakoma, kad lietuvis yra kantrus, nuolankus, nes jam ne kartą yra tekę kentėti, taikytis. O kai jis pratrūksta, tai pratrūksta. Prisiminkim mokytojų streikus – argi nereikėjo pajudinti tą sferą?
Jeigu atsirastų tokių balsų, parodančių, kad mąsto, kad mūsų negalima apgaudinėti ir traukti pro adatos skylutę, tai mes turėtume pilietiškų, sąmoningų žmonių valstybę. O tai labai svarbu.
Viskas mūsų rankose. Jeigu viena karta per kitą perleis savo patirtį, bendraus, bendradarbiaus, bus sąmoningi, tai, man atrodo, mes būsime valstybė, žinoma Europoje. Svarbiausia – gražiai pasitikėti savimi, išsikelti virš kitų, ir tada viskas bus gerai.
Kalbino
Vytautas MALŪKAS,
Bernarda PLASTININA,
Janina SRIBALIUTĖ
Jono ir Sigito STRAZDAUSKŲ nuotraukos
