Urvikiškiai Roma ir Zigmas Vasiliauskai augina vienuolika vaikų: devynis savus ir du globotinius. Svečiuodamiesi jų jaukioje sodyboje nė karto neišgirdome žodžių „sunku“, „blogai“ ar „valdžia nepadeda“. Sutuoktiniai vienbalsiai tikino esą laimingi žmonės, o vaikai įsitikinę, jog niekada nenorėtų būti vienturčiai.
„Gal ir nebūčiau ryžusis tiek vaikų gimdyti, jeigu vyras būtų kitoks buvęs. Tikrai ne su kiekvienu gali tokį vaikų būrį auginti, o su tokiu, kaip Zigmas, jokios bėdos nebaisios“, – šypsodamasi prisipažįsta keturiasdešimt ketverių metų moteris.
INTUICIJA NEMELAVO
Roma ir Zigmas susituokė būdami labai jauni. Jai truputį trūko iki aštuoniolikos metų, jam jau buvo aštuoniolika. Mergina labai norėjo kaip galima greičiau išsprukti iš namų – tėvas nuolat girtavo, viską nešdavo iš namų. Tada Roma manė, kad vedybos – pati geriausia išeitis, juolab jaunikis nuo mažumės šalia buvo: kartu žaisdavo, kartu tėvams padėdavo Račalių fermoje, kartu šieną veždavo.
Zigmas kilęs iš garsios muzikantų Vasiliauskų giminės. Tiesa, pats groti nenorėjo. Jam labiau patikdavo padėti mamai įvairius darbus dirbti.
„Ir mokytis nemėgau. Dabar dėl to gailiuosi. Labai gėdijuosi bet kokį raštą rašyti, iš karto rankos pradeda drebėti“, – neslepia Z. Vasiliauskas.
Intuicija Romai kuždėjo, kad nesigailės ištekėjusi už Zigmo. Žinojo, jog šis yra labai darbštus ir be galo geros širdies žmogus. Be to, puikiai pažinojo Vasiliauskų giminę, matė, kokie jie draugiški, visada pasiruošę vienas kitam padėti.
„Tikriausiai geresnio ir nebūčiau gavusi. Buvo toks, kuris labai piršosi, tačiau man nepatiko. Mano sesuo ištekėjo už jo, bet jau seniai kartu nebegyvena. Oi, kaip gerai, kad tada nesuabejojau“, – džiaugiasi moteris.
Ar mylėję vienas kitą? Abu juokdamiesi tikina, jog didžiausias meilės įrodymas yra jų vaikai. Beje, jie ir didžiausiais jų turtas.
GERESNIŲ NEBŪNA
Šeimyninį gyvenimą jaunavedžiai pradėjo turėdami dvi senas lovas ir dvi paklodes. Tačiau noras gerai gyventi buvo didžiulis, todėl abu daug dirbo, abu troško, kad jų vaikams nieko netrūktų.
Anytai pradėjus kištis į sutuoktinių gyvenimą, abu nusprendė, jog reikia laimės ieškoti kitur. Pasirinko Urvikių kaimą. Čia jau gyvena beveik dvidešimt metų.
„Labai sunku buvo palikti Račalius. Verkiau. Vaikščiojau kaip maišu trenktas. O dabar niekur kitur gyventi nebenorėčiau“, – prisipažįsta Zigmas.
Ašaras vyriškis dažnai braukia. Visi namiškiai sutartinai šeimos galvą apibūdina kaip labai jautrų žmogų.
Pamato gatvėje skriaudžiamą vaiką – širdį suspaudžia, išgirsta gražią dainą – ašarą braukia, per dukters vestuves nuo verkimo akys raudonos buvo… Ir vaikai jo nebijo – tėvas labai geras (anot jų, geresnių nebūna), tik juokais pabara. Tačiau klauso. Kodėl? Galbūt todėl, kad labai geras.
SUNKU NIEKADA NEBUVO
Po dukters Linos vestuvių gimė pagrandukė. Visi sutartinai nusprendė, kad be galo gerai, jog iš namų išėjus vienam vaikui, į jo vietą ateina kitas. Dabar Vaidutei jau devyni mėnesiai. Guvi, miegoti nemėgstanti mergaitė auklių turi visą pulką: motinai talkina ne tik dukros, augintinė, bet ir vyro močiutė, kuri kartu jau trejus metus gyvena. „Jokio vargo neturiu“, – vis kartoja Roma.
