Nežinau, kaip jums, bet man nepatinka prie ramaus ežero iš praviro automobilio garsiai sklindanti muzika. Nebent tai būtų lauko šventėje dalyvaujančių orkestrų ar dainininkų atliekami kūriniai, natūraliai įsikomponuojantys į bendrą šurmulį.
Taip pat nemėgstu, kai susirinkę maloniai pabendrauti žmonės ima aiškintis savo pozicijas politiniais, religiniais ar buitiniais klausimais. Ginčas – anaiptol ne malonaus bendravimo forma.
Tikriausiai kiekvienam potencialiam darbdaviui keistai (ar net nemaloniai) atrodo darbo prašantis kandidatas, kuris žada viską pakeisti „iš pagrindų“, suprask, kaip be jo, stebuklingojo, nemokėjai tvarkytis. Namų šeimininkei – svečio pastabos, kaip jis tvarkytųsi namuose, ką tobulintų ir ko atsisakytų… Vargu ar sulauktume pritarimo ir nekristume į akis, jei į oficialų priėmimą ateitume apsirengę iškylautojo kostiumu, o į turistinį žygį išsiruoštume vakaro drabužiais…
Dar daug pavyzdžių būtų galima pateikti, iliustruojant populiarų posakį, kad viskam yra savas laikas ir vieta. Todėl kiekvienam mūsų, pasitelkusiam žinias ar nuojautą, svarbu tai suvokti ir pritaikyti. Priešingu atveju – būsime nesuprasti, nemalonūs, galiausiai – atstumti.
Mūsų gyvenimas – kupinas konfliktų ir nesuderinamumų. Nelygumų, kuriuos reikia užglaistyti, kampų, kuriuos reikia suapvalinti arba apeiti. Ir tai kiekvienas mūsų darome nuolat. Darbe, namuose, viešojoje erdvėje. Ginčijamės, diskutuojame, laikomės savo požiūrio, savosios tiesos, palaikome nusistovėjusią tvarką ar įvedinėjame naują. Ir tiek nedaug vietos tame šurmuliuojančiame pasaulyje lieka ramybei – gydančiam pasimatymui su gamta, neįpareigojančiam pokalbiui apie malonius dalykus su gerais draugais, galimybei kažką nauja išgirsti, sužinoti, suprasti.
Neseniai teko išklausyti vienos moters įspūdžius iš giminaičių susitikimo. Balius, jos žodžiais tariant, praėjo neblogai: skaniai valgyta, gėrimų pasirinkimas buvo nemažas, grojo „tikri“ muzikantai. Tiesa, neapsieita be „frakcijų“ ir žvilgsnių iš padilbų, nes kažkas kažką kažkada įžeidęs, pažado netesėjęs ar svarbią datą užmiršęs. Vienas „raudonas“, o kitas „landsbergininkas“, trečias likęs skolingas už protėvių arus, ketvirtas… Taigi viskas kaip pas žmones. Ir puotą, kaip liūdnai pajuokavo mano pažįstama, galima laikyti įvykusia, nes neapsieita be skysto saliuto ir snukių daužymo…
Ai, tiek to, – nusprendėme. Į tokias šventes suvažiuoja daug įvairiausių žmonių, tegul ir vienų šaknų ar vieno kamieno atžalėlių, bet gausiai degtinėle palaistyti, užmiršta, ko susirinkę.
Kas kita – artimų draugų, vienminčių susibėgimas, vakaras su panašios dvasios, pomėgių, emocinio intelekto išrinktaisiais, kuriuos randame, tikriname ir atmetinėjame, kaupiame visą gyvenimą. Saugome kaip didžiausią lobį, nes be jų jaustumės labiau vieniši ir nereikalingi. Nuolat prisimename juos, laukiame retų susitikimų, atvirų pokalbių. Pagaliau sulaukiame. Tik kas atsitiko? Rodos, nieko bloga, tačiau parsinešame kažkokias nuosėdas. Kažkas nesugebėjo paslėpti blogos nuotaikos, kažkas nenutylėjo kandaus sąmojo, dar kitas pabandė visus mokyti… Vėliau savęs klausi: ar šito reikėjo?
Pažįstu kelis žmones, su kuriais susitikęs, visada jauti šventę. Ir tai šventei nereikia nei gardžių valgių, nei kitos atributikos. Jie šviečia, ir tiek. Toje šviesoje visas pasaulis atrodo geresnis, tobulesnis, gražesnis. Norisi nuveikti kažką svarbaus, norisi šypsotis ir džiaugtis kiekviena smulkmena. Iki šiol negaliu atsakyti į klausimą, ar tai gamtos dovana, ar išmoktas, išsiugdytas švytėjimas.
Šitie žmonės visur laukiami ir iš kiekvienų namų išlydimi su meile. O mums, nesusipratusiesiems, telieka žiūrėti pavydžiai užvertus galvas, arba, kaip sakė vienas garsus politinis veikėjas, mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.
AUDRONĖ
Dar kartą – mokytis!