Ir Zigmui ūkio darbų labai sumažėjo: sūnūs stengiasi didžiąją dalį darbų nudirbti. Jiems nesuprantama, kad tėvas turėtų eiti malkų parnešti ar gyvulius liuobti.
„Nesu mačiusi darbštesnės šeimos. Manau, kad tai – abiejų tėvų nuopelnas. Kartais net pavydu matyti, kokie jie visi draugiški, greiti, linksmi. Pamatytumėte, kaip gražu būna, kai jie visi kartu eina į kokią šventę“, – „Santarvei“ sakė Urvikių bendruomenės pirmininkė Vita Černookienė.
Vyras ir žmona tikina, jog niekada jiems nebuvę sunku vaikus auginti. Tiesa, iš pradžių, kol prakuto mažieji, į jokias šventes neišeidavę, tačiau vėliau stengdavosi jų nepraleisti. Ir namuose įvairios šventės mėgiamos, ypač Velykos, Kalėdos ir Naujieji metai. Tada visų laukia įvairios staigmenos, vaišės. O birželis ir lapkritis yra gimimo dienų mėnesiai.
Vasiliauskai, sužinoję, kad Zigmo brolio vaikai pateko į vaikų namus, ilgai nesvarstė. Visi iš karto nusprendė, jog ten, kur auga aštuoni vaikai (Vaidutė tada dar nebuvo gimusi – V. S.), užteks vietos ir dar dviem. Dabar jiedu labai brangūs ir savi.
VIENTURČIAMS NEĮDOMU
Vasiliauskų kieme stovi du traktoriai, dvi mašinos. Kiekviename kambaryje po televizorių, maisto pilnas šaldytuvas ir du šaldikliai. Tiesa, kompiuterio neturi. Pernai šeimos taryba svarstė, gal vertėtų jį pirkti, tačiau po kurio laiko nuspręsta, kad dar reikia palaukti – užtenka, kad televizorius vaikų akis gadina.
„Esame sveiki ir tvirti, todėl viskam galime užsidirbti. Zigmas dirba bendrovėje, pinigų neprageria. Užsiauginame gyvulių ir grūdų. Vyriausias sūnus priduria. Tikrai visko užtenka: verdam, kepam, valgom“, – juokėsi moteris.
Sutuoktiniai įsitikinę, kad šeimoje turi augti ne mažiau kaip keturi vaikai – juk jie didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir paguoda. Žinoma, ir ramstis senatvėje.
Vaikai taip pat tikina, jog nenorėtų būti vienturčiai. Tai esą visiškai neįdomu. Dabar smagu, kai toks būrys namuose – nereikia galvoti, ką čia tokio nuveikus.
Vasiliauskų šeimoje nebūna „myli nemyli“. Stengiamasi, kad visiems vienodai būtų perkama bei visi vienodai jaustųsi mylimi. Neseniai visi būriu važiavo į realybės šou „Kelias į žvaigždes“ dalyvių koncertą. Nors bilietai kainavo 25 litus. Ir važiuoti teko dviem reisais.
„O kaip kitaip!? Juk vaikai taip norėjo Andrių ir Vudį pamatyti. Negalėjome jų nuvilti“, – šypsosi tėvas.
Beje, šiuose namuose beveik niekada tylu nebūna: visi klega, juokiasi, dainuoja, kartais ir pasibara. Vaikai, grįžę iš mokyklos, pirmiausia skuba papasakoti visas naujienas. Roma juokiasi, jog viską žino apie vaikų klasės draugus, mokytojus.
„Niekada net nepagalvojau, kad galėčiau pavargti nuo vaikų klegesio. Ir trumpam išvažiavusi, aš jų labai pasiilgstu. Mums visiems labai gera kartu“, – sako R. Vasiliauskienė.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Didžiausias Zigmo ir Romos Vasiliauskų turtas ir paguoda yra vaikai. Jie ir didelės meilės įrodymas.
